Максин Салливан - Valentis veda

– Gerai, vaikinai. Viskas. Šiandien mano dukters diena, nekantrauju suvaidinti nuotakos motiną.

Aleksas gerai įsiklausė į jos žodžius ir šį tą suprato. Felicija tikrai myli savo dukterį, bet ar tik nemyli ji savęs dar labiau? Netikėtai jis iš naujo įvertino, kaip iš tiesų gali atrodyti gyvenimas su ryškiausia žvaigžde. Kitomis akimis pažvelgė ir į Oliviją, įvertino jos asmenybę. Duktė sugebėjo išsiveržti iš motinos šešėlio, pati susikurti garsų vardą – tai rodo, koks tvirtas jos charakteris. Jis išsirinko puikią nuotaką.

Po velnių, jis tik ką vedė!

Buvo verta aukotis.

Aleksas pažvelgė į savo žmoną, ir vedybos jam visai nebeatrodė tokia jau didelė auka. Yra ir pranašumų.

Labai malonių pranašumų.

Ne paskutinėje vietoje ir galimybė mylėtis su nepriekaištinga gražuole, apsistačiusia visais įmanomais įtvirtinimais, kuriuos Aleksas ketino įveikti.

***

Olivijai tikrai palengvėjo, kai jie sugrįžo į Operos rūmus pas laukiančius svečius. Vis dėlto nuo smalsių žvilgsnių pabėgti nepavyko. Čia šiandien susirinko daugiau kaip trys šimtai svečių, o skubotos Olivijos ir Alekso vedybos beveik visiems sukėlė įtarimų.

Ar ji?.. O gal ne?..

Olivija ginė tokias mintis šalin ir stengėsi apie tai iš viso negalvoti. Lygiai taip pat buvo Valenčių namuose per vakarienę, skirtą jos garbei. Olivija nieko negalėjo padaryti – matė klausiančias visų akis. Tik ne Sezaro Valenčio. Jis puikiai žinojo, kodėl juodu su Aleksu susituokė taip paskubomis. Net keista, Olivija nesitikėjo, kad Alekso tėvas jai patiks, bet tas pasirodė visai malonus. Alekso pamotė Izabelė – tikra lėlė. Abu tėvai gražiai priėmė ir Feliciją, Izabelė net prižadėjo nenuleisti akių nuo Olivijos, kai jos motina po savaitės sugrįš į Valstijas. Olivijos motina – puiki aktorė, jai neturėtų būti sunku savaitę žavėti žmones.

O pati jaunamartė iki tos vakarienės nė nenutuokė, kokia artistė esanti. Šokdama su Aleksu stengėsi nuo visų nuslėpti, kaip stipriai ją veikia būsimas vyras. Tą žinojo ir Aleksas . Išdidus pasitikinčio savimi vyro akių spindesys išdavė, kaip puikiai jis pastebi kiekvieną naują jos jausmų atspalvį.

– Su ta vestuvine suknele atrodai nuostabiai, – sušnabždėjo jis ir Olivijos širdis sudundėjo kaip kūjis.

– Dėkoju.

– Ar pati ją sukūrei? – erzino Aleksas.

Olivijos lūpos trūktelėjo.

– Tiesą sakant, sukūriau ją vieno milijardieriaus dukteriai, bet paskutinę minutę vestuvės buvo atšauktos, todėl suknelę teko pasilikti.

– Tikiuosi, tau bent sumokėjo.

Ji dirstelėjo į šalį, tada vėl įsmeigė akis į vyrą.

– Vis dar bandome atgauti pinigus.

Didžiausia kliūtis – nuotakos tėvas. Nėra jokios abejonės, kad savo milijardus senis susikrovė spausdamas kiekvieną centą.

Aleksas susiraukė.

– Jei reikės mano pagalbos, tik pasakyk.

Olivija nesusilaikė – ėmė juoktis.

– Ir ką tu padarysi? Užsiundysi ant jo šunis?

– Dėl tavęs galėčiau kiek aplamdyti jam šonus, – vyptelėjo Aleksas.

Olivija nusijuokė ir jo šypsena nušvito plačiau. Gal dėl to, kad sukosi aplink šokių aikštelę, moteriai staiga apsvaigo galva... Apsisuko iš malonumo žiūrint į Aleksą. Sekundės tiksėjo pro šalį, spindinčios Alekso akys išdavė, kad ir jis kažką jaučia. Muzika nutilo ir Olivijai pasitaikė proga pasprukti iš jo glėbio. Juos tuojau užkalbino abu Alekso broliai. Olivija stengėsi atrodyti rami.

– Kaip jautiesi tapęs senu vedusiu vyru, Aleksai? – erzino Nikas Valentis. Jo lūpas puošė pasitikinčio savimi vyro šypsenėlė – matyt, tai šeimos bruožas.

Aleksas ranka apsivijo Oliviją, prisitraukė ją arčiau ir nusišypsojo jai.

– Negi galite mane kaltinti, kad panorau sumegzti mazgą su šia gražuole?

Olivija pajuto, kaip nukaito jos skruostai, bet nusigręžusi nuo Alekso susidūrė su veriančiomis Niko ir Meto akimis.

– Ne, – nutęsė Metas. – Visai tavęs nekaltinu.

Olivija žiūrėjo išpūtusi akis į visus tris vyrus. Gražūs – per menkas žodis jiems apibūdinti. Patraukli ne tik brolių išvaizda. Tai jų įgimta savybė. Šie vyrai žino, kas jie yra ir ko siekia. Niekas jų nesulaikys.

Olivija susimąstė, ar broliai žino, kokiai aukai dėl jų ryžosi vyresnėlis. Aleksas sakė jiems neprasitaręs apie tėvo reikalavimus, bet Olivija abejojo, ar jie nieko taip ir nenumano. Abu vyrai į ją žvelgė taip, tarsi nepasitikėtų nė viena moterimi nei jos motyvais tekėti, o ypač jei moteris nusiviliojo prie altoriaus vieną iš brolių Valenčių.

Laimei, prie jų prisidėjo Izabelė su Sezaru. Pamotė elegantiškai braukė ašaras.

– Sezarai, negaliu patikėti, kad tavo vyriausiasis berniukas jau vedęs.

Olivija žinojo, kad Izabelė – tik Alekso pamotė, o ne motina. Tikra jo mama mirė, kai berniukas buvo visai mažytis, bet jis visais atžvilgiais laikė Izabelę tik ra motina.

Sezaras žvilgtelėjo į Aleksą ir vėl nusuko akis.

– Ize, jis jau suaugęs vyras, o ne berniukas, – tarė kimiu balsu.

Olivija pažvelgė į jį ir susimąstė: Alekso tėvas gal jau gailisi privertęs sūnų vesti. Bet po akimirkos pastebėjo ryžtingą žvilgsnį senojo vyro akyse ir suprato, kad atgailos akimirksnis baigėsi.

– Ak, Sezarai, – švelniai subarė jį Izabelė. – Šiandien man leidžiama būti sentimentaliai – juk esu jaunikio motina. – Ji apkabino Oliviją. – O dabar turiu dar ir gražuolę dukterį, – pasidžiaugė Izabelė ir Olivijos širdis maloniai sušilo, ji staiga užsinorėjo verkti.

– Gaila, kad ne aš pirmas ją sutikau, – pajuokavo Nikas ir lėtai mirktelėjo nuotakai.

– Niekas nebūtų pasikeitę, – pasipūtė Aleksas ir priglaudęs Oliviją prie šono rimtu balsu pridūrė: – Ši moteris mano nuo tos akimirkos, kai ją pamačiau.

Olivija atsiduso kaip tik tą sekundę, kai Nikas įsistebeilijo į brolį. Nežinia, ką vidurinis brolis įžiūrėjo Alekso akyse, bet pritardamas linktelėjo.

– Tikiu, kad esi teisus.

Šiluma Olivijos širdyje išblėso, bet jai nespėjus atsikirsti į tokius komentarus Izabelė sudraudė:

– Liaukitės judu. Per jus Olivija drovisi.

Tačiau Olivija jautėsi ne sutrikusi.

Buvo įsiutusi.

Blogai, kad savo noru sutiko su šia santuoka, bet nemandagu kalbėti apie ją kaip apie daiktą, kurį galima mėtyti nuo vieno brolio kitam.

Tarsi viską žinodama Izabelė pliaukštelėjo liežuviu ir paėmusi Olivijai už rankos pasivedė į šalį.

– Eikime, mieloji. Pažiūrėkime, kur tavo motina. Jai tavęs labai trūks.

Olivija noriai ėjo su ja, bet žengusi vos keletą žingsnių Izabelė suspaudė jos ranką.

– Nekreipk į juos dėmesio, vaikeli. Jie geri vyrai, bet kartais nesuvaldo savo puikybės. – Ji tyliai nusijuokė. – Toks pat ir jų tėvas.

Olivija nejučiomis nusišypsojo. Gera žinoti, kad Izabelė ją supranta. Šita Valenčių moteris išmano, kaip išlaikyti vyrus tiesiame kelyje.

Tik dabar suprato ir pati tapusi viena Valenčių moterų. Ar mokės išlaikyti Aleksą kelyje? Nepanašu. Ko gero, būtų beprotė, jei stengtųsi.

Po kelių valandų Olivija pakeitė puošnią vestuvinę suknelę šviesiai rožiniu kostiumėliu. Aleksas taip pat nusivilko smokingą, apsirengė tamsiomis kelnėmis ir paprastu sportiniu švarku. Tada jie su visais atsisveikino, šoko į limuziną ir nurūko į oro uostą, kur jau laukė privatus lėktuvas. Jis nuskraidins toli nuo Sidnėjaus pakrante į šiaurę, kur šalia Balinos yra Valenčių vasarnamis.

Lėktuvas pakilo į orą ir juodu patogiai įsitaisė prašmatniose odinėse sėdynėse vienas priešais kitą.