Максин Салливан - Valenčio isrinktoji

Saša dar labiau sunerimo, kai pamatė, koks įsimylėjęs atrodo Nikas, o nuostabaus grožio brunetė prancūzė palinkusi prie jo kimiu žemu balsu kažką kalba prancūziškai.

– Ak, Nikolai, tu iš manęs tik šaipaisi, – pasakė ji angliškai su ryškiu akcentu ir gundomai nusijuokė rangydamasi kėdėje.

– Jokiu būdu, – erzino Nikas. – Jei tikrai eisi į madų pristatymą rytoj, būk atsargi – tave gali palaikyti viena iš manekenių.

Klaudina pasipūtė.

– Tada, ko gero, tau teks eiti su manimi ir akylai saugoti. – Ji žvilgterėjo į Sašą. – Juk neprieštarautum, jei rytoj pasiskolinčiau tavo vyrą, Saša?

Toks tiesmukas prašymas užgniaužė Sašai kvapą. O Nikas – tas žaltys – tik sėdėjo ir patenkintas šypsojosi aiškiai mėgaudamasis savimi ir ko gero net tikėdamasis, kad Saša paprieštaraus. Bet greičiau prasmegs skradžiai, nei leisis taip žeminama.

– Atleisk, Klaudina, bet rytoj jo man pačiai reikės, – saldžiai sumurkė Saša ir taip nusišypsojo Nikui, tarsi visa jos egzistencija priklausytų nuo vyro.

– Ak, – Klaudina papūtė lūpas. – Tai gal tada kitą kartą, Nikolai?

– Tai bus pasimatymas.

Saša jautė, kaip kyla apmaudas dėl tokio pažeminimo, jai graužė gerklę, o pažvelgti į kitus prie stalo sėdinčius žmones ji apskritai nedrįso. Pasimatymas su ištekėjusia moterimi? Ar kartais jis nieko neužmiršo? Pavyzdžiui, to, kad dabar ir jis jau vedęs vyras?

Tokios kalbos toli gražu prasilenkia su mandagaus šeimininko pereigomis. O gal jam tiesiog nusispjaut? Gal jis dabar per daug susidomėjęs pergalės siekimu, kad jaudintųsi dėl tikrojo šio susitikimo tikslo? O dar blogiau – gali būti, kad būdamas laisvas mergišius jis kaip tik taip tvarkydavo verslo reikalus.

Sąžiningai pelnė savo reputaciją?

Laimei, vokietė Freda paklausė Sašos, kaip ji planuoja perdažyti namus, ir pokalbis pasisuko apie interjero dizainą. Saša susikaupusi atsakinėjo į klausimus, bet išgirdo, kad Klaudina paprašė Niko parodyti, kur ji galėtų atsigaivinti.

– Nieko tokio, Klaudina, – akimirksniu įsiterpė Saša. – Aš tave palydėsiu.

– Ak, bet... juk tu kalbiesi su Freda.

– Nieko tokio. Aš ir pati norėčiau atsigaivinti.

Moteris vėl patempė lūpą, bet Saša nekreipė dėmesio, lygiai taip pat ji nė nežvilgterėjo į Niką, pro kurį praėjo. Jei vėliau drįs ją barti, Saša jį dar ne taip nustebins.

– Ar tavo vardas prancūziškas? – pasidomėjo Klaudina, joms einant koridoriumi.

Tai buvo pirmas per visą vakarą asmeniškai jai pasakytas sakinys.

– Ne, jis rašomas S-A-Š-A, su Š.

– Taigi tu ne prancūzė?

– Ne.

Klaudina suniurnėjo akivaizdžiai nepatenkinta, kad kažkokia prancūziško kraujo neturinti asmenybė naudojasi taip prancūziškai skambančiu vardu. Tada dėbtelėjo į Sašą iš padilbų.

– Nikolas labai gražus.

Aha, pagaliau pračiulbo apie tai, kas svarbiausia.

Saša tik nusišypsojo.

– Labai.

Ir jis priklauso man, – norėjo pridėti.

– Žakui madų pristatymai nepatinka. – Ji giliai atsiduso. – Kaip gaila, kad Nikolas negali eiti su manimi. Neabejoju, kad jam patiktų.

Saša pravėrė vonios kambario duris.

– Šeima Nikui visada pirmoje vietoje.

Vos uždariusi duris paskui įėjusią moterį Saša suvokė pasakiusi gryniausią tiesą. Jo šeima visada svarbiausia.

Tik ne jo žmona.

***

Nikas apsidžiaugė, kai svečiai pagaliau išėjo. Viskas, ko jis dabar norėjo – eiti į lovą... su Saša.

– Viskas praėjo sklandžiai, – pasidžiaugė, kai užgesinęs beveik visas šviesas apatiniame aukšte įėjo į miegamąjį.

Saša sėdėjo prie tualetinio stalelio, nusisegė papuošalus. Ji atrodė tokia puiki, tokia moteriška – Nikas pirmą kartą iš tikrųjų pasijuto vedęs.

Jausmas malonus.

– Kai kuriems, – abejingai pritarė ji.

Nedraugiškas žmonos tonas išblaškė malonias Niko mintis.

– Ką turi omenyje?

Ji staiga apsisuko ant taburetės ir įsmeigė į jį žalias liepsnojančias akis.

– Atleisk, jei sugadinau tau rytojaus planus, bet man neatrodo padoru, kad eisi į pasimatymą su kita moterimi, kai esi vedęs mane.

Jis nustebęs išpūtė akis, paskui suprunkštė.

– Juk iš tiesų nemanai, kad kalbėjome rimtai? Klaudina paprasčiausiai flirtavo.

Ir, reikia pasakyti, gana švelniai. Jis pažinojo moterų, kurios nesidrovėjo gerokai rimtesnių priemonių.

– Ar kaip tik dėl to ji kone ėmė manęs maldauti, kad leisčiau tau eiti kartu su ja į tą madų pristatymą?

– Kada?

– Kai palydėjau ją į vonios kambarį.

Nikas gūžtelėjo pečiais.

– Ji prancūzė. Jos visada persistengia.

– Tik jau ne su mano vyru.

Niką apstulbino netikėta mintis.

– Tu pavyduliauji!

Gležni Sašos pečiai įsitempė.

– Nebūk juokingas. Tu pažadėjai būti ištikimas ir aš tikiuosi, kad savo pažadą tesėsi – štai ir viskas.

Gerai, vadinasi, ji nepavydi.

Nikas suirzo. Jo žodis visam likusiam pasauliui atrodo pakankamai patikimas. Jo turėtų pakakti ir žmonai.

– Klausyk, aš juk sakiau, kad į santuokos priesaiką žiūriu rimtai, taip ir yra. Jokiu būdu nesulaužysiu ištikimybės tau.

– Aš labai stengiuosi tuo tikėti.

Jis įdėmiai žiūrėjo į jos suspaustas lūpas.

– Ir tu rimtai taip galvoji?

Saša kiek padvejojo, tada prisipažino:

– Taip, rimtai. Visą savo gyvenimą stebėjau, kaip mano tėvas užmezga vieną romaną po kito, o vargšelė mama su tuo taikstosi. Aš ne tokia. Aš tokio elgesio nepakęsiu. Nesileisiu taip žeminama.

Ji kalbėjo nuoširdžiai, ir Niko širdyje kažkas suvirpėjo.

– Tai tu žinojai apie tėvo nuotykius?

– Negi kas nors nežinojo? – gudriai paklausė ji.

– O tavo motina?

– Mes apie tai neužsimename, bet neabejoju, kad numano. – Ji pasitempė. – O aš nesileisiu įstumiama į tokią padėtį.

– Aš to ir neprašau.

Sašos veidas apsiniaukė.

– Taip kalbi dėl pagarbos? – paklausė ji tarsi savęs. – Iš pagarbos kitam asmeniui?

– Aš gerbiu tave.

Ji vėl įsmeigė akis į vyrą.

– Bet juk taip buvo ne visada?

Niko sprando raumenys įsitempė.

Apie tai Saša kažkurią dieną jau buvo užsiminusi, bet tada Nikas jos pastabą praleido pro ausis. Šį kartą taip nepaliks.

– Kodėl taip kalbi? Visada su tavimi elgiausi pagarbiai.

– Jei iš tikrųjų būtum mane gerbęs, nebūtum išvažiavęs su ta mergina po mūsų bučinio.

Išgirdęs tokį paaiškinimą Nikas net susverdėjo.

– Ką čia kalbi? Nori pasakyti, kad tada mūsų bučinys tau ką nors reiškė ?

Saša atlaikė jo žvilgsnį ir kilstelėjo dailią nosytę aukštyn.

– Tai buvo pirmasis mano bučinys, Nikai. Taip, jis man buvo svarbus. – Jis giliai atsiduso. – Bet tau nerūpėjo.

Saša labai klydo.

– Tu net nenumanai, kaip man buvo sunku tave palikti, Saša. Bet, po velnių, tau tada buvo vos aštuoniolika. Tau prieš akis buvo visas gyvenimas.

– Kaip ir tau.

– Neneigsiu. Ir man tada buvo tik dvidešimt penkeri. Rimtų santykių neieškojau. Būtų buvę labai nesąžininga – nė vieno iš mūsų atžvilgiu – jei būčiau priėmęs tai, ką siūlei.

– Aš jaučiausi pažeminta, – tyliai prisipažino Saša. – Tuo labiau tada, kai išvažiavai su kita mergina.

Jis kimiai nusikeikė.

– Atleisk, to aš tikrai nenorėjau.

Jis išdūmė velniop su kažkokia mergiote – dabar negali prisiminti net jos vardo – nes Saša buvo sirena... maža raganaitė, kurios veidas ir kūnas staiga taip išgražėjo, kad dėl jos galėtum numirti.