Максин Салливан - Valenčio isrinktoji

Turėjo žinoti, kad ji taip nuvils.

Sezaras suspaudė lūpas.

– Santo cielo, aš pats nuvažiuosiu pas Porterį!

Aleksas pašoko ant kojų.

– Ne, tėti. Mes patys susitvarkysime.

Sezaras sugniaužė ir vėl atleido kumščius.

– Noriu pažiūrėti jam į veidą. Jis buvo mano draugas, o dabar tapo išdaviku.

– Tu tik be reikalo susinervinsi, o tai kenkia sveikatai. Mes su Metu nuvažiuosime pas Porterį, o tave Nikas tegul parveža namo.

– Ne! – suriaumojo Nikas. – Aš važiuosiu pas Porterį.

Jis šioje situacijoje turi rimtesnių klausimų nei teisiniai interesai.

Aleksas linktelėjo.

– Tada tėtį namo parveš Metas.

Sezaras bambėjo nepatenkintas, bet visas drebėjo ir, matyt, pats suprato, kad geriausia bus nedalyvauti ir nesusidurti su dabar jau buvusiu senu draugu. Vyriausiasis Valentis išvažiavo su Metas, o Nikas ir Aleksas išskubėjo į Bleikų namus.

Atidariusi jiems duris Salė išbalo kaip popierius. Tai akivaizdus įrodymas, kad ir ji žino, ko Valenčiai pas juos atvažiavo.

Porteris pietavo, jis irgi išbalo kaip drobė, kai Nikas su Aleksu įžengė į valgomąjį.

Aleksas prabilo pirmas:

– Porteri, aš atvažiavau pasakyti, kad mes iškėlėme tau kaltinimus sukčiavimu.

Salė klyktelėjo jiems už nugaros, bet vyrai nekreipė dėmesio.

Porterio veidas persikreipė.

– Vadinasi, Saša išsižiojo, ar ne? Turėjau suprasti, kad savo dukterimi pasitikėti negalima. Ji viską sužinojo prieš porą dienų ir grasino viską atskleisti, nebent aš...

Nikas sustingo.

– Ką tu pasakei?

Porteris šiurkščiai atsikrenkštė.

– Aš pasakiau, kad mano duktė ketino viską atskleisti, įskųsti savo senį. Ar galite tuo patikėti?

Nikas žiūrėjo į Porterį.

– Taip, galiu.

Tada jis pažvelgė į Aleksą, kuris supratingai linktelėjo.

– Paimk mano automobilį, – pasiūlė brolis ir sviedė jam raktelius. – Aš daug ką turiu pasakyti ponui Bleikui.

***

Kol leo parvežė ir paleido ją prie namų, Sašai kažkaip pavyko atgauti išorinę ramybę. Dar niekada ji taip nesidžiaugė, kad automobilio saloną ir vairuotoją skiria tamsaus stiklo pertvara. Moteris susigūžė juodos sėdynės kamputyje, ji niekaip nepajėgė sutramdyti skruostais srūvančių ašarų.

Irisa tik pažvelgė jai į veidą ir labai susirūpino.

– Ponia Valenti, ar kas nors blogai?

Saša vos garsiai nenusikvatojo. Viskas blogai. Ir niekas nieko negali ištaisyti.

Niekada.

– Ar susirgote? Gal norėtumėte, kad paskambinčiau gydytojui?

Saša pasuko prie laiptų.

– Ne, Irisa, aš tik noriu pabūti viena.

Tarnaitė akivaizdžiai nenorėjo su tuo sutikti, bet nuolankiai linktelėjo galva.

– Jei taip pageidaujate, ponia Valenti.

– Būtent.

Saša nuskubėjo į miegamąjį, jai buvo silpna nuo skausmo. Moteris pasišlakstė veidą vandeniu tikėdamasi, kad šaltis atvėsins širdį draskančią kančią, bet puikiai suprato, kad ši kova pralaimėta. Ji degė iš vidaus, neviltis liepsnojo kaip laužas krūtinėje, jis plėtėsi ir degė vis karščiau. Tokios ugnies neužgesintų net ledynai.

Saša žinojo, ką turi daryti. Nikas nebenorės, kad ji pasiliktų šiuose namuose, norės išvaryti ją iš savo gyvenimo, todėl Saša neketina trintis čia ir laukti, kol bus išspirta. Nikas tik apsidžiaugs jos neberadęs. Nėra ko abejoti – jis netgi susiras kitą specialistą, kad užbaigtų pradėtus dvaro atnaujinimo darbus.

Sašai užgniaužė gerklę, ji ėmė grūsti į lagaminą pirmus po ranka pasitaikiusius savo daiktus.

Likusius pasiims vėliau.

O gal geriau tegul juos atiduoda labdarai. Jai nereikia nė vieno šios santuokos prisiminimo.

Kaip tik tuo metu į duris pasibeldė, ir ji užgniaužė dejonę.

– Įeikite.

Tarnaitės akys išsiplėtė pamačius ant lovos lagaminą.

– Hm... ponia Valenti, jums skambina jūsų motina.

Sašos nervai vos netrūko.

– Dabar nenoriu su niekuo kalbėtis, Irisa.

– Ji sako, kad reikalas skubus.

Saša susiraukė, bet suprato, kad bus geriausia atsiliepti. Ji jautėsi per daug sugniuždyta, kad galėtų paremti motiną dabar, kai jai taip reikia pagalbos, bet vos tik susirinks savo širdies šukeles, galės truputį vėliau padėti ir motinai.

Kaip nors.

Saša paėmė telefono ragelį.

– Mama, aš...

– Saša, kaip tu galėjai! Juk žadėjai duoti tėvui laiko iki penktadienio, o dabar nulėkei ir viską išpliurpei Valenčiams. Tu išdavei savo šeimą.

Paskui pasipylė tirada apie tai, kad Porteriui teks sėstis į kalėjimą ir kad jį ten nusiuntė jo paties duktė... Tą akimirką Saša šį tą suprato: koks skirtumas, kuo nusikalto tėvas, motina visada ras jam pateisinimų.

O jos duktė visada bus smarkiai atsilikusi nuo pirmojo numerio – tėvo.

Saša nieko nesakiusi padėjo ragelį. Motina su savo gyvenimu gali elgtis kaip tinkama, ji jai daugiau nebepadės savęs žlugdyti.

Viskas baigta.

Lygiai taip pat baigėsi jos santuoka su Niku.

Yra tik viena vieta, kur Sašai kartą jau pavyko surasti lašelį ramybės. Ji sugrįš į Londoną. Čia jai nebėra kas veikti.

***

Nikas lėkė namo visu greičiu. Praėjusį vakarą, kai Saša maldavo ją pamylėti, ji turbūt numanė, kad atsitiks kas nors bloga. Žmona turėjo pasakyti jam tiesą. Turėjo ką nors pasakyti.

Bent užsiminti.

Tada jis prisiminė, kaip Saša bandė pasakyti jam tiesą konferencijų salėje, bet jis nenorėjo klausytis. Nikas tik kaltino ją išdavyste.

Po velnių, kad jis surūgtų.

Nikas skuodė per dvi pakopas, jis netikėjo Irisos tvirtinimais, kad ponia susirinkusi savo daiktus ir išvažiavusi. Paskui pastebėjo, kad spintoje trūksta kelių jos drabužių, o ir ant tualetinio stalelio nebėra jokių žmonos daiktų.

Giliai širdyje Nikas pasijuto tuščias.

Toks tuščias, kad net suabejojo, ar galėtų be jos gyventi.

Žinoma, ne, juk Saša išvažiuodama išsivežė ir mano širdį.

Jis įkvėpė pilnus plaučius oro. Nė nesuprato, kaip čia atsitiko, bet jis myli Sašą. Meilė tiesiog akimirksniu užaugo ir išsiskleidė jam prieš akis. Nikas nebegalėjo neigti savo jausmų.

O dabar jis negali to jai net pasakyti. Vyras net nenumano, kur Saša išvažiavo, tiksliai žino tik tiek, kad ji negrįš į tėvų namus. Iš to, ką pamatė, jis suprato, kad tėvai jos nebenorės.

Tačiau jis nori.

Nikas priėjo prie telefono ant spintelės šalia lovos ir paskambino Džoisei. Jis apvers aukštyn kojomis visą miestą, bet suras moterį, kurią myli.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Saša tvirčiau susirišo chalato diržą ir sausindama plaukus rankšluosčiu įėjo į miegamąjį. Turbūt reikėtų užsisakyti ko nors užkąsti, bet kad visai nėra apetito. Prieš akis labai daug laiko...

– Saša.

Ji pakėlė galvą. Pamačius viešbučio kambaryje stovintį vyrą Sašos širdis ėmė daužytis.

– Nikai!

Jų žvilgsniai susitiko ir nebepaleido vienas kito, bet iš jo veido Saša nieko negalėjo išskaityti.

– Taip, Saša, čia aš.

Saša bandė viską suvokti protu. Nikas čia. O Dieve, Nikas iš tikrųjų čia. Bet kaip? Kodėl? Ji nedrįso nieko tikėtis. Ne, nėra nė menkiausios vilties.

Padėjusi ant stalo rankšluostį ji atmetė už nugaros plaukus ir pažiūrėjo į jį.

– Kaip mane suradai?

– Užsakydama kambarį viešbutyje tu pasinaudojai savo kredito kortele, ja sumokėjai ir už lėktuvo bilietą rytoj į Londoną.

Saša nesitikėjo, kad Nikas gali jos ieškoti, todėl net nesistengė mėtyti pėdų. Tik dabar suprato, ko Nikas čia ieško. Ją prislėgė neaprėpiamas nusivylimas.