Максин Салливан - Valentis veda

Gerklė visiškai išdžiūvo.

– Gardžiai atrodo jūros gėrybių salotos.

Aleksas pažvelgė suprantančiomis akimis.

– Taip, – tepasakė ir mostelėjo siūlydamas įsidėti pačiai.

Valgydami plepėjo apie namą, orą ir maistą. Tai buvo ne noras geriau pažinti vienas kitą, o bandymas atitolinti tai, kas neišvengiama, – bent Olivijai taip atrodė.

O tada Aleksas išsitraukė iš kišenės popieriaus lapelį ir pastūmė jai per stalą.

– Tai likusios pinigų sumos čekis. Norėčiau atiduoti tau dabar, o ne kai pasimylėsime.

Alekso veidas buvo neįskaitomas, bet Olivija suminkštėjo, jos širdis veržėsi iššokti per gerklę. Kaip miela, kad jis rūpinasi Olivijos jausmais.

– Dėkoju, – sušnabždėjo ji, bet čekio nepaėmė – popieriaus lapelis liko kur buvęs.

Vieną dosnios sumos pusę Olivija pervedė į savo verslo sąskaitą, kitą – motinai į los Andželą. Šie pinigai prilaikys bankus, kol Olivija suspės išgryninti antrąjį čekį. O Aleksas... Vyras, kuris pirmiausia rūpinasi šeimos reikalais, turėtų būti jautrus, – nusprendė Olivija. Jai patiko, kad Aleksas taip elgiasi dėl brolių, visai kaip ji sutiko tekėti iš dalies dėl savo mamos. Bent tai juos sieja. Tuo Aleksas panašus į ją.

Olivija pakėlė galvą ir pažvelgė į jį.

– Aleksai, man patiko tavo tėvas. Manau, to vyro širdis gera.

Aleksas akimirksniu sukando dantis.

– Pažįsti jį vos penketą minučių ir jau padarei tokias išvadas?

Po velnių. Olivija pasigailėjo prasižiojusi. Bendrumo pojūtis išblėso.

– Kartais nereikia gerai pažinti žmogaus, kad suprastumei, koks jis yra, – ramiai pasakė ji. – Tu ir pats nuomonę apie mane susidarei gana greitai.

Jaudulys praėjo, Aleksas akivaizdžiai nusiramino, o iš seksualiai suspindusių akių Olivija suprato, kad dabar šio vyro galvoje sukasi mintis ją sugundyti.

– Taip, tikrai, juk neužtrukau?

Be jokio perspėjimo paėmė jos ranką, įsidėjo į delną ir švelniai truktelėjo, kad Olivija atsistotų.

Moteris vos galėjo kvėpuoti. O dangau! Ką ji ketina pasakyti?

– Aleksai, aš...

– Daug laiko nereikėjo dėl to, kad puikiai jaučiu, kas man tinka, – pertraukė Aleksas ir apvedė ją aplink stalą.

Olivija suvirpėjo nuspėjusi aiškius vyro ketinimus.

– Aleksai...

– O tu man labai tinki, Olivija Valenti, – šnabždėdamas pasisodino žmoną ant kelių ir žvelgė į ją rimtomis akimis šilta ranka apkabinęs per liemenį. – labai labai tinki.

Olivija apsilaižė lūpas.

– Aleksai, ar galėtume...

– Taip, aišku galime, – suniurnėjo jis ir palenkė galvą.

KETVIRTAS SKYRIUS

Alekso burna uždengė jos lūpas, jis laikė Oliviją apkabinęs, gėrė pirštais viliojančią švelnią jos odą, ir kambaryje suspengė tyla. Iki šiol tik du kartus ją bučiavo, todėl norėjo akimirką taip pabūti, pasimėgauti kiekvienu jos lūpų milimetru. Keletą širdies dūžių Aleksas nejudėjo. Bet po kelių akimirkų nebepajėgė atsispirti troškimui tyrinėti toliau. Jam reikėjo paskęsti kvapnioje jos burnoje, atverti ją žingsnelis po žingsnelio. Geidė jaudulio, troško pajusti įtampą, ištirti visus Olivijos kūno slėpinius. Ir norėjo to tuojau pat .

Aleksas pravėrė Olivijos lūpas ir pajuto švelnų jos alsavimą tiesiai ant savųjų. Sudejavo ir akimirką mėgavosi, tik tada leido liežuviui tyliai slystelėti.

Liežuvis lėtai judėjo jos lūpomis. O tada Olivija pati ėmė jį bučiuoti, skanauti jo , jautė Alekso susijaudinimą, jo kūnu besiritančias malonumo bangas. Galiausiai prieš pasitraukdamas jis švelniai krimstelėjo dantimis apatinę Olivijos lūpą.

– Trečias kartas buvo žaviausias, – kuždėjo Aleksas stebėdamas, kaip išsiplėtė Olivijos vyzdžiai.

Ji sumirksėjo.

– Hm... koks trečias kartas?

– Tai mūsų trečias bučinys, – Aleksas vėl palenkė galvą. – O dabar... – jam reikėjo vis daugiau, – ... bus ketvirtas.

Jis vėl giliai bučiavo Oliviją, paskui bučiniais nusėjo glotnų moters smakrą. Perbraukė lūpomis ausies spenelį ir sustojo ten, godžiai įkvėpė gėlėmis kvepiančių plaukų aromato. Įkvėpęs pilnus plaučius atsilošė ir perbraukė pirštu apatinę jos žandikaulio liniją. Tada nusliuogė kaklu į apačią, kur visu smarkumu mušė pulsas, paskui nukeliavo iki pirmos dailios mėlyno chalatėlio sagutės, pasislėpusios Olivijai tarp krūtų. Alekso geismai įsismarkavo.

– Noriu, kad atsisegtumei ją, – paliepė.

Olivija aiktelėjo ir išpūtė žydras akis.

– Sagutę?

– Taip. – laisva tebuvo viena jo ranka, kita laikė apglėbęs žmoną per liemenį. – O paskui atsisegiok ir kitas.

Jos akyse pro ilgas blakstienas blykstelėjo dvejonė, bet jau po akimirkos Olivija pakėlė rankas ir ėmė rengtis, kaip paprašyta. Sagutė po sagutės skleidėsi šilkas, ir ji liko tik su gundančiais naktinukais, pasiūtais taip, kad padėtų užkariauti vyro dėmesį.

Ir tikrai užkariavo.

Mintys, kurios ėmė suktis Alekso galvoje, toli gražu nebuvo skaisčios.

– Tu mane apakinai, – sudejavo akimis rydamas tamsius spenelių kontūrus, pūpsančius po žvilgančiu audiniu.

Aleksas pajuto, kaip suvirpėjo Olivija jam perbraukus nykščiu per vieno pumpurėlio viršūnę. Brūkštelėjo dar kartą, paskui suėmė spenelį nykščiu ir smiliumi ir švelniai paspaudė. Moteris jau ne virpėjo, o drebėjo.

Matydamas, kaip jo rankose Olivija atgyja, Aleksas pasigardžiuodamas palenkė galvą prie krūties ir ėmė čiulpti per naktinukus, braukė spenelį liežuviu. Ji suunkštė ir atsilošusi padėjo galvą jam ant peties. Viena ranka apsivijo Alekso kaklą ir laikėsi, giliai alsavo paslėpusi veidą jam ant sprando. Tačiau tuojau atšlijo nuo vyro tarsi pagauta darant tai, ko neturėtų daryti.

Aleksui atrodė, kad vidinis karštis jį sudegins.

– Dar kartą, – sukuždėjo jai prie krūties.

Akimirką Olivija sustingo, kiek padvejojo ir padarė, kaip jis prašė. Aleksas sunkiai sudejavo. Kurį laiką juodu taip ir stovėjo, galų gale jis pakėlė galvą ir ji atsitraukė.

Aleksas pažvelgė jai į akis.

– Tavyje vyras gali pasiklysti ir nebenorėti, kad kada nors jį surastų, – jis kimiai pasakė.

Olivijos akys patamsėjo.

– Ak, Aleksai...

Jo žvilgsnis lėtai slydo žmonos kūnu link tos vietos, kur ant kauburėlio tarp šlaunų įsitempė naktinukai. Vyras pakėlė akis.

– Ar tau nepatinka, kai taip kalbu?

– O, taip, – sunkiai nurijo ji. – Man patinka.

Jo delnai keliavo žemyn Olivijos pilvu ir švelniu kauburėliu, paskui apsistojo jai tarp kojų. Moteris aiktelėjo, kai Aleksas pirštu paglostė ją per naktinukus.

– Ar tau patinka, kai tave liečiu? – kimiu balsu erzino jis.

– Taip, – jai užgniaužė gerklę, – ... man patinka.

Aleksui reikia pajusti nuogą jos kūną. Jis turi pamatyti glotnią kreminę odą. Vyras atsistojo nepaleisdamas moters iš glėbio ir taip stovėjo priešais ją. Tada nusmaukė nuo pečių šilkinį chalatėlį ir leido nukristi drabužiui ant grindų. Iš paskos nukrito tokios pat spalvos naktinukai. Pamatęs, kokia ji tobula, vyras net sudrebėjo. Abu žiūrėjo vienas kitam į akis.

– Aleksai, – kuždėjo Olivija, jos akys patamsėjo, skruostai iškaito, bet ji net neketino prisidengti.

Pakėlęs žmoną ant rankų Aleksas nusinešė į lovą. Paguldęs Oliviją ėmė vilktis drabužius. Jie žvelgė vienas kitam į akis, Olivijos žvilgsnis nubėgo žemyn jo kūnu, ir moteris tyliai aiktelėjo. Aleksas neabejojo – jei nepalies jos... neparagaus... kuo greičiau nepaskęs joje... jis tiesiog sprogs.