Максин Салливан: Valentis veda

Tik nuo tos akimirkos, kai jais pasinaudos, parduotuvės Olivijai nebepriklausys.

– Tai kodėl dar nepasinaudojai tais ryšiais? Atidedi kiek galėdama?

Olivija paėmė mineralinio vandens stiklinę ir gurkštelėjo, taip laimėjo laiko suregzti atsakymui.

– Ko gero, dėl išdidumo. Nemėgstu nieko iš nieko skolintis. Bet jei verslas ims braškėti, išdidumą gali tekti užmiršti.

Jis ilgai tylėjo, paskui drėbtelėjo:

– Tekėk už manęs, ir užtikrinu, kad neteks skolintis.

Olivija mintyse nusipurtė.

– Atsiprašau?

– Tekėk už manęs.

Ji nusikvatojo ir pastatė stiklinę.

– Tau haliucinacijos.

Alekso akys kvietė į dvikovą.

– Toli gražu.

Visiška nesąmonė. Jie tik ką susipažino. Ar jis bent žino, kas ji per žmogus? Ar jam rūpi?

– Aš tavimi susižavėjau, – kalbėjo Aleksas, akimis slysdamas per Olivijos lūpas, lyg norėtų jas pabučiuoti. – O tu žaviesi manimi. Pajutai iš karto, vos tik pamatėme vienas kitą.

– Vienintelis mano jausmas – nuostaba. Ir pyktis.

Moteris turi beviltiškai jaustis, kad sutiktų tekėti už nepažįstamo žmogaus, juo labiau už Alekso Valenčio. Jis greičiausiai juokauja.

Aleksas žiūrėjo nepermaldaujamu ryžtingu veidu.

– Kokiais kvepalais tu pasikvepinusi?

Suglumusi, kad taip staiga pasikeitė pokalbio tema, Olivija išpūtė akis.

– Turėtumei žinoti, kokie čia kvepalai. Juk čia Valentis. Moteris.

– Turbūt juos mėgsti? – jis neleido Olivijai atsakyti. – O gal pasikvepinai šį vakarą norėdama patikti man? – paklausė Aleksas kimiu balsu, ir moters oda pašiurpo.

Olivija nekreipė dėmesio į jaudulį.

– Ne, šį vakarą pasikvepinau jais ne dėl tavęs. Taip jau yra, kad kvapas nuostabus, ir man jis patinka. Kvepinuosi jais kasdien.

Tai buvo tiesa. Aleksas pakreipė galvą ir dalykiškai pridūrė.

– Kaip ir dauguma Australijos moterų.

– Neabejoju, kad esi teisus.

Šios rūšies kvepalai pažadina jos sielą. Gera kokybė ir ilgai atmintyje išliekanti jausmų nata – jos manymu, kvepalai nepriekaištingi.

Olivija pagalvodavo, kad norėtų kvepintis jais iki gyvenimo pabaigos.

– Ketiname plėstis į Valstijas, – pasakė jis ir išblaškė Olivijos mintis. – Pasvarsčiau ir nusprendžiau. Siekiame pasinaudoti visomis prieinamomis reklamos priemonėmis, bet negaliu sugalvoti geresnės reklamos nei Valenčių bendrovės direktoriaus vedybos su žymiosios Keningtonų šeimos atstove.

Alekso išvedžiojimai Oliviją visiškai suglumino. Jai teko gerokai pasukti smegenis, kol suvokė, apie ką jis kalba. Tada šaipydamasi pasitikslino:

– Išsiaiškinkime, ar gerai suprantu. Užmokėsi, kad tekėčiau už tavęs, ir viskas tik dėl kvepalų reklamos?

– O kodėl gi ne? Esu girdėjęs ir kvailesnių priežasčių. Ir kol ne vėlu pradėti kampaniją, galėtume pradėti reklamuoti kvepalus kartu su tavo madų kolekcija, – jis patogiai atsilošė kėdėje ir gurkštelėjo škotiško. – Tekėk už manęs, ir apmokėsiu visas tavo skolas.

Apmokės visas skolas? Ir ji dar gaus galimybę pristatyti savo drabužių kolekciją kartu su jo kvepalais? Tokia mintis Oliviją labai sudomino. Tada suvokė visai rimtai svarstanti jo pasiūlymą. Dieve mano! Tikrai nesiryš tekėti dėl pinigų. Tai neįmanoma.

Olivija tvirčiau suspaudė taurę.

– Kad ir koks viliojantis tavo pasiūlymas, – kreivai šyptelėjo ji, – tikrai negaliu jo priimti.

Alekso žvilgsnis pervėrė iki pat kaulų.

– Atsidūrei tarp kūjo ir priekalo. Kaip dar galėtumei gauti pinigų?

– Gal nueisiu į kokį laikraštį ir parduosiu jiems įdomią istoriją. Neabejoju, kad tavo pasiūlymu jie labai susidomėtų.

Alekso žvilgsnis neatrodė linksmas.

– Bet tada man tektų jiems papasakoti apie finansinę tavo verslo krizę. Neabejoju, kad žurnalistai tuo ne mažiau susidomėtų, o gal net labiau.

Po velnių jį. Olivija privalo saugoti motiną, ypač dabar, kai Felicijai niekaip nesiseka vėl įstatyti į vėžes savo karjeros. Galų gale juk tą vienintelį kartą, kai jai reikėjo motinos pagalbos, Felicija buvo šalia ir padėjo jai išgyventi skyrybas. O svarbiausia – motina davė Olivijai pinigų pradėti savo madingų drabužių verslui.

Žiūrint į Aleksą moters kaktą išvagojo raukšlės. Apie ką jie iš tiesų kalba? Kokios tikrosios priežastys? Tokiam vyrui kaip Valentis jos visai nereikia vesti. Alekso šeima ir turtinga, ir garsi. Olivijos supratimu Valenčių kvepalai Moteris Amerikoje tiesiog negali nepatikti. Juo labiau kad pristatymo kampanijai vadovaus Aleksas Valentis.

Ji pakėlė galvą ir tvirtai įsitikinusi pasakė:

– Apie savo pasiūlymą pasakai ne viską. Yra dar kažkas.

Aleksas nustebęs žvilgtelėjo. Gurkštelėjo viskio ir tik tada atsakė:

– Tu labai nuovoki. Esi labai įžvalgi dama.

Olivijos širdis krustelėjo išgirdus komplimentą.

– Kalbame ne apie mane, – priminė jam.

Netikėtai jo pečių linija nervingai įsitempė.

– Tėvas mano, kad man jau pats metas vesti. Žada parduoti verslą ir visas pajamas paaukoti labdarai, jei nevesiu. Ir abu mano broliai, ir aš pats liksime be cento.

Moteris suglumusi sumirksėjo. Toks prisipažinimas jam turbūt labai nemalonus.

– Labai jau griežtos priemonės.

– Mano tėvas visada kerta iš peties, – kažkaip ciniškai numykė Aleksas. – Jam siūloma atsistatydinti, nes pašlijo sveikata, todėl man užkrovė visą Amerikos kampaniją. Tikėjausi, kad panorės paskirti mane visos bendrovės vadovu, bet tėvas to nedarys, kol nesusitupėsiu, nenurimsiu ir nevesiu.

– Vadinasi, tau reikia tėvo pritarimo? – paklausė Olivija pati nustebusi dėl tokios minties.

Ne, nieko čia bloga trokšti palankios tėvų nuomonės. Tiesiog Aleksas atrodė per daug nepriklausomas, per didelis atsiskyrėlis, kad domėtųsi, ką apie jį mano kiti.

Vyro veide neatsispindėjo jokie jausmai.

– Ne, aš nesuku sau galvos dėl jo pripažinimo, – atsakė jis ir patvirtino Olivijos nuojautą. – Darau taip dėl bendrovės ir savo jaunesniųjų brolių.

Olivija susiraukė.

– Nemenkas pageidavimas.

Aleksas atkakliai suspaudė lūpas.

– Nusprendžiau jo žaidimus žaisti vienus metus.

– Tai mūsų santuoka nebūtų ilgalaikė?

– Ne.

Alekso pasiūlymas jau nebeatrodė toks netikęs.

– Ir mes kartu nemiegosime?

Jo lūpų kamputis kilstelėjo, akys patamsėjo.

– Olivija, tai mažai tikėtina. Santuoka bus tikra.

Vos pagalvojus apie juodu vienoje lovoje moters skrandis apsivertė salto.

Apie besimylinčius...

Visa iškaitusi Olivija nusuko akis į šalį... Paskui vėl pažvelgė į jį.

– Jei tau reikia tik Keningtonų pavardės, gali vesti mano motiną, – pajuokavo Olivija, bet tuojau pasigailėjo.

Jos motina vis dar labai graži moteris. Buvo ištekėjusi jau tris kartus.

Aleksas įdėmiai žiūrėjo į ją.

– Ne. Tu esi ta, kurios noriu.

Nuo tokio prisipažinimo Olivijai užgniaužė kvapą. Sukaupusi visas jėgas mintyse stengėsi sumūryti apsaugos sieną.

– Ar žinai, kad jau buvau ištekėjusi?

Aleksas prisimerkė.

– Žinau.

Olivijos gerklę smaugė baimė. Ji nepajėgs. Ne, netekės nei dėl verslo, nei dėl motinos. Nesutiks kurti šeimos nė vieniems metams. Per daug skaudėjo širdį, kai skyrėsi pirmą kartą. Olivijai kažkaip pavyko suimti save į nagą.

– Aš išsiskyrusi. Negi dėl to neprarandu vertės? – paklausė Olivija.

Ji suteikė Aleksui galimybę pasitraukti, paragino užbaigti visą šią beprotybę. Ji privalo viską nutraukti. Kas nors juk turi susiprotėti.