Максин Салливан - Valenčio isrinktoji

Niko nedomina Sašos asmenybė.

Jo skruoste sutvinksėjo pulsas.

– Aš visai neketinau žiūrėti į tave taip kaip žiūrėjo tavo tėvas.

Saša tyliai aiktelėjo: akivaizdu, kad Nikas laiko ją tėvo pakalike.

– labai ačiū.

– Žinai, ką norėjau pasakyti.

Sašos širdį sugniaužė skausmas.

– Deja, taip, puikiai žinau.

Jos veidą palietė atsiprašymo kupinos Niko akys.

– Saša, atleisk. Aš nusivesiu juos į kurį nors miesto restoraną. Tu neprivalai eiti kartu.

Saša atsiduso – ji staiga pasijuto kalta, nors ir suvokė neturinti taip jaustis.

– Nikai, jei tu būtum manęs paklausęs , aš tikrai mielai būčiau pasirūpinusi svečiais. Man tiesiog nepatinka, kai tu iš anksto nusprendi, kad aš privalau kažką daryti.

Nikas susimąstęs stebėjo ją iš kitos stalo pusės.

– Tada gal sutiktum būti mano šeimininkė šį penktadienį, Saša? Aš tikrai būčiau labai dėkingas.

Sašos širdis dunkstelėjo išgirdus, kaip nuoširdžiai jis prašo.

– Taip. Džiaugsiuos galėdama padėti.

Ji kaip nors perkels susitikimą su rangovu.

Niko pečiai kiek nusviro, o akys keistai suspindo džiaugsmu.

– O tu tikrai ugninga, kai supyksti. Nebuvau to pastebėjęs, kai augai. Visada būdavai gana drovi.

Drovi ir įsimylėjusi.

Sašos širdis apsivertė kūliais vien tai prisiminus.

– O gal aš paprasčiausiai nenorėjau, kad tada tai pastebėtum, – pamelavo ji.

– O kaip dabar?

Praeities išgyvenimai gniaužė gerklę, todėl Saša atsakė ne iš karto.

– Dabar esu vyresnė. Noriu, kad mane gerbtų.

– Aš visada tave gerbiau, Saša.

– Ne, Nikai, ne visada.

Jis tylėjo ir skvarbiomis akimis tyrinėjo jos veidą.

– Tokiu atveju atsiprašau, jei dėl mano kaltės blogai jauteisi. Aš tikrai taip elgiausi netyčia.

– Žinau.

Tai ir yra svarbiausia. Dar vienas pavyzdys, įrodymas, kad Saša jam tik tuščia vieta.

Andželo sugrįžo įsitikinti, kad maistas jiems patinka, o Saša nudžiugo – pertraukėlė pačiu laiku. Jau ir taip pasakė daugiau nei derėjo. Jei Nikas laiko ją nieko verta, Saša tikrai nesistengs prievarta pakeisti jo nuomonės.

Juk pagaliau ji dar turi savigarbos.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Kitą rytą jau gerokai įdienojus Nikas paskambino Sašai ir papasakojo, kad sutartis jau pasirašyta, o kaip tik šiuo metu Aleksas skambina jos tėvui norėdamas pranešti naujienas.

Sašai nepaprastai palengvėjo, ji padėkojo vyrui už pranešimą, o tada ėmė laukti mamos skambučio – juk ji turėtų paskambinti, pasidalyti geromis naujienomis ir ko gero padėkoti už pagalbą. Bet motina nepaskambino.

– Net neabejoju, kad tavo tėvai dabar lengviau atsikvėpė, – sugrįžęs namo pasakė Nikas.

– Ir aš tuo tikra.

Nikas sustingo.

– Nori pasakyti, jie tau nepaskambino?

Sašai gerklėje įstrigo kietas gniužulas.

– Ne, bet turbūt buvo labai užsiėmę.

– Kai reikėjo tavęs paprašyti, kad dėl jų pašnipinėtum, laiko užteko, – suurzgė Nikas.

Saša sunkiai atsiduso.

– Buvo visai ne taip.

Jo skruostas tvinkčiojo.

– Iš tavo pusės – ne, bet jie juk gavo iš tavęs tai, ko tikėjosi. Tėvai tavimi pasinaudojo, Saša.

Jis visiškai teisus ir kažkuris širdies kampelis sušilo suvokus, kad Nikas ja rūpinasi, bet Saša buvo visiškai ištikima savo motinai, todėl nutylėjo.

– Dabar jau užmirškime.

– O ar galėsi?

– Ne.

Bet jei nuolat apie tai galvos, paskęs skausme. Saša visada žinojo, kad savo motinos akyse ji užima tik antrąją vietą po tėvo, bet iki pat šiandien nesuvokė, kaip žemai nusvyra mamos svarstyklių lėkštutė, palyginti ją su tėvu.

Saša apsimetė, kad jokių nuoskaudų nebejaučia.

– Eime, noriu, kad išrinktum spalvų paletę kabinetui. Niekaip negaliu apsispręsti viena.

Nikas abejingai numojo ranka.

– Man tiks bet kokia spalva.

– Ne, Nikai. Tu jame praleidi daug laiko, todėl labai svarbu, kad prisidėtum.

– Ir tu naudosies kabinetu.

– Būtent. Kaip tik todėl atsakymą į šį klausimą turime rasti kartu.

Staiga jo lūpose pražydo gundanti šypsenėlė.

– Tu puikiai sugebi pasiekti savo. Subtiliai, bet labai įspūdingai.

Saša taip pat jam nusišypsojo.

– Visada laikiausi tokios politikos.

Savaitė pralėkė nepastebimai, Saša nespėjo atsitokėti, o jau išaušo penktadienis. Moteris labai jaudinosi, kad reikia būti pietų šeimininke, savaime suprantama, ji padėjo Irisai viską suruošti. Šeimininkauti savo noru visai kas kita, nei prisivertus vykdyti pareigas.

– Atrodai nuostabiai, – pagyrė Nikas.

Ji apsivilko mėlyną suknelę, kuri kaip tik reikiamose vietose prigludo, o šviesius plaukus susuko į puošnų kuodą. Ausyse spindėjo kuklūs deimantiniai auskarai.

Saša patenkinta šypsojosi.

– Ačiū. – Jos akys perbėgo vyro figūra: tamsus kostiumas ir balti marškiniai... Nikas atrodė labai oficialiai. – Tu ir pats labai elegantiškas.

Nikas nusijuokė.

– Elegantiškas, ką?

Saša nusišypsojo ir pastebėjo, kad vyras taisosi pasisukusį kaklaraištį.

– Nagi, leisk, aš tau jį sutvarkysiu.

– O tu nieko prieš?

– Ne, man labai patinka tvarkyti vyrams kaklaraiščius, – pašmaikštavo Saša ir priėjusi ėmė tiesinti mazgą.

Niko šypsenėlė išblėso.

– Ir kelių vyrų kaklaraiščius esi tvarkiusi?

– Gal kokio vieno ar dviejų.

Jis įdėmiai žvelgė į ją iš viršaus, bet paskui pastebėjo, kaip virpa Sašos lūpų kampučiai, ir nusišaipė:

– Manau, kad sumelavai.

– Argi?

– Jau geriau tai būtų tiesa, – atkirto jis apsimestinai piktai.

Sašai blykstelėjo aiški mintis: Nikui labai patinka , kad jis yra vienintelis su ja mylėjęsis vyras.

Nagi, nagi, – mąstė ji. – Ir kas būtų pagalvojęs, kas jis tokių senamadiškų pažiūrų?

– Tu nerimauji dėl šio vakaro? – Jos mintis išblaškė Nikas.

– Taip, labai.

– Bet to neparodai.

– Kaip ir tu.

Nikas kilstelėjo antakį.

– O kas sakė, kad aš nervinuosi?

– Paprastai užsirišti kaklaraištį tau sekdavosi lengviau.

– Ačiū, kad pranešei, – vyptelėjo Nikas.

Saša baigė taisyti mazgą ir paplekšnojo kaklaraištį delnu.

– Na štai, dabar daug geriau.

Jis nusisuko ir pažiūrėjo į veidrodį.

– Tobula.

Taip.

Jis tobulas.

Saša kostelėjo.

– Tai šie pietūs labai svarbūs?

Nikas pasiėmė švarką.

– Ir taip, ir ne. Aleksas dar nebaigė sandorių, kurie padės parduoti Valenčių kvepalus Moteris Prancūzijoje ir Vokietijoje. Man tereikia palaikyti draugiškus ryšius, kol kvepalai bus pristatyti.

Saša suprato, kad tokia užduotis Nikui ganėtinai nauja. Pirmiausia klientus priimdavo Sezaras su Izabele, paskui ši pareiga atiteko Aleksui ir Olivijai, bet dabar atėjo Niko eilė.

Be jokių abejonių, jis buvo labai kvalifikuotas šeimininkas kaip viengungis mergišius, bet šiandien pirmą kartą priima svečius savo namuose kaip vedęs vyras.

Sašą ėmė graužti kaltė, kad iš pradžių atsisakė jam padėti.

– Tu puikiai susitvarkysi, – padrąsino ji ir Nikas pasipūtėliškai nusišypsojo.

– Žinau.

Taip ir buvo.

Nepaprastai puikiai tvarkosi, – rūškanai pagalvojo Saša po kokios valandos stebėdama, kaip Klaudina, gražuolė prancūzo verslininko žmona, flirtuoja su Niku nuo pat tos akimirkos, kai peržengė jų namų slenkstį.

O vokiečių pora tik sėdėjo atsilošę ir šypsojosi kartu su Žaku, kuris visai nekreipė dėmesio į žmonos elgesį.