Максин Салливан - Valenčio isrinktoji

Saša išsitiesė.

– Klausyk, jei tikiesi tikslesnių detalių apie mano tėvą, veltui atėjai.

– Aš jau žinau visas detales.

Saša suraukė kaktą. Ar Nikas žaidžia su ja kokį nors keistą žaidimą?

– Tada mums nėra apie ką kalbėti.

– Reikia pasikalbėti apie daug ką. – Nikas nutilo, jo veidą užtemdė kaltės šešėlis. – Atleisk man, Saša.

– A-atleisti?

– Kad tavimi nepasitikėjau.

Saša nurijo tumulą gerklėje.

– Nesuprantu.

– Man nereikėjo taip greitai patikėti, kad tu kaip nors susijusi su tuo, ką padarė tavo tėvas.

Saša išplėtė akis.

– Tu manimi tiki?

– Dabar jau tikiu. Bet patikėjau tik tada, kai Porteris netyčia prasitarė, koks iš tikrųjų šioje situacijoje buvo tavo vaidmuo. Tik tada supratau, kaip neteisingai tave apkaltinau. – Nikas giliai įkvėpė. – Atleisk man, Saša. Jei tik reikės, aš kartosiu šiuos žodžius kasdien iki pat mūsų gyvenimo pabaigos.

Sašos širdis suvirpėjo.

– Nori, kas pas tave sugrįžčiau?

Pirmą kartą Nikas pažvelgė į ją visiškai atviru veidu.

– Kaip galėčiau gyventi tame didžiuliame nuostabiame name be moters, kurią myliu?

– Nikai, ar tu... – Ji lyžtelėjo sukepusias lūpas. Ar ji išdrįs ištarti šiuos žodžius? – Ar sakai, kad myli mane?

– Taip.

Jos širdis pašoko iš džiaugsmo, bet Saša vis tiek dvejojo. Ji per daug bijojo, kad patikėtų. Turi būti kokia nors kita priežastis.

– Ar tu taip keršiji, Nikai? Ar nori priversti prisipažinti, kad tave myliu, o paskui palikti?

Jo akyse žybtelėjo skausmas.

– Ne. Vienintelė kryptis, kuria einu, yra pas tave, Saša. – Nikas priėjo. Atsistojęs priešais žiūrėjo į žmoną kančios kupinomis akimis. – Ar myli mane, Saša?

Ji pakėlė akis į Niką, nebepajėgė ilgiau kovoti.

– Taip, Nikai, myliu. Visada tave mylėjau. Ir visada mylėsiu.

Nikas priglaudė ją prie krūtinės.

– O Dieve, aš tave myliu, Sašiuk, – kimiai kalbėjo jis, gilus vyro balsas glostė Sašos ausis.

– Nikai, – sukuždėjo, o jos širdyje pražydo meilė.

Nikas ją apglėbė ir pabučiavo. Ji įkvėpė jo aromato tarsi gyvybei būtino oro, Niko širdies dūžiai derėjo su jos, jo rankos švelniai glostė moters odą, jų kvapai sumišo. Ji dar niekada nesijautė gyvybingesnė.

Ir niekada nebuvo jautusi tokios pilnatvės.

Nikas atsitraukė, bet laikė ją apglėbęs abiem rankom.

– Praėjusią naktį žinojau, kad tave kažkas kamuoja, bet nesupratau kas. O šiandien nežinau, ar įstengsi man atleisti. – Lūpomis perbraukė jos burną. – Tiesiog privalau pakartoti tai dar kartą. Aš tave myliu.

– Man niekada nenusibos klausytis tavo žodžių, – šnabždėjo ji, meile degančios vyro akys užgniaužė jai kvapą. – Aš taip tave myliu, Nikai.

Jis tvirtai suspaudė Sašą ir vėl paleido.

– Turiu pasakyti, kad važiuodamas čia labai blogai jaučiausi.

– Tai gal per lengvai pasidaviau? – erzino ji.

Jo lūpos virptelėjo.

– Jei nebūtum atleidusi, dabar man jau būtų pakrikę nervai.

– Tau pakrikę nervai? Niekada!

– Tu teisi, – atsakė jis, o Saša nusišypsojo vyro balse vėl išgirdusi Valenčių aroganciją. – Nervai man tikrai nebūtų pakrikę, jei pirmiausia nebūčiau leidęs tau manęs palikti.

– Toks samprotavimas ir man atrodo teisingas.

Nikas stipriau apkabino Sašą per liemenį.

– Beje, tu labai daug savęs atidavei bandydama kaip nors išspręsti situaciją, kad niekas nebūtų įskaudintas. Tavo tėvai nenusipelnė tokios dukters. Aš irgi beveik nesu tavęs vertas.

– Nikai, turėjau tau viską papasakoti, kai tik sužinojau, bet pakliuvau tarp kūjo ir priekalo. Kaip galėčiau nesijausti kalta, jei tėvas pakliūtų į kalėjimą?

– Tu dėl nieko nesi kalta.

– Aš esu atsakinga tau, nes esu tavo žmona. Turėjau priverti tėvą iš karto tau viską pasakyti.

Nikas suspaudė lūpas.

– Tavo tėvas – vienintelis kaltininkas, tik jis ir turi atsakyti.

Saša susiraukė.

– Džiaugiuosi, kad pagaliau viskas baigėsi. Tie nemalonumai visada būtų tarp mūsų jau vien dėl to, kad aš būčiau žinojusi.

– Galiu užtikrinti, kad dabar nesusipratimų tarp mūsų neliko.

Pažvelgus į vyrą Sašos širdyje užaugo sparnai.

– Ak, Nikai.

– Vadink mane mylimuoju.

– Mylimasis, – sukuždėjo ji, bet tada prisiminė kitus šeimynykščius. – O kaip tavo šeima?

– Dabar jie jau žino tiesą. Mano šeima nelaikys akmens užantyje.

– Bet Sezaras...

– Myli tave kaip savo dukterį. Kaip tik dėl to jam buvo taip skaudu. Tėvas tavęs atsiprašys ir daugiau niekada apie tai neužsiminsime.

Klausydamasi jo žodžių Saša nudžiugo.

– Aš myliu tavo šeimą.

– Mylėk, kol mane myli labiau.

– O taip! Daug daug labiau.

Nikas žvilgterėjo į lovą.

– Kadangi už kambarį jau sumokėjai...

Saša smalsiai kilstelėjo antakį.

– Tai užuomina, kad priimčiau į lovą ir tave, Nikai Valenti?

– O tu turi geresnių pasiūlymų, mylimoji?

– Tikrai ne.

Pagaliau jų širdys atsivėrė viena kitai, Nikas pasiguldė Sašą šalia, ir tą akimirką ji suprato: mylėti Niką dabar jau nebebus blogiausias dalykas, koks tik jai galėjo nutikti gyvenime.

Meilė Nikui – kaip tik stipriausioji jos gyvenimo pusė.

EPILOGAS

Nikas žiūrėjo, kaip gražuolė žmona artėja prie jo bažnyčioje, ir jo širdis salo iš meilės. Prieš septynerius metus jis sudaužė Sašos svajones, ir visai neseniai vos nesugriovė jų antrą kartą. Šį kartą vyras nusprendė užtikrinti, kad mylimosios svajonės išsipildytų.

Pamačius, kaip žmona per ceremoniją mirkčioja, kad nepravirktų iš džiaugsmo, jo gerklėje įstrigo sprangus kamuolys. Jis net nežinojo, kad gyvenimas gali dovanoti tokią laimę, kokią jautė kelias paskutiniąsias savaites su Saša.

– Dėkoju, mylimasis, – sušnabždėjo Saša, jiems einant šonine nava pro Valenčių šeimą, kurie buvo vieninteliai svečiai ceremonijoje. – Bažnyčia tokia graži.

Jis išnaršė visus šalies pakraščius, kol galų gale aukštai kalnuose surado jai tobulą bažnyčią.

Senovinis pastatas su vitražais, atveriančiais vaizdą į slėnį ir vandenyną, tolumoje, už daugelio ilgų mylių matyti Sidnėjaus centras.

Išėjus iš bažnyčios jo šeimos nariai – ne, sakykime, kad tai jų šeima – jaunuosius apsupo ir sveikino, paskui visi nusifotografavo, kad būtų ką parodyti vaikaičiams.

– Noriu padaryti dar vieną dalyką, – sukuždėjo Sašai į ausį Nikas.

– Ką gi?

– Parodysiu vėliau, mano meile.

Ir tikrai parodė.

Tą naktį mėnulis nušvietė poros, besibučiuojančios dvaro bokštelyje, siluetą. Tik šį kartą Nikas į namą sugrįžo ne vienas.

Su juo ėjo Saša.

Ir taip bus visada.

* * *

Kitame trilogijos romane

skaitykite apie Matjų Valentį.

2011 metų Svajonių romanų

Serija Istorinis – romantiška, kilnu, aistringa

Paniekinta tarnaitė ar kilni dama?

Grafas Bleikharstas, artimųjų vadinamas tiesiog Maksu, nusprendžia susirasti tragiškai gyvenimą baigusio pulkininko, Vaterlo mūšyje išgelbėjusio jam gyvybę, dukterį ir įsitikinti, ar giminės tinkamai pasirūpino našlaite. O Veritė ne tik ujama, bet ir vadinama svetimu vardu. Maksas jos neatpažįsta. Vis dėlto mergina krinta jam į širdį. Grafas pasiūlo išeitį: tapusi jo meiluže ji būtų saugi ir aprūpinta. Tačiau išaiškėjusi tiesa viską apverčia aukštyn kojomis...