Максин Салливан - Valenčio isrinktoji

Niko žodžiai grąžino ją į tikrovę, Saša pasivertė ant šono ir žiūrėjo į vyrą pasirengusį važiuoti į darbą – jis toks patrauklus. Toks gyvybingas. Saša jį taip stipriai myli.

O Dieve, gali būti, kad čia jos paskutinė galimybė pabūti su savo vyru. Jos pasaulis tučtuojau gali sudužti.

Saša pasirėmė ant alkūnės.

– Aš mielai papietausiu su tavimi, Nikai.

Jis atrodė patenkintas.

– Tai gerai. Leo po poros valandų sugrįš ir tave paims. Jis galės pavežioti tave kur tik tau reikės.

– Galiu nuvažiuoti ir pati savo automobiliu.

– Vis tiek leo laisvas iki pat vakaro, kai veža mane namo. Tu gali puikiausiai tuo pasinaudoti.

Ji vyptelėjo.

– Pasinaudoti jo paslaugomis? Taip, manau, galėčiau.

– Ištvirkėlė, – sumurmėjo Nikas ir pabučiavęs išėjo.

Saša gulėjo lovoje ir leidosi užvaldoma meilės Nikui. Jis buvo jos dalis, ir dėl to Sašai niekada nebekils abejonių.

Už šį suvokimą reikia padėkoti savo motinai. Nuvažiavusi vakar į savo tėvų namus ji įsitikino, kad Nikas visai ne toks koks jos tėvas.

O tėvų santuoka visai ne tokia kaip jos. Pirma ją kankino baimė, kurią moteris nukreipė į Niką. Nikas Valentis niekada nepadarytų to, ką padarė jos tėvas. Nikas geras ir sąžiningas. Jis visais atvejais elgiasi atvirai ir sąžiningai. Saša nekreipė dėmesio net į Brendos skambutį – ji neabejojo, kad gražuolė tik siekia sukelti sumaištį. Jei Nikas ir skambino Brendai, tai tik dėl dorų priežasčių. Ji dabar galėtų kirsti lažybų iš savo gyvybės. Nikas patikimas.

O jos tėvas – ne.

Visą rytą ji laikėsi šių palankių Nikui minčių, stengėsi jomis raminti širdį. Vylėsi, kad įsileisdama tik geras mintis pajėgs atsitverti nuo blogų.

– Atrodo, kad vaizdas tave sužavėjo, – per pietus restorane netoli uosto pasakė Nikas.

Saša atsigręžė į jį šypsodama.

– Jų valgiaraštyje giriamasi, kad iš restorano atsiveria nuostabiausias vaizdas į pasaulį. Aš tik tikrinu, ar tai tiesa.

– Ir ką manai?

Pro didžiulį langą Saša apžvelgė Uosto tiltą ir Operos teatro rūmus.

– Galėčiau sakyti, kad jie turi teisę taip tvirtinti.

Nikas nusišypsojo, tada atsakė:

– Kas numatyta tavo dienotvarkėje likusiai dienos daliai?

– Turiu apsilankyti dar poroje vietų, tada jau bus viskas.

Jis gurkštelėjo vyno.

– Beje, kaip šiandien laikosi tavo motina?

Ji nudelbė akis į lėkštę, kad Nikas nepastebėtų jose panikos. Saša puikiai žinojo, kad praėjusį vakarą Nikas nepatikėjo nė vienu jos žodžiu apie motinos sveikatos problemas. Jei situacija būtų priešinga, Saša ir pati juo netikėtų.

– Paskutinį kartą kalbėjausi su ja vakar vakare, nemanau, kad nuo to laiko kas nors pasikeitė.

Nikas tiriamai žiūrėjo į žmoną.

– O tu nesijaudini dėl jos sveikatos?

– Aišku, aš nerimauju, bet čia nieko skubaus. Motinai viskas bus gerai. – Laikas keisti pokalbio temą. – Beje, tu man nieko nepapasakojai apie kvepalų pristatymą Didžiosios Britanijos rinkoje. Ar viskas praėjo gerai? – Vakar ji buvo per daug susirūpinusi, todėl visai užmiršo apie tai paklausti.

Nikas keliomis sekundėmis per ilgai žiūrėjo jai į akis – matyt, svarstė, kodėl ji taip staiga pakeitė temą.

– Viskas sekėsi labai gerai. Dabar pristatysime juos žemyne.

Saša apsidžiaugė, kad Nikas nepaminėjo Klaudinos ir artėjančio pristatymo Prancūzijoje.

– Kvepalai nuostabūs, Nikai.

– Pastebėjau, kad dažnai jais kvepiniesi.

– Jie mano mėgstamiausi.

– Juos mėgsta visos moterys.

Saša nusišypsojo – vėl prasiveržė įprasta Valenčių arogancija. Galų gale Nikas jai nusišypsojo galinga Valenčių šypsena. Jai staiga pritrūko oro.

Padavėjas sugrįžo papildyti jų taurių, Saša galėjo kurį laiką mintimis atsiplėšti nuo Niko.

Kai juodu vėl liko vieni, vyras pasiteiravo:

– Gal norėtum šį trečiadienį paplaukioti po uostą? Yra keli būsimi klientai, atvažiavę iš Jungtinių Valstijų, aš privalau pakviesti juos pietų, parodyti įžymybes. Jie bus čia tik kelias dienas.

Akimirką Sašą pervėrė skausmingas nerimas.

Ar iki to laiko tėvas sugebės grąžinti pinigus? Ar jai teks sukaupti visą stiprybę ir penktadienį peržengti galutinę ribą? Kaip išgyvena žmonės, sąmoningai nusiuntę savo tėvus į kalėjimą?

– Tos moterys tikrai ne tokios kaip Klaudina, – garantavo Nikas, laimei, klaidingai interpretavęs jos dvejones.

– Skamba gana viliojamai.

Kurį laiką jie valgė tylėdami, bet paskui suskambėjo mobilusis Sašos telefonas. Ji neišsitraukė jo iš rankinės, nekreipė dėmesio į skambėjimą, tik apgailestavo, kad neįjungė begarsio režimo.

– Ar neatsiliepsi?

– Ne.

– Gali būti kas nors svarbaus.

Negali būti nieko svarbesnio už pietus su Niku. Kiekviena sekundė – aukso vertės.

Saša nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.

– Tai dvaro atnaujinimo reikalai. Pasirūpinsiu jais vėliau.

Telefonas liovėsi skambėjęs.

– Ar norėtumėte deserto, ponia? – pasiteiravo padavėjas staiga išdygęs prie stalelio.

– Hmm... – Mobilusis vėl užgrojo. Ji atidarė rankinę ir jau norėjo jį išjungti, bet nespėjo, – pasirodė jos motinos telefono numeris. – Ne, tik kavos, – atsakė Saša bandydama apsimesti nerūpestinga ir tuojau išjungė telefoną.

– Rangovas?

Kiek sutrikusi Saša leptelėjo pirmą ant liežuvio pasipynusį dalyką:

– Ką? Ak, ne, tai tik mano mama. Aš jai perskambinsiu vėliau.

Niko akyse knibždėte knibždėjo klausimų.

– Maniau, kad norėtum su ja pasikalbėti.

Po velnių. Negi ji bus išsiplepėjusi?

– Tokia tema nelabai tinka kalbėtis prie pietų stalo, – atrėmė Saša.

Nikas nusišiepė.

– Teisybė.

Kaip tik tuo metu suskambėjo Niko mobilusis. Jis pažvelgė.

– Šito numerio aš nežinau.

– Parodyk. – Jos širdis apsunko. – Tai mano motina.

Nikas susiraukė.

– Tada reikalas, matyt, labai svarbus, jei ji skambina man. – Jis ištiesė telefoną Sašai.

Nieko kito neliko, jai teko atsiliepti, bet išgirdusi verkiančios motinos balsą Saša apstulbo. O Dieve, jai nederėjo ignoruoti ankstesnių mamos skambučių.

– Mano tėvui širdies smūgis, – sukuždėjo ji Nikui ir vėl kalbėjosi su motina. – Atvažiuosiu kaip galėdama greičiau, mama. – Ji baigė pokalbį.

– Mes atvažiuosime kuo greičiau, – pataisė ją Nikas ir pamojo padavėjui. Jau po kelių minučių jie nuskubėjo į laukiantį automobilį. – Kokia jo būklė?

– Nežinau.

Ar gali būti, kad dėl to kalta ji ? Motina tikrai jam viską papasakojo, Saša tuo neabejojo. O kadangi duktė prirėmė jį prie sienos aiškiais įrodymais ir tėvui, ko gero, gresia kalėjimas, jis patyrė stresą, kuris ir sukėlė širdies smūgį.

Ir vis tiek juk negalėjau sėdėti sudėjusi rankų, kai sužinojau tokių dalykų, – mąstė pakeliui į ligoninę Saša. Ji jautė, kad ir pati nuo tokios įtampos gali tapti visiškai bejėgė.

Nikas suspaudė jos ranką.

– Žinai, kai mano tėvą ištiko širdies smūgis, iš pradžių viskas atrodė baisu, bet galiausiai paaiškėjo, kad priepuolis buvo gana švelnus.

Saša jau buvo užmiršusi apie Sezaro širdies smūgį. Ji staiga pasijuto kalta.

– Nikai, tau nereikėjo važiuoti su manimi. Aš tai labai vertinu, bet nenoriu, kad tau vėl tektų iškęsti viską iš naujo. Tik šį kartą su mano tėvu.

– Nekvailiok, Sašiuk, – gergždžiančiu balsu atsiliepė Nikas. – Aš tavo vyras.