Максин Салливан - Valenčio isrinktoji

– Ar tikrai nenori, kad atsisakyčiau plaukiojimo po uostą rytoj? Mane gali pakeisti Aleksas arba Metas.

Rytoj jau trečiadienis.

Liks tik dvi dienos iki penktadienio.

Sašą prislėgė supratimas, kad turės priversti tėvą veikti prieš jo valią. Jai darėsi bloga pagalvojus, kad tėvas nusuko nuo Valenčių pinigų.

Bet ji susivaldė.

– Ne, man viskas bus gerai.

Nikas dar pervėrė ją tiriamu žvilgsniu.

– Gerai, pasimatysime vakare.

– Taip, – atsakė ji apsimestinai žvaliai.

Vos tik Nikas išėjo, Saša baigė rengtis. Ji nuvažiuos aplankyti tėvų. Dabar, kai tikrai žino, kad tėvui nebuvo širdies smūgio, jis turės kuo greičiau ištaisyti situaciją. Saša nebegali taip toliau gyventi.

Niekas neatidarė paradinių durų, kai ji paskambino, bet Saša girdėjo name skambant mėgstamiausią tėvo muziką. Paskui suprato, kad ji sklinda iš užpakalinio kiemo, todėl apėjo aplink namą ir pravėrė vartelius.

Ji nepaprastai nustebo pamačiusi sode savo tėvą sėdintį krėsle, rūkantį cigarą ir gurkšnojantį viskį. Jis atrodė kaip žmogus, švenčiantis gyvenimą.

O gal ką nors kita?

Staiga Saša suprato.

– Dieve mano, – pasipiktino ji žiūrėdama, kaip tėvas, pamatęs ją ateinant, išgąsdintas pašoko. – Tu neįtarei jokio širdies smūgio. Tu viską išsigalvojai.

Tėvo veide neliko nė lašelio kraujo.

– Nekvailiok, vaike. Kaip galėjau suvaidinti ligą?

– Aš tavimi netikiu.

Jis užgesino cigarą.

– Negi manai, kad kentėčiau visas tas medicinos procedūras, ką jau kalbėti, kad sukėliau tiek nerimo tau ir tavo motinai – ir viskas tik dėl smagumo?

– Žinoma. Tu buvai praradęs viltį. Ir nė velnio tau nerūpime nei aš, nei mama. – Išgirdusi į kiemelį ateinančią motiną Saša apsisuko. – Mama, negaliu patikėti, kad ir tu dalyvavai jo sumanyme.

Salė sunerimusi išpūtė akis.

– K-kur?

– Palik motiną ramybėje. Ji nieko nežinojo.

Saša aiktelėjo.

– Vadinasi, tai tiesa.

– Ko nežinojau? – paklausė Salė žiūrėdama tai į vieną, tai į kitą.

– Kad tėtis apsimetė ištiktas širdies smūgio norėdamas, kad aš nepapasakočiau Valenčiams apie padirbtus įrašus.

– Ne!

– Jis tikėjosi, kad aš pasijusiu tokia kalta, kad net nekreipsiu dėmesio į faktą, jog to širdies smūgio iš tiesų nė nebuvo. Nėra abejonių, jis ketino išsunkti iš ligos tiek naudos, kiek tik galės.

– Porteri... – sušnabždėjo Salė.

– Sale, nežiūrėk į mane šitaip. Aš galvojau tik apie tave. Kas tau nutiks, jei aš pakliūsiu į kalėjimą?

– Koks kilniaširdiškumas, tėti, – rėžė Saša.

– Nesikišk ne į savo reikalus, Saša, – suriaumojo Porteris.

Saša pervėrė tėvą griežtu žvilgsniu.

– Tu nė trupučio nesigaili to, ką padarei.

– Žinoma, gailiuosi.

Saša žinojo, jog tėvas nesijaučia kaltas, jis kremtasi tik dėl to, kad buvo pagautas meluojantis.

– Tėti, jeigu nepasakysi man čia ir dabar, kad ketini pasielgti kaip dera ir sugrąžinti jiems pinigus, aš papasakosiu Nikui viską, ką padarei.

Jis išbalo kaip drobė.

– Juk iš tiesų neketini to daryti?

– Ketinu.

– Bet aš tavo tėvas.

– Emocinis šantažas manęs daugiau nebepaveiks. – Saša ištiesė pečius. – O dabar pažadėk man, kad viską ištaisysi arba aš tučtuojau važiuosiu ir papasakosiu Nikui, ko tu prikrėtei.

Tėvas išblyško.

– Gerai jau, gerai. Aš jiems sumokėsiu, bet galiu užtrukti kelias dienas.

– Turi laiko iki penktadienio.

Saša apsisuko ir išėjo, jai taip spaudė širdį, kad moteris iš viso stebėjosi galinti paeiti. Ji niekada nejautė per daug pagarbos nei meilės savo tėvui, bet dabar išgaravo paskutiniai lašeliai.

Žinoma, ji nėra tokia kvaila, kad aklai juo patikėtų. Ir kaip, po galais, ji vis tiek ketina pasikliauti tėvu šį penktadienį?

Viskas gerokai sudėtingiau.

Kaip ji galės žiūrėti į akis Nikui visą likusį gyvenimą ir apsimesti, kad nieko panašaus neįvyko?

***

Per vakarienę Saša jautė atkaklų Niko žvilgsnį, bet nebepajėgė apsimetinėti nerūpestinga.

Moteriai virš galvos pakibo juodas debesis. Dabar tik laiko klausimas, kada liūtis pasipils tiesiai ant jos. Jie pavalgė, nuėjo į svetainę, bet Saša vis negalėjo nusiraminti. Nesusidomėjo nei per televizorių rodoma kriminaline drama. Dabar jai užtenka kriminalinių dramų ir nuosavame gyvenime. Saša bijojo, kad gali paskambinti motina ir prašyti, kas Saša duotų tėvui daugiau laiko arba maldauti persigalvoti. Ji visai nenorėjo kalbėtis su motina ir vėl nervintis, o tuo labiau girdint Nikui.

Staiga jai šovė puiki mintis.

– Manau, aš užsisėdėjau namuose, Nikai. Nueikime kur nors išgerti.

Vyras sumirksėjo nustebęs ir padėjo į šalį kažkokius dokumentus.

– Gal tiktų kuris nors vietinis baras?

– Taip, čia netoliese yra kelios jaukios užeigos. Ir labai prašau, išjunkime mobiliuosius telefonus, gerai? Tegul niekas mums netrukdo.

Nikas keistai pažiūrėjo į Sašą.

– Gerai, jei jau taip nori.

Po pusės valandos jie sėdėjo vietinio baro kampe ir ragavo savo gėrimus. Viešbutis, kaip ir daugelis Hoksberio rajono pastatų, buvo įrašytas į paveldo sąrašą.

– Ar yra kokių nors priežasčių užsisėdėti namuose? – paklausė Nikas atsirėmęs krėsle ir dėmesingai sekdamas Sašą akimis.

Dabar jai atrodė juokinga apie tai kalbėti. Pastaruoju metu juodu dažnai išeidavo iš namų ir ji tikrai nebuvo užsisėdėjusi namuose.

Saša suraukė nosį.

– Manau, kad taip atsitiko dėl to, kad mes nedaug laiko galime skirti vienas kitam.

Nikas linktelėjo.

– Nelabai mums padėjo ir tavo tėvas, argi ne?

Saša tyliai aiktelėjo.

– K-Ką?

– Porteris juk pakliuvo į ligoninę.

– Ak, – lengviau atsiduso Saša. – Taip.

Nikas pervėrė ją skvarbiu žvilgsniu.

– Tu visą naktį buvai įsitempusi. Ar tikrai nieko nuo manęs neslepi? Juk tėvo sveikata nepablogėjo?

– Ne, jis jaučiasi puikiai. – Sašai iš baimės pasišiaušė plaukai. Reikia kuo greičiau Nikui iš galvos išmušti mintis apie tėvą, pakeisti jas kuo nors kitu. Kitaip ji gali išsiduoti. – Žinai, man skambino Brenda.

Nikas pasitempė kėdėje.

– Ką? Kada?

– Sekmadienio rytą, vos tik išvažiavai į tėvo namus. Ji pareiškė, kad tik atsako į tavo skambutį.

Niko akys piktai sublizgo, atrodė pavojingas. Jis būtų grėsmingas priešininkas.

– Ji taip sakė? Iš tikrųjų?

– Tai tu jai neskambinai?

– Ne. – Nikas įsmeigė akis į Sašą. – Negi manei, kad skambinau? Ar todėl apie Brendą neužsiminei anksčiau? Tiek jaudinaisi, kad net sunegalavai?

– Ne, buvo visai ne taip. Aš pamaniau, kad tiesiog norėjai ją perspėti nelįsti tau į akis.

– Tą aš jai jau pasakiau. Brenda puikiai žino tokių reikalavimų priežastis. Ji tiesiog bandė sukelti nemalonumų. – Jis pažvelgė į Sašą. – Ir jai pavyko.

– Ne, ji nieko nelaimėjo.

Brenda bandė sukelti Sašai abejonių Niku, bet nieko nepešė.

Vyro žvilgsnis buvo aštrus kaip skustuvas.

– Visą vakarą buvai nusiminusi. Tiesą sakant, nuo to pobūvio sekmadienį tu visą laiką tarsi nesava.

Sašai kažkaip pavyko susitvardyti. Sekmadienį ji sužinojo, ką padarė jos tėvas.

– Juk sakiau tau, kad ne dėl Brendos. – Ji nurijo seiles, gerklė buvo visiškai išdžiūvusi. – Aš tavimi tikiu, Nikai. Prisiekiu, aš tikiu tavimi.

Jis įdėmiai tyrinėjo žmonos veidą, neskubėdamas pasvėrė jos žodžius. Galų gale akyse suspindo švelnumas.