Максин Салливан - Valenčio isrinktoji

Sašą užliejo šiluma, ji sumirksėjo gindamasi ašarų.

Jis pavadino ją Sašiuku – tuo vardu kreipdavosi į ją prieš daugelį metų. Tai ji buvo užmiršusi, prisiminė tik dabar.

– Jis pasveiks. – Nikas priglaudė žmoną ir ji su pasitikėjimu atsirėmė, dėkinga, kad jis važiuoja kartu, nurimo jo glėbyje jausdama liemenį apsivijusias rankas ir pažįstamą jo kūno kvapą.

Tik tada, kai jie priėjo prie laukiamajame sėdinčios motinos, Saša įsitempė apimta blogos nuojautos. O kas, jei mama netyčia prasitars, Nikui girdint, apie tai, kaip blogas naujienas priėmė Porteris? Ar ji puls dėl to kaltinti dukters užsispyrimą? Tada Nikui tektų paklausti, kodėl ji taip kalba.

– Mama.

– Ak, Saša... – Salė pravirko ir apkabino dukterį.

Ir Saša apglėbė motiną, jai truputį palengvėjo: nepanašu, kad motina ketintų užversti ją kaltinimų lavina.

– Kaip jis laikosi?

Salė atšlijo.

– Aš nieko nežinau, man liepė laukti čia. – Ji sukūkčiojo. – Jau praslinko visa amžinybė, bet niekas man nepasakė, kokios jis būklės.

– Aš tuojau sužinosiu, – rūsčiai pažadėjo Nikas ir apsisuko ant kulno. – Likite čia.

Jis nužingsniavo pro duris į seselių postą.

Saša palydėjo motiną prie kėdės.

– Mama, kas atsitiko?

Salė virpėdama atsiduso.

– Atsikėlęs šį rytą tavo tėvas pasiskundė, kad prastai dirba skrandis, todėl išgėrė rūgštingumą reguliuojančią tabletę ir išėjo į darbą. Paskui aš sužinojau... – Jos balsas suvirpėjo. – Jie man paskambino ir pranešė, kad Porteris buvo atvežtas čia... į ligoninę.

– Tai tu jo dar nematei?

– Ne.

– Mama, ar tu...

Pro stiklines duris sugrįžo Nikas.

– Gydytojas ateis minutėlę su mumis pasikalbėti.

– O Dieve, – sudejavo Salė ir pradėjo kūkčioti.

Gydytojo ilgai laukti nereikėjo, Saša apkabino motinos pečius. Gydytojas pasakė, jog nepanašu, kad čia iš viso būta širdies smūgio.

– Atliekame papildomų tyrimų, bet atrodo, kad širdis niekuo dėta.

– Ačiū Dievui, – išlemeno Salė.

– Kas tada galėjo jam būti, daktare? – paklausė Saša.

– Tiksliai nežinau. Paliksime jį ligoninėje per naktį. Jis privačioje palatoje, ir ponia Bleik gali likti kartu su juo. Žinoma, jei tik norite.

– O taip, – sutiko motina. – Ar dabar galiu jį aplankyti, daktare?

– Šiuo metu jis ilsisi, bet nematau jokių kliūčių. – Jis kiek patylėjo. – Bet kol kas – tik ponia Bleik.

Saša žiūrėjo į motiną ir gydytoją, išeinančius iš kambario. Tiesiog nuostabu, kad jos tėtis pasveiks, bet jam vis tiek teks pažvelgti į akis rūsčiam rytojui. Kaip ir jai.

– Nikai, gal geriau grįžk į darbą? Aš truputį pabūsiu su mama, kol paaiškės kas nors daugiau.

Jis užsispyręs nė nekrustelėjo.

– Ne. Tau manęs reikia. Aš pasiliksiu.

– Aš kalbu rimtai. Jis pasveiks. Be to, čia ko gero teks laukti valandų valandas. – Ji pasilenkė arčiau ir pabučiavo vyrą į skruostą. – Ačiū tau, bet nėra jokio reikalo sėdėti čia ir nieko neveikti. Man viskas gerai.

Nikas įdėmiai pažvelgė.

– Jei tikrai taip manai...

– Taip. O dabar važiuok.

Tada Saša turės galimybę viena pasikalbėti su motina. Moteris net nesvarstė galimybės nutylėti nuo vyro tai, kas atsitiko vakar, bet jai reikia įsitikinti.

Po kelių valandų buvo nuspręsta, kad tėvui niekas nebegresia, ir Sašai leido jį aplankyti, bet ji vis tiek negalėjo nieko paklausti savo motinos. Salė nesitraukė nuo vyro šono.

Žiūrėdama į ligoninės lovoje ramiai miegantį tėvą ji iš visos širdies troško, kad viskas būtų kitaip. Jei tik tėvas būtų kitoks žmogus... kitokia asmenybė.

Jei tik jis būtų sugebėjęs tapti geresniu tėvu ir sutuoktiniu.

Jei tik ji pajėgtų tėvą mylėti labiau.

***

Galų gale sugrįžusi namo apie devynias ji rado Niką užsnūdusį ant sofos priešais televizorių. Saša tikėjosi suspėti parvažiuoti gerokai anksčiau, todėl primygtinai reikalavo, kad jis nebeužvažiuotų į ligoninę, kad suktų tiesiai į dvarą.

Dabar sustojusi tarpduryje ji švelniai žiūrėjo į Niką. Jis tapo neatskiriama jos dalimi. Jis visada buvo jos dalis. Gyventi be jo būtų tas pat, kas gyventi be kurios nors galūnės.

Akimirką jos žvilgsnis susidrumstė. Ji sumirksėjo slėpdama ašaras ir apsisukusi nuskubėjo į virtuvę. Alkana nesijautė, bet Irisa buvo padėjusi orkaitėje jai porciją lazanijos, todėl Saša turi pabandyti pavalgyti.

Bet pirmiausia ji nusiprausė, apsivilko šilkinius naktinius marškinius ir chalatėlį, padėjo lazaniją ant padėklo ir atsinešė į svetainę.

Paaiškėjo, kad buvo alkanesnė nei tikėjosi, todėl pritildžiusi televizorių ji valgė vakarienę ir stebėjo miegantį Niką. Ji manė, kad maisto kvapas vyrą pažadins, bet jis neprabudo. Ji išgėrė kavos be kofeino ir nusprendė užkloti jį antklode, bet tada Niko blakstienos pakilo.

– Po galais, užsnūdau, tiesa?

Ji supratingai nusišypsojo.

– Buvai pavargęs.

– Kiek valandų?

– Beveik dešimta.

– Tu ir pati turbūt išsekusi, – sunerimo Nikas.

– Dabar jaučiuosi geriau, nes sugrįžau namo.

Ji sakė tiesą.

Nikas ją įdėmiai nužiūrėjo:

– Kaip laikosi Porteris?

– Gydytojai ketina stebėti jį per naktį, bet užtikrino, kad čia ne širdies smūgis.

Nikas nusiramino.

– Matai, juk sakiau, kad neverta taip jaudintis.

– Žinau.

Tik dabar jo žvilgsnis užkliuvo už naktinių žmonos drabužėlių, ir kambaryje tapo visiškai tylu. Niko akys degė žiūrėdamos į Sašą, o jos širdis ėmė plakti greičiau. Ji laukė, kad vyras atsistotų ir paimtų ją ant rankų.

Tačiau jis tarsi atsitraukė.

– Manau, šiąnakt pernakvosiu antrame miegamajame. Tau būtina išsimiegoti.

Saša nusivylė.

– Be tavęs man nepavyks užmigti, – surizikavo ji... Rizikavo atskleisti savo jausmus ir tikėjosi, kad Nikas to nepastebės.

Jo akyse vėl sužibo aistros kibirkštėlės, bet tuojau išblėso, Nikas atsistojo ir ištiesė jai ranką.

– Gerai. Mes kartu miegosime , ir daugiau nieko.

Toks vyro dėmesingumas sujaudino Sašą. Jis jos trokšta, bet vis dėlto moters poreikiai jam pirmoje vietoje. Tiksliau, tai, ką Nikas laiko jos poreikiais.

Džiaugdamasi jau vien tuo, kad gali dalytis su Niku lova, Saša ištiesė jam ranką ir jie kartu užlipo laiptais į viršų. Nikas nebandė su ja pasimylėti, bet nepaleido iš glėbio, kol ji užmigo. Saša suprato, kad kartu miegoti lygiai taip pat malonu, kaip ir mylėtis.

Ji savo namuose.

Ji dabar ten, kur ir norėjo būti.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Kitą rytą paskambino Sezaras. Jis teiravosi, kaip Porterio sveikata, Nikas įjungė telefono garsiakalbį, todėl jie abu rengdamiesi galėjo kalbėtis su senuoju Valenčiu.

– Tėti, tai ne širdies smūgis, – aiškino jam Nikas.

– Grazie a Dio! – su palengvėjimu atsiduso Sezaras.

– Mes tik ką skambinome į ligoninę, jis jau išleistas, – toliau kalbėjo Nikas. – Salė jį gerai prižiūrės. Neabejoju, kad ji privers Porterį truputį sumažinti tempą.

– Taip, ji gera moteris, – Sezaras patylėjo. – Saša, tavo tėvas – geras žmogus. Jis tiek daug savęs išdalija kitiems. Būtų labai didelė netektis, jei jam kas nors atsitiktų. Jis labai patyręs verslininkas.

Saša vos neužduso. Jei tik Sezaras žinotų...

– Dėkoju, Sezarai, – išspaudė ji, – labai malonu, kad taip apie jį kalbi.

Netrukus Sezaras užbaigė pokalbį, o Nikas pabučiavo ją atsisveikindamas, bet atitraukęs lūpas suabejojo.