Максин Салливан - Valenčio isrinktoji

– Ačiū, – sukuždėjo jis.

Sašos širdis šoktelėjo. Bare jie prabuvo daugiau kaip dvi valandas, kalbėjo apie visokius niekus, klausėsi liaudies dainininko. Saša jautė, kaip atslūgsta įtampa, o jos vietą užima vynas.

– Manau, šis pasisėdėjimas buvo naudingas mums abiem, – važiuojant namo pasakė Nikas.

Saša patogiai atsilošė oda aptrauktoje sėdynėje ir nusišypsojo Nikui.

– Turėtume čia ateiti gerokai dažniau.

Nikas sukikeno.

– Man atrodo, kad jūs lengvai apsvaigusi, ponia Valenti.

– Pakankamai, kad paskandinčiau savo skausmą, – leptelėjo Saša.

Nikas tuojau susiraukė:

– O tau ką nors skauda?

Saša prikando lūpą ir padėkojo Dievui, kad Nikas privalo susikaupęs vairuoti.

– Pirma man skaudėjo galvą, – sumelavo ji. – Jau maniau, kad skausmas pavirs migrena.

Nikas žvilgterėjo į Sašą.

– O tau dažnai prasideda migrena?

– Ne.

Bet Sašą apėmė nuojauta, kad po tiek streso tikrai gali ja susirgti.

Nikas staiga gašliai šyptelėjo.

– Nesibaimink. Parvažiavęs namo gerai tave pabučiuosiu.

– Tada ir migreną įsitaisyti būtų verta.

– Nekalbėk tokių dalykų, kai aš vairuoju, – apsimetė supykęs Nikas.

Saša tik nusišypsojo.

Jie parvažiavo namo ir Nikas pastatė automobilį plačiame įvažiavime, Saša stebėjo vyrą, einantį aplink automobilį atidaryti jai durelių, ir širdyje kažkas nutrūko. Krūtinę užplūdo neišvengiamos pražūties nuojauta.

– Prašom išlipti, miledi, – nutęsė Nikas tiesdama jai ranką.

Saša jo beveik negirdėjo. Ši akimirka gerokai svarbesnė, dabar ne laikas juokeliams, erzinimuisi ar dar kam nors šiame pasaulyje. Dieve, ji myli šį vyrą. Kaip ji galės kada nors pasakyti jam tiesą? Saša atsistojo ir suėmė jo veidą rankomis.

– Pamylėk mane, Nikai. Leisk man užmiršti visus galvos skausmus.

Nikas pažvelgė į ją žemyn, jo antakiai susibėgo į vieną liniją.

– Kodėl taip kalbi?

– Nikai, patylėk. Man tavęs šiąnakt reikia. Paimk mane.

Jis jau žiojosi kažką pasakyti, bet pasvarstė ir prikando liežuvį. Tada atsiduso ir palenkė galvą.

Paskui atrodė, kad juodu bučiavosi visą kelią iki pat miegamojo. O miegamajame... gerasis Dieve, miegamajame... jų meilės žaidimai buvo tokie aistringi, kad Saša neabejojo – tai jaučia ir Nikas. Giliai susikaupęs jis žiūrėjo tiesiai žmonai į akis. Ilgiau nei paprastai palaukė ir įėjo į ją.

O kai padarė ją sava – gali būti, kad paskutinį kartą – Sašos širdis plyšo.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Išėjusi iš lifto Saša paspartino žingsnį ir nuskubėjo į Niko biurą, įsikūrusį Valenčių bendrovėje. Buvo beveik vidurdienis. Nuojauta, kad gresia neišvengiama pražūtis, praėjusią naktį atrodė kiek nuslopusi, bet nubudusi šį rytą Saša numanė, kad labiausiai dėl to buvo kaltas vynas.

Toli gražu.

Širdyje vis dar tūnojo sunkumas, kurio moteris visą rytą bandė atsikratyti, nepadėjo slenkančios valandos, pagaliau atėjo laikas važiuoti į miestą ir paplaukioti uoste. Jai reikia kuo nors užsiimti.

Jai būtinai reikia pamatyti Niką. Saša tikėjosi, kad buvimas su mylimu žmogumi padės įveikti apnikusius demonus ir abejones, prislėgusias jos pečius.

– Jis konferencijų salėje, – pasakė asmeninė Niko sekretorė. – Tuojau perduosiu jam, kad jūs čia.

Ji ketino paspausti vidaus telefono mygtuką.

– Nieko tokio, Džoise. Aš galiu palaukti jo kabinete.

– Ne, jis liepė pranešti, kada jūs atvažiuosite. Salėje vis tiek susirinkę tik šeimos nariai.

Sužinojusi, kad Nikas jos laukia, Saša maloniai nudžiugo, tuo labiau kad Džoisė pasiūlė eiti tiesiai į konferencijų salę.

– Dėkoju. – Sašos žingsniai palengvėjo ir ji nuskriejo koridoriumi iki pat jo galo.

Pro didžiulius panoraminius langus jai mojo uostas, ir moteris nuoširdžiai ėmė džiaugtis būsimąja ekskursija laivu. Gal kaip tik švelnaus uosto vėjelio jai dabar ir reikia, juo labiau jei mėgausis juo kartu su Niku.

– Įeik! – Sašai pasibeldus, šūktelėjo Sezaras.

Ji šypsodama pravėrė duris. Reikia pripažinti, kad jai iš tiesų patinka būti Valenčių šeimos dalimi. Augdama ji truputį prisibijodavo Sezaro, bet jis tikrai geras žmogus, kaip ir visi kiti Valenčiai.

– Nagi, nagi... – klausiamai numykė vyriausiasis, kai Saša priėjo prie trijų Valenčių vyrų, sėdinčių aplink pasitarimų stalą. Nikas stovėjo prie lango ir žiūrėjo pro jį atsukęs Sašai nugarą. – Tu kaip tik laiku.

Išgirdus jo toną Sašai pakirto kojas.

– Ar... aš?.. – Kodėl Nikas neatsisuka? – Kodėl kaip tik laiku, Sezarai?

– Nes aš areštuosiu tavo tėvą už sukčiavimą.

Sašos širdis nusirito į kulnus.

– Mes sužinojome, ką jis padarė. Negi manei, kad neišsiaiškinsime?

Saša prarado amą.

– Negaliu patikėti, kad Porteris galvojo lengvai išsisuksiąs, – toliau kalbėjo Sezaras. – Negi jis mano, kad Valenčiai – kvailiai? Ir tu su viskuo susijusi, argi ne taip, mergaite?

Saša aiktelėjo taip apkaltinta, jautė į ją įsmigusias tris poras akių, bet tos akys, kurios jai svarbiausios – Niko akys – vis dar į ją nežiūrėjo.

– O aš – senas kvailys – norėjau, kad Nikas tave vestų. Maniau, kad tobulai tinki mano sūnui. – Senasis Valentis kimiai nusijuokė. – Nieko nuostabaus, kad Porteris norėjo tave ištekinti už Niko, nėra ko stebėtis ir tuo, jog tu sutikai. Jei visi būsime viena šeima, jis tikrai gaus tą sutartį ir niekas nieko neklausinės. Žinoma, tu iš pat pradžių turėjai atsisakyti, juk taip? Tada galėtum kaip žaisliukas kabalioti Nikui prieš akis ir...

– Užtenka! – Nikas atsigręžė ir nutaisęs griežtą veidą pasisuko į tėvą. – Tu kaltini Sašą neturėdamas jokių įrodymų. Tu nežinai, ar ji buvo į visa tai įsivėlusi.

– Tada pats jos paklausk, figlio mio, – paliepė Sezaras. – Paklausk jos, ir tada visi sužinosime.

Saša matė, kad Nikas abejoja, ir pasijuto tarsi gavusi per veidą.

Nikas ja abejoja.

Tada jis ištiesė pečius ir priėjo prie žmonos.

– Saša, – tyliu, bet tvirtu balsu kreipėsi į ją, o akys maldaute maldavo. – Prašau, pasakyk man, kad tu apie tėvo darbelius nieko nežinojai.

Akimirkos bėgo. Visi kiti pasitraukė į antrą planą. Liko tik ji su Niku.

Tik ji ir Nikas.

O netrukus...

Saša sudrebėjo.

– Aš... aš... negaliu.

Jis šiurkščiai įkvėpė.

– Nikai, aš...

Vyro žvilgsnis ją nutildė.

– Nėra jokio pasiteisinimo.

– Bet...

– Čia juk tavo nesveikas būdas atkeršyti? – Niko akys buvo kupinos pasišlykštėjimo. – Labai išmintinga, Saša.

– Koks kerštas? Nesuprantu, apie ką tu kalbi.

– Prisimeni tą bučinį bokštelyje? Prisimeni, kaip galvojai, kad aš tave atstūmiau? Norėjai man už tai atsimokėti?

– Ne... – sušnabždėjo Saša užkimusiu balsu.

– Taip.

Tą akimirką ji suprato, kad viskas baigta. Nikas nepasirengęs klausytis jokių jos pasiaiškinimų. Jis net neketina paklausti, gal yra kokių lengvinamųjų aplinkybių, net nesuabejojo jos kalte.

Ar Saša gali jį dėl to kaltinti?

Sukūkčiojusi ji apsisuko ir išbėgo iš kambario. Viskas baigta.

***

– Man labai gaila, figlio mio, – tarė Sezaras eidamas per salę prie Niko, jis atsistojo sūnui už nuogaros ir uždėjo ant peties ranką.

– Bet ne taip kaip man, tėti.

Niko siela susimezgė į vieną skausmo mazgą. Jis pasitikėjo Saša. Pasitikėjo ja taip kaip nebuvo pasitikėjęs jokia moterimi.