Максин Салливан - Valenčio isrinktoji

Nieko nuostabaus, kad dokumentai taip saugiai paslėpti. O Dieve, ar Nikas žino? Ar kaip tik dėl to jie prieš kelias savaites vis atidėliojo sandorio pasirašymą? Saša papurtė galvą. Ne, jei Nikas būtų žinojęs, jis būtų ko nors ėmęsis.

Na, žinoma.

– Ką tu veiki su šitais? – staiga griežtai paklausė jos motina.

Saša pakėlė galvą, jos baimė tik dar labiau išaugo.

– Tu žinojai?

Salė prišoko ir pagriebusi prispaudė dokumentus prie krūtinės.

– Ką žinojau?

– Kad tėtis suklastojo sandorio sumas norėdamas gauti paskutiniąją sutartį.

– Nebūk kvaila.

– Mama, aš mačiau dokumentus. Čia viskas parašyta juodu ant balto.

Motina išraudo, paskui perbalo.

– Mieloji, tu negali niekam prasitarti. Pažadėk, kad tylėsi.

Saša aiktelėjo.

– To pažadėti negaliu. Tai, ką padarė tėtis, yra ne tik nemoralu, jis nusižengė įstatymams.

Salės veidas persikreipė.

– Taip jis gali patekti į kalėjimą. Ak, gerasis Dieve.

– Gal pirmiausia jam derėjo gerai pagalvoti?

Apimta nevilties motina sugriebė Sašos ranką.

– Brangioji, tu negali taip pasielgti su savo tėvu. Jis negali sėstis į kalėjimą. – Motina ėmė kūkčioti. – Be to, sutartis jau... – vėl sukūkčiojo, – pasirašyta ir įteisinta, ir... – sušnarpštė ji, – niekas niekada to nesužinos. Nebent tu jiems pasakytum.

– Aš negaliu nutylėti, mama.

– Jis tavo tėvas.

– Taip, bet aš ištekėjau už Valenčio.

– Valenčiai turi krūvas pinigų. Šitų jie nepasiges.

Saša negalėjo patikėti savo ausimis.

– Mama, aš negaliu...

– Brangioji, paklausyk, kol kas nieko nesiimk. Pirmiausia gerai pagalvok. Neabejoju, kad suprasi: bus geriausia, jei ir toliau tylėsime.

– Mama...

– Pažadėk man, mieloji! – mama beveik spiegė. – Pažadėk bent tiek, kad nieko nedarysi tučtuojau. Leisk pirmiausia man su juo pasikalbėti. Aš kaip nors įkalbėsiu Porterį sugrąžinti pinigus.

Saša jautėsi sugniuždyta ir sutrikusi, ji tenorėjo likti viena ir gerai apie viską pagalvoti.

– Aš nežinau...

– Įsigaliojusi sutartis išlaisvins dalį pinigų, ir tavo tėvas turės lėšų sugrąžinti Valenčiams skolą. Jis suras galimybę juos atiduoti nesukeldama įtarimų, bet pažadu tau – tėvas ištaisys susidariusią situaciją.

Ar gali Saša ja tikėti?

Ar bent turi iš ko rinktis?

Ji atsiduso.

– Gerai, kol kas nieko nedarysiu.

Motina ją apkabino.

– Ačiū tau, mieloji. Mes viską sutvarkysime, pamatysi.

Paskui Saša paskubomis išvažiavo. Sunku patikėti, kad jos tėvas padarė tokį dalyką. Dar baisiau, kad motina jį užstoja.

DEVINTAS SKYRIUS

–Ar kas nors negerai? – paklausė Nikas pamatęs, kaip krūptelėjo Saša, o žalios jos akys ūmai pasidarė baugščios.

– Negerai? Kodėl klausi?

Nikas stebėjo ją per skaitomo laikraščio kraštą.

– Tu per vakarienę beveik nekalbėjai, labai mažai valgei, o dabar sėdi įsmeigusi akis į televizorių tarsi jis būtų koks stebuklas.

Sašos skruostus nudažė švelnus raudonis.

– Ši laida man pasirodė prikaustanti.

Jis pažvelgė į televizoriaus ekraną ir pamatė, kad kaip tik rodo reklamą.

– Tu žiūrėjai žinias, Saša, o žinių laidos aš tikrai negalėčiau pavadinti prikaustančia. Galbūt įdomia, bet tik ne prikaustančia.

– Čia tavo nuomonė.

– Nesikabinėkime prie žodžių. Kažkas atsitiko. – Jis nelabai norėjo apie tai užsiminti, bet vis tiek paklausė: – Kremtiesi dėl to pobūvio ir Brendos?

– Tikrai ne, – atkirto ji net nesudvejojusi. – Aš apie ją daugiau negalvoju, susitarėme?

– Gerai.

Jai ramybės neduoda kažkas kita.

Saša visa išbalusi ir atrodo kaip nesava.

– Ko gero dėl tų atnaujinimo darbų, – netikėtai pasakė ji. – Pirmajame etape reikia padaryti tiek daug darbų.

Kodėl Niko neapleidžia nuojauta, kad ji taip kalba tik norėdama atsikratyti tolesnių jo kamantinėjimų?

– Tau per sunku?

Saša atrodė išsigandusi.

– Ne! Ne tai norėjau pasakyti. Tas darbas man patinka. Iš tikrųjų. Bet visko labai daug: aš sugrįžau iš Anglijos, paskui ištekėjau, tada ėmiausi projektuoti viso dvaro atnaujinimą – numanau, kad jaučiuosi šiek tiek pavargusi.

Toks paaiškinimas atrodo logiškas, vis dėlto...

Vėl ėmė rodyti žinias. Saša užsitempė šypseną, pranokstančią net dirbtinę vienos iš žinių vedėjos šypsenėlę.

– Vėl rodo žinias.

– Tada neleisk, kad trukdyčiau tau jomis mėgautis , – nutęsė Nikas.

Sašos šypsena nepajėgė paslėpti nerimo, ji nusisuko į ekraną. Nikas nepatikėjo, kad žmona dėl nieko nesijaudina.

Jis tuo tik dar labiau įsitikino, kai po dešimties minučių vestibiulyje suskambėjo telefonas, o Saša nė nekrustelėjo. Atrodė, kad ji telefono net neišgirdo. Paprastai žmona nedelsdama atsistodavo ir eidavo atsiliepti.

Nikas jau ketino atsiliepti pats, bet išgirdo, kaip telefono ragelį pakėlė Irisa. Po akimirkos tarnaitė įkišo galvą pro kambario duris.

– Skambina poniai Valenti. Čia jos mama.

Sašos veide šmėkštelėjo baimė, bet tuojau išblėso.

– Irisa, būk gera, pasakyk mamai, kad aš jai vėliau perskambinsiu.

– Gerai, ponia, Valenti.

Moteriai išėjus, Nikas rūsčiai pažvelgė į žmoną.

– Nenori kalbėti su savo motina?

Saša dėbtelėjo į jį ir tuojau nusuko akis.

– Tiesiog šiandien pas ją buvau. Nieko skubaus. – Ji vėl nusisuko į televizorių, bet nuraudę skruostai išdavė, kaip ji jaučiasi iš tikrųjų.

Kažkas tikrai labai negerai.

Ir tie rūpesčiai kažkaip susiję su Sale Bleik.

Po pusės valandos jis įėjo į virtuvę ir pamatė, kad Saša kalbasi telefonu.

– Juk pažadėjau, kad nieko nepasakysiu, – šnabždėjo ji, – ir tylėsiu. Bet... – Ji staiga pamatė Niką, stovintį tarpduryje, ir perbalo. – Mama, hm... Aš turiu eiti. Tik ką įėjo Nikas.

Ji padėjo ragelį.

Nikas atsirėmė į durų staktą ir susinėrė ant krūtinės rankas. Jos žodžiai buvo perspėjimas, o ne šiaip pastaba.

– Ar karštas šokoladas jau paruoštas? – paklausė jis, ir Saša prisiminė, ko iš viso čia buvo atėjusi.

– K-ką? Ak, taip. Kaip tik ketinau jį ruošti.

Ji nuskubėjo prie šaldytuvo ir išėmė pieną.

– Ar tavo motinai kas nors atsitiko?

Saša dirstelėjo į vyrą.

– Tu girdėjai? – Nelaukdama atsakymo ji atsisuko ir iš spintelės išėmė porą puodelių. – Tai tik hm... moteriškos problemos, – paaiškino nežiūrėdama į Niką. – Nieko tokio, ką tu norėtum žinoti.

Taigi, ji griebėsi senamadiško pasiteisinimo.

Kaip Nikui jį perprasti?

– Nikai, geriau sugrįžk į svetainę. Tuojau atnešiu gėrimus.

Nikas linktelėjo ir paliko ją vieną, bet jei Saša manosi jį įtikinusi, kad neatsitiko nieko rimto, jai dar teks nustebti.

Jis tikrai nenuleis nuo jos akių. Salė Bleik turi paslaptį, ir Saša ją žino. Nieko čia tokio, jei toks žinojimas per daug neveiktų Sašos jausmų. Bet, sprendžiant iš jos reakcijos, jis veikia.

***

Saša negalėjo užmigti beveik visą naktį, kol galiausiai Nikas sudejavęs ją apkabino, ir jo glėbyje Saša pagaliau užmigo.

Sunkios mintys apniko, vos tik ji pramerkė akis kitą rytą. Gerasis Dieve, kaip jos tėvas galėjo taip apgaudinėti Sezarą? O kartu ir visą Valenčių šeimą? Kaip jis galėjo taip sukčiauti su savo paties šeima? Įstumti į tokią baisią padėtį savo dukterį?

– Gal susitikime šiandien kartu papietauti? – staiga pasiūlė Nikas rišdamasis kaklaraištį. – Vis tiek atvažiuosi į miestą pasikalbėti su tiekėjais.