Максин Салливан - Valenčio isrinktoji

Nikas svarstydamas pasiūlymą suraukė kaktą.

– O ką, mintis ne tokia jau prasta. Galėčiau nusisamdyti nuolatinį vairuotoją ir padirbėti automobilyje, užuot tuščiai gaišęs laiką. – Nikas nusišypsojo. – Gerai mąstai.

Ji suvirpėjo, pūstelėjus vėsiam pavakario vėjui.

– Dėkoju, bet neabejoju, kad ir pats būtum sugalvojęs.

Jo akys įsmigo į vandenį, teliūskuojantį apie Sašos krūtis.

– Galbūt, – sutiko jis išsiblaškęs ir jau nebe taip arogantiškai.

Pamačius, kaip jausmingai Nikas į ją žiūri, Sašos speneliai po rožine bikinio liemenėle sustandėjo. Jis atsistojo ir ėmė segiotis marškinius.

– Hm... ką čia darai?

– Šoksiu pas tave.

Jis nusviedė batus ir kojines, ranka nuslydo ant diržo sagties. Jau po kelių sekundžių Nikas liko vienomis apatinėmis kelnaitėmis ir Sašos vaizduotei nebeliko vietos.

Jos širdis pradėjo daužytis.

– Čia darosi šaltoka.

Nikas šelmiškai šyptelėjo.

– Tada aš tave sušildysiu.

Jis šoko į baseiną – Saša matė, kad skrieja vandeniu jos link lyg torpeda. Ją apėmė labai stiprus noras apsisukti ir plaukti į kitą pakraštį. Bet pagunda likti ir leisti Nikui sutriuškinti visus gynybinius įtvirtinimus buvo daug galingesnė.

Vienu švilptelėjimu jis atsidūrė šalia ir iškilo į paviršių visai arti – Sašai net pasirodė, kad pajuto glamones.

Nikas nusibraukė vandenį nuo veido ir nusišypsojo. Šlapi plaukai prilipo jam prie kaktos, juodos kaip suodžiai blakstienos sulipo.

– Kaip nuostabu tave čia rasti, – nutęsė jis. Atrodė kaip tik toks, koks ir buvo: iš koto verčiantis patinas, sugavęs didžiausią baseino žuvį.

Ją.

Na žinoma, ji juk vienintelė žuvis baseine.

– Taip, tikrai nuostabu.

Vėlyvos popietės saulė išdykėliškai suspindėjo Niko akyse ir Saša tučtuojau suprato, kad jis kažką sumanė.

– Nikai, – perspėjo vyrą bandydama pasprukti, bet vanduo veikiau stabdė, nei padėjo.

Jis žaismingai nusikvatojo ir sugriebė ją už juosmens, tada iškėlė į orą ir tėškė ant nugaros. Saša vos suspėjo įkvėpti oro, ir vanduo virš galvos susiliejo, o mintyse jau brendo saldūs keršto planai.

Aš tau parodysiu, – pasižadėjo Saša kildama į paviršių.

– Nikai, tu pasi... – gaudė orą išnirusi. – Pamečiau bikinio liemenėlę.

– Tikrai?

Saša nekreipė dėmesio į pasigardžiavimo kupiną jo toną, tik karštligiškai ėmė dairytis aplinkui. Prie pat baseino krašto ji pamatė plūduriuojančią rožinę skiautelę.

– Ak, štai kur ji. – Saša nuplaukė prie apdarėlio, bet tuojau pajuto, kad Nikas nuo jos neatsilieka.

Ji tikėjosi, kad vyras ketina jai padėti, bet vos kartu priplaukė pakraštį, Nikas sugriebė liemenėlę ir išsviedė iš baseino ant betoninių grindų.

– Nikai! – piktai dėbtelėjo į jį Saša ir prisidengė krūtis rankomis.

– Ką? – Niko akyse šokinėjo linksmi kipšiukai.

– Kaip aš dabar išlipsiu iš baseino?

– Aplinkui nieko nėra. Irisa virtuvėje, o leo išvažiavo į Ričmondą atsargų.

– Aš ne kokia davatka, bet...

– Kaip tik davatka ir esi, – kikeno Nikas. – Tik pažiūrėk į save. Aš žinau intymiausias tavo kūno vieteles, o tu vis tiek nuo manęs dengiesi.

– Tu vis dar tebesi svetimas, Nikai, – leptelėjo Saša.

Vyro šypsena išblėso.

– Svetimas? – Mėlynos jo akys patamsėjo. – Tada kaip nors spręskime šį nesusipratimą.

Ilgai nedvejojęs jis sugriebė Sašą už liemens ir prispaudė prie baseino krašto.

O tada pabučiavo.

Iš pradžių jo lūpos buvo šaltos nuo baseino vandens, bet tuojau taip sušilo, kad sutirpdė ir jos lūpas. Saša suglebusi ilgai mėgavosi jo burna, tyrinėjančia jos gundančias vieteles, bet visai netikėtai Nikas atsitraukė.

– Vis dar atrodau tau svetimas? – paklausė jis nutaisęs labai savimi patenkinto patino išraišką.

Vos prieš akimirką ji jautėsi tokia moteriška, o dabar jo žodžiai sugrąžino Sašą į tikrovę, ir visas jos koketiškumas išgaravo.

– Neužtenka pažinti žmogų fiziškai, yra kai kas daugiau, Nikai.

Jo veidas tapo neįskaitomas.

– Kol kas užteks ir tiek, – atkirto Nikas ir nusisuko. – Pabūk čia. Surasiu keletą rankšluosčių.

Saša stebėjo, kaip jis pasirėmęs į kraštą iššoko iš baseino ir nužingsniavo į svečių namelį. Tikras vyras – vien raumenys ir sausgyslės. Saša sunkiai nurijo seiles. Kas po galais timptelėjo už liežuvio kalbėti apie tokius gilius dalykus? O gal ji tikrai davatka ir tokiais žodžiais paprasčiausiai ginasi?

Jis išėjo vilkėdamas purų baltą chalatą, kitą atnešė Sašai.

– Pridengsiu tave, kai išlipsi.

Tikra laimė, kad jos jautrumas Nikui vis dar svarbus. Saša ėmė lipti laipteliais. Turbūt kvaila taip gėdytis nuogumo, bet ji niekada nesipuikuodavo savo kūnu, nedemonstruodavo jo viešai, o vien dėl to, kad prarado nekaltybę, moters mąstysena tikrai nepasikeitė.

Vos pasiekusi viršutinę pakopą ji kaip tik laiku žvilgterėjo į Niką – jo akys įsmigo į nuogas krūtis. Nepajėgdama susivaldyti Saša išraudo.

– Prisidenk rankomis, – kimiai paliepė jis.

Saša padarė kaip paliepta, bet saugiau pasijuto tik tada, kai apsivilko ir stipriai susirišo chalato diržu.

Nikas atsikrenkštė ir pasitraukė nuo jos atatupstas.

– Oras vis dar maloniai šiltas. Gal norėtum pavakarieniauti lauke?

Saša beveik tikėjosi, kad Nikas suras kokią nors dingstį atsiprašyti ir pradingti kabinete. Galų gale juk matė, kaip jis sustingo, kai ji užsiminė apie gilesnius jausmus. Tikra kvaiša! Ko jau ko, o atviro pokalbio apie jausmus Sašai tikrai nereikia.

Norėdama nuslėpti nuostabą Saša krestelėjo už nugaros šlapius plaukus.

– Būtų labai malonu.

– Gerai, aš perspėsiu Irisą.

– O aš eisiu apsirengti.

– Gali nesivarginti.

– Hm... gerai.

Nikas apsigręžė eiti į namą, bet kiek pasukęs į šalį sustojo ir kažką paėmė, tada grįžo ir ištiesė Sašai rausvą bikinio liemenėlę.

Jų akys susitiko, Sašos skruostai nukaito.

– Ačiū.

– Prašom.

Nikas apsisuko ir nuėjo į namą.

Dundančia širdimi ji stebėjo tolstantį vyrą, nepajėgdama užgniaužti susižavėjimo tomis tvirtomis kojomis po švelniu chalatu. Sašai patiko tamsūs plaukeliai – tokie vyriški, tokie viliojantys paliesti. Jei tik užtektų drąsos, kai jis sugrįš, ji tikrai mielai perbrauktų delnu jo kojomis aukštyn, glostytų jas, glamonėtų jį patį.

Staiga moteris pasijuto rankose gniaužianti liemenėlę. Spustelėjusi dar kartą sugrūdo ją į chalato kišenę, tada nuėjo ir atsisėdo prie stalo, kojos kiek virpėjo.

Nikas išvadino ją davatka?

Daugiau ji nebesidrovės.

Po kelių minučių Nikas sugrįžo.

– Irisa tuojau atneš vakarienę. O tuo tarpu...

Nikas laikė rankose dvi vyno taures, vieną ištiesė Sašai, apėjo stalą ir atsisėdo kėdėje priešais ją.

Susidrovėjusi savo pačios minčių Saša nusuko akis į šalį, apsimetė susidomėjusi svečių nameliu ir oranžerija, kuri iš čia buvo puikiai matyti. Laimei, bokštelis ant namo stogo, kuriame juodu tada bučiavosi, buvo kitoje namo pusėje.

Stiklo skimbčiojimas kitoje pusėje Sašai priminė, kad į kiemelį ateina Irisa. Ji atsigręžė ir nusišypsojo senyvai moteriai, stumiančiai vežimaitį su maistu. Neilgai trukus ji išėjo ir Saša su Niku liko vieni kirsti žlėgtainio su salotomis.

– Kaip sekasi piešti namo eskizus?

Saša žvilgterėjo į vyrą ir suprato, kad jis pastebėjo ant mažojo stalelio sudėtus jos brėžinius. Ji čia ilgokai dirbo, tik paskui nusprendė nusimaudyti.