Максин Салливан - Valenčio isrinktoji

– Suprantu. Turėjau suprasti ir vakar. Aš... – Suskambėjo jo mobilusis telefonas. – Po velnių. Turiu atsiliepti.

– Tada taip ir padaryk. O aš eisiu ruoštis...

Jis ėmė kalbėti telefonu, Sašai net nebaigus sakinio, bet ji nekreipė dėmesio, tik užlipo laiptais džiaugdamasi, kad tuojau eis pavakarieniauti su savo vyru.

Ačiū Dievui, jų nesutarimai, atrodo, išnyko. Saša širdo dėl to, kad teko susipykti kaip tik dėl jos tėvų. Negalėjo pakęsti, kad Nikas taip išdūmė ir paliko ją nežinioje. O dar labiau siuto todėl, kad sugrįžęs į namus jos neapkabino.

Po dešimties minučių Saša jau buvo duše, kai prasivėrė stiklinės durys ir Nikas – nuogas ir jau susijaudinęs – pasirodė tarpduryje.

– Pasislink, ponia Valenti.

Antrą kartą prašyti nereikėjo. Saša noriai jį įsileido, bet pasislinko tik truputį. Kad jis atsistotų labai arti.

***

Juos šiltai pasitiko pats restorano savininkas italas, vardu Andželo.

– Skaičiau laikraščiuose, kad judu susituokėte, todėl šį vakarą iškepiau jums kai ką ypatingo. – Vyras plačiai nusišypsojo ir nuskubėjo.

– Jis atrodo labai malonus žmogus, – pasakė Saša užmegzdama pokalbį ir apsidarė aplinkui. – Turbūt dažnai čia ateini.

– Kažkada susitikinėjau su jo dukterimi.

– Ir jis vis tiek su tavimi kalba? – pajuokavo Saša.

Supratęs užuominą Nikas kreivai šyptelėjo.

– Meilė buvo labai platoniška. Andželo tai žino.

– Turbūt jis apie tave labai geros nuomonės, – pritarė Saša ir susimąstė ką pasakiusi, o padavėjas pylė jiems vyno.

Visi žino, kad italai tėvai nėra labai liberalių pažiūrų, kai kalbama apie jų dukteris, ypač tada, kai jas nusižiūri kokie mergišiai.

Vis dėlto šis vyras patikėjo jam savo dukterį? Čia kažkas ne taip.

Kai jie vėl liko vieni, pirmasis prabilo Nikas:

– Papasakok, kaip sekėsi Londone. Sakei, kad kurį laiką gyvenai su savo teta, bet miestas turi patikti, kad pasiliktum ten taip ilgai.

Sašą nustebino toks netikėtas Niko susidomėjimas.

– Aš jį pamilau. Labai gyvybingas miestas.

Nikas kilstelėjo antakį.

– O Sidnėjus tau neatrodo gyvybingas?

– Taip, bet jis visiškai kitoks. – Saša truktelėjo petį. – Manau, kad tada norėjau plačiau iškleisti sparnus ir leistis ieškoti naujų nuotykių.

– Akivaizdu, kad išbandei ne tiek jau daug naujų dalykų, – nutęsė Nikas – užsiminė apie jos nekaltybę.

Saša drąsiai nusišypsojo.

– Išbandžiau pakankamai, kad jausčiausi laiminga, – pasakė ji ir tyliai nusijuokė pamačiusi, kaip jis susiraukė.

Tegul sau nerimauja.

Tada Nikas pasakė:

– Ko gero mama tavęs labai ilgėjosi.

Saša pajuto, kaip niaukiasi jos šypsena.

– Manau, ilgesys kamavo ir tėtį.

Vos paminėjus Porterį, Nikas užsimerkė.

– Buvau kelis kartus Londone. Reikėjo tave aplankyti. Būtume kartu nuėję pasižiūrėti spektaklio.

– Būtų buvę labai smagu.

Saša sutramdė suskaudusią širdį, kad Nikas nepasirūpino su ja susitikti, nors ir guodėsi, kad taip geriau. Jei jis būtų trumpam užlėkęs aplankyti, būtų tik be reikalo skaudžiai priminęs praeitį.

Kaip tik tuo metu prie pagrindinių durų kilo triukšmingas sambrūzdis – žmonės nepaprastai entuziastingai sveikino vieni kitus, ir Sašai pasitaikė proga išsivaduoti iš liūdnų praeities apmąstymų bei nukreipti mintis kitur. Italai tikrai sugeba sveikintis ir bendrauti. Jie tokie šilti ir draugiški, ir...

– Saša.

Ji atsisuko į Niką.

– Ką?

– Sakiau, kad turiu tau staigmeną.

– Staigmeną?

– Tau bus smagu išgirsti, kad sutartį su tavo tėvu pasirašysime rytoj. Gali pasakyti mamai, kad nebesijaudintų.

Sašą užliejo palengvėjimo banga, bet iš karto nuslūgo.

– Dėkoju, bet geriau palauksiu, kol sutartis jau bus pasirašyta.

Nikas pervėrė ją skvarbiu žvilgsniu.

– Negi manimi nepasitiki?

– Žinoma, pasitikiu.

– Tokiu atveju tau trūksta pasitikėjimo savo tėvu.

Saša vos įstengė kvėpuoti.

– Kodėl taip sakai?

Nikas prisimerkė.

– Aš ką tik šį tą supratau. Kaip tik dėl šios tėvo sutarties tu persigalvojai ir sutikai už manęs tekėti, argi ne? Jis ne tik troško sujungti mūsų šeimas. Tavo tėvas norėjo užsitikrinti, kad sutartis bus pasirašyta sklandžiai, todėl privertė tave su manimi susituokti.

Regis, jos galva visiškai ištuštėjo. Sužinojęs, kad duktė pripažino tiesą, tėvas tikriausiai ją užmuštų, bet meluoti Saša tikrai negali.

– Taip, jis iš tiesų labai jaudinosi. Jis galvojo, kad konkurentai gali pasiūlyti žemesnes kainas.

– Todėl užsitikrino pergalę, – ciniškai pridėjo Nikas.

Saša to nuginčyti negalėjo. Vis dėlto ji jautė pareigą ginti tėvą.

– Manau, tai visiškai suprantama – jis baiminosi, kad praras vertingą pasiūlymą.

Niko akys įsisiurbė į Sašą, jo veidas ir vėl pasislėpė po kauke. Vyras turbūt suprato, kad tolesnis pokalbis nuves juos į ten, kur nė vienas netroško atsidurti.

Jis linktelėjo.

– Tu teisi.

Laimei, priėjo maistu nešinas Andželo, Saša meiliai šypsojosi ir išgyrė patiekalus, bet vakaras vis tiek jau buvo apkartintas. Kalbėdamiesi apie savo šeimas jie visada pajunta trintį.

Kurį laiką abu valgė tylėdami.

– Beje, – galiausiai prakalbo Nikas, – pakviečiau kelis žmones vakarienės penktadienio vakarą. Būtų nuostabu, jei galėtum viską suderinti su Irisa.

Staiga Sašai pasidarė šalta.

– Vakarienė vos už poros dienų.

– Žinau, bet jie atvažiavę iš Europos ir laisvą turi tik penktadienio vakarą.

– Vadinasi, čia verslo reikalai?

– Taip.

– Tai tu pageidauji, kad aš viską suruoščiau ir dar būčiau vakaro šeimininkė?

– Žinoma.

Sašai suskaudo širdį: Nikas tikisi, kad dėl vyro reikalų ji pames visus savo darbus. Svarbiausia ne tai, kad ji gerokai po pietų buvo susitarusi susitikti su rangovu, blogiausia, kad situacija labai priminė tėvų santuoką – vos tėvas spragteli pirštais, o mama akimirksniu puola vykdyti.

Aš juk prisiekiau niekada netapti tokia kaip mama.

– Kažkodėl nutilai, – po kelių minučių tylos prakalbino ją Nikas.

– Argi?

Nikas įdėmiai pažvelgė.

– Kas atsitiko?

Saša juo labai nusivylė. Turėjo žinoti, kad negalima vėl priartėti prie Niko. Juk vėl, jau antrą kartą, liks įskaudinta.

– Pakvietei mane į restoraną norėdamas suminkštinti?

Nikas suraukė antakius.

– Ką čia dabar kalbi?

– Iš tiesų stebiuosi, kad bent jau taip stengeisi, – nusišaipė Saša. – Negi baiminaisi, kad pasakysiu ne , Nikai? Ir buvai visiškai teisus. Aš taip ir atsakau: ne.

Niko veidą išvagojo rūsčios raukšlės.

– Kam tu sakai ne?

– Aš atsisakau rengti tavo verslo vakarienę ir vaidinti šeimininkę.

– Bet tu juk mano žmona.

Saša dar labiau pasišiaušė.

– Taip, bet ne vergė, kuriai galėtum įsakinėti ką daryti ir kada.

Nikas atsilošė kėdėje ir tiriamai ją nužvelgė.

– Iš kur tau kyla tokių minčių?

– Man jau bloga: visi nuolat tikisi, kad aš visko atsisakysiu dėl kieno nors užgaidų. Pirmiausia mano tėvai iš manęs tikėjosi, kad dėl jų nuolankiai atsisakysiu laivės, o dabar dar ir tu tikiesi, kad pulsiu įgyvendinti bet kokių tavo planų.

Tiesą sakant, labiausiai Saša krimtosi dėl to, kad Nikui ji tebebuvo visiškas niekas. Nes būtent taip ir yra. Jis nesidomėjo Saša prieš daugelį metų. Ji ir dabar jam visiškai nerūpi.