Максин Салливан - Valenčio isrinktoji

– Turiu tokią teisę.

– Ne, neturi. Mes su tavo motina atidavėme tau viską, o tu atsisakei padaryti mums vienintelę paslaugėlę.

Salė Bleik spoksojo išpūtusi akis.

– Porteri, ką tu...

– Užsičiaupk, Sale, – užriaumojo tėvas.

Saša negalėjo pakęsti, kad jis su motina niekam negirdint taip šiurkščiai kalba. Viešumoje nuo švelnumo jo burnoje sviestas išsilydytų.

– Tėti, nekalbėk taip su mama.

Porteris tik niekinamai mostelėjo ranka.

– Kalbame ne apie tavo motiną ir mane. Kalba eina apie tave ir Niką. Po velnių, mergiūkšte, Nikas juk tikrai išvaizdus jaunas vyras.

Saša stovėjo ir sunerimusi žiūrėjo į tėvą.

– Aš apskritai nesuprantu, kodėl nori mane ištekinti.

Tėvas pavartė akis, paskui vėl jas įsmeigė į dukterį.

– Valenčiai – mūsų artimiausi draugai. Būtų puiku sujungti abi šeimas.

Pati kvailiausia priežastis tuoktis. Niekas tokių dalykų dabar nebedaro, o jei kas nors dėl to ir tuokiasi, ji tikrai nebus viena jų.

– Tėti, aš neketinu tekėti už vyro, kurio visai nemyliu, tik dėl to, kad sujungtume abi šeimas.

Atrodė, kad Porterio įkarštis atslūgo, jis sunkiai sudribo ant kėdės – atrodė sutriuškintas.

– Jei netekėsi, tada pasakyk sudie šiems namams ir viskam, ką mes turime.

– Ką čia dabar kalbi?

– Jei artimiausiu laiku nepasirašysiu sutarties su

Valenčiais, teks atsisveikinti su laivybos verslu. O jei taip atsitiks, mes prarasime viską.

Saša nekreipė dėmesio į aikčiojančią motiną.

– Bet Sezaras juk tavo draugas. Jis pasirašys su tavimi sutartį.

– Pirmiausia jis – verslininkas. Jei kas nors pasiūlys žemesnę kainą, jis sukirs rankomis su jais. – Porteris kiek patylėjo. – Nebent taptum jo marčia, tada Sezaras norėtų išsaugoti sandorį šeimos ribose.

– Tu pats nesupranti, ko prašai, – sušnabždėjo duktė.

Tėvas sunkiai atsiduso.

– Tu visiškai teisi, bet tai mūsų paskutinė viltis.

Saša papurtė galvą. Ne, ji negali. Iš jos reikalaujama per daug.

Tada ji pamatė maldaujančias motinos akis.

– Saša, brangioji, – prabilo Salė. – Ar tikrai manai, kad ištekėti už Niko būtų taip jau baisu?

Ji skausmingai atsiduso.

– Ak, mama, ne. Neprašyk to manęs.

– Mieloji, aš privalau. Jei ne dėl tavo tėvo, tada dėl manęs.

Saša negalėjo pakęsti, kad motina nuolat svarbesniu laiko tėvą, o ne ją, bet, kad ir kiek įkalbinėtum, motinos pažiūrų nepakeisi.

Iš dalies dėl to ji ir išvažiavo į Londoną. Jai būtinai reikėjo pabėgti nuo savo tėvų.

Ir nuo prisiminimų apie Niką Valentį.

Ji pralaimėjusi atsiduso.

– Ar turite Niko adresą?

Tėvo veidas nušvito, nudžiugo ir motina.

– Ne, bet tučtuojau galiu gauti. – Porteris pašoko ant kojų ir stabtelėjo lyg dvejodamas. – Ačiū tau, Saša, – suniurnėjo ir išskubėjo iš virtuvės.

Saša pažvelgė į motiną, kuri mirkčiojo džiaugsmo ašaromis.

– Atleisk, mieloji. Aš suprantu...

– Mama, maldauju, daugiau nieko nebesakyk.

Motina išraudo.

– Gerai. Jei taip nori.

– Būtent.

Ji nuėjo pasiimti rankinės, o tėvas grįžo nešinas Niko adresu. Mergina guodėsi bent tuo, kad gali padėti savo tėvams.

Kiek teks sumokėti jai pačiai, Saša dorai nė nežinojo.

***

Po valandos ji jau stovėjo prie Niko apartamentų durų ir spaudė skambutį. Šią akimirką jai atrodė, kad moka per brangiai.

O Dieve, jei tik tai būtų nutikę prieš septynerius metus. Saša tada būtų atidavusi bet ką, kad tik Nikas jai pasipirštų.

Ji prisiminė tą bučinį dvaro bokštelyje pliaupiant vasaros liūčiai. Nikas tik ką ją pabučiavo ir Saša vos neištirpo.

Jis, žinoma, jaučiasi lygiai taip kaip ir aš, – tada įtikinėjo save mergina, kai jie liovėsi bučiuotis, ir ji prisiglaudė arčiau tikėdamasi dar. – Jis suprato, kad mane myli ir negali be manęs gyventi. Tuojau pat pasakys tai.

Bet Nikas atsitraukė akivaizdžiai gailėdamasis, kad ją pabučiavo. Saša perskaitė tai mėlynose jo akyse, kurios iš šviesiai melsvų patamsėjo vos per kelias sekundes.

O tada jis paliko Sašą ir sugrįžo į namą, į pobūvį, paskui nerūpestingai palydėjo į namus kitą moterį – galima pagalvoti, kad paprasčiausiai iškeitė savo ferarį į kitos markės automobilį. Jis pribloškė Sašą, bet to ji Nikui niekada neatskleis.

Kaip tik tą akimirką apartamentų durys prasivėrė, ir tarpduryje išdygo Nikas – triuškinamai gražus ir neabejotinai vyriškas, nuostabiai patrauklus jo veidas Sašai neišdavė jokios slaptos minties.

– Tėvas sakė, kad užsuksi.

– Žinios greitai sklinda.

Ji žengė pro duris bandydama užgniaužti iš praeities užplūdusius jausmus. Tik dabartis... esamasis laikas... turi jai rūpėti šią akimirką.

Nikas mostelėjo į odinę sofą.

– Įsitaisyk patogiai. Gal norėtum ko nors išgerti?

– Ne, viskas puiku.

Ji negali sėstis, o jei pabandytų ko nors atsigerti, ko gero, užspringtų. Gerklę gniaužė visiška neviltis.

Į ją įsmigo mėlynos Niko akys.

– Kas privertė tave persigalvoti?

– Mano tėvai. – Saša nenorėjo, kad Nikas suprastų, jog yra ir kitų priežasčių. – Aš esu vienturtė jų dukra, o tėvai tikrai trokšta, kad mūsų šeimos susijungtų. – Ji sunkiai nurijo nuoskaudą. – Negaliu jiems atsakyti.

Niko lūpų kampučiai ironiškai kilstelėjo.

– Neabejoju, kad tavo tėvas labai patenkintas.

Sašos krūtinėje dunkstelėjo širdis. O gal Nikas žino, kad ši sutartis būtina jos tėvo laivybos verslui?

Paskui suprato, kad jis nieko nenumano. Jei būtų žinojęs, tikrai būtų šantažavęs Sašą ir taip privertęs už jo tekėti. Nikas nebūtų dvejojęs, būtų pasinaudojęs visais įmanomais svertais, kad tik priverstų ją padaryti taip kaip nori jis.

Vis dėlto jai kilo noras apginti savo tėvą. Mergina pakėlė smakrą.

– Kodėl taip sakai?

– Tavo motina – labai miela moteris. Nė neabejoju, kad nebruktų tau santuokos, kurios tu nenori.

Saša suprato, kad jis nepažįsta jos motinos taip gerai kaip tariasi. Jei tėvas ko nors užsimano, mama paprastai noriai tarpininkauja.

Nikas atlaikė jos žvilgsnį.

– Vargu ar galėčiau pasakyti tą patį apie tavo tėvą.

– Ar jis taip stipriai skiriasi nuo tavo tėvo?

Nikas nustebęs sumirksėjo.

– Teisybė.

Saša pajuto laimėjusi bent nedidelę pergalę.

– Abu mano tėvai džiaugiasi dėl šios santuokos, Nikai.

Vyras atidžiai ją nužvelgė.

– Kodėl turėčiau tavimi tikėti?

– Nes tai tiesa. – Saša negalėjo prisipažinti, kad motina džiaugiasi tik dėl Porterio sėkmės, kitaip Nikui gali kilti įtarimų.

– Gerai, grįžkime prie sandorio. Pirmiausia noriu patikinti, kad jei mums nepasisektų, po kurio laiko tikrai galėsime išsiskirti.

Saša širdyje krūptelėjo dėl tokio Niko netaktiškumo, o gal sąžiningumo, – kaip mėgo vadinti jis pats. Lygiai taip pat jis elgėsi šįryt, kai paklausė, ar tą naktį bokštelyje neužgavęs jos ego.

Ar gali vyras būti toks kietaširdis jį pamilusiai jaunai merginai?

Negi jis taip ir nesuprato, kad į tą bučinį ji sudėjo visą savo širdį ir sielą?

Jis turėjo tai pajusti.

– Tu ramini mane ar pats save? – ciniškai paklausė Saša.

Nikas piktai dėbtelėjo.

– Aš tik nenoriu, kad kuris nors iš mūsų jaustųsi pakliuvęs į spąstus.

– Labai miela.

Jis prirėmė ją sunkiu žvilgsniu ir paklausė: