Максин Салливан - Valentis veda

Aleksas suraukė antakius.

– Ne, neprarandi.

Moteriai krūtinėje pasidarė šilčiau, bet ji privalo išlikti stipri.

– Prisiekiau sau, kad niekada daugiau nebetekėsiu.

Aleksas pažvelgė į ją švelniau.

– Tuoksimės ne iš meilės, Olivija. Nereikės bijoti, kad sudaužysiu tau širdį.

Ji nėra tokia įsitikinusi. Širdies skausmas ir santuoka beveik visada eina kartu. Tokios buvo visos trejos jos motinos vedybos, tokia pat ir jos patirtis.

Aleksas pastatė pustuštę stiklinę ant stalo.

– Duosiu tau dvidešimt keturias valandas pamąstyti apie mano pasiūlymą.

– Koks kilnumas, – pašmaikštavo ji.

Kažkodėl Olivijai atrodė, kad suprasti šitą vyrą jai neužtektų ir viso gyvenimo.

– Rytoj vakare būk namie. Užsuksiu pas tave.

– Arba gali paprasčiausiai paskambinti, – nusišaipė ji.

Atsimokėjo jo paties žodžiais, kuriais Aleksas pasitiko ją vos atvažiavusią.

– Tikrai ne. Neketinu tau leisti pasprukti.

Olivija kilstelėjo nosį.

– Gali būti, kad neturėsi progos manęs sulaikyti.

– Tai gresia ir tau.

Kaip tik tuo metu sugrįžo padavėjas ir Olivija neatsikirtusi prikando liežuvį. Puiku. Tegul jo žodis būna paskutinis. Ji neprieštarauja.

Šį kartą.

***

Visą bemiegę naktį Olivija praleido galvodama apie Alekso pasiūlymą, bandydama nuspręsti, ar jai verta imtis tokių drastiškų priemonių – ištekėti už vyro dėl pinigų. Vieną akimirką įtikinėjo save, kad taip elgtis ji galinti. Taip, tekėsianti. O kitą – netekėsianti.

Jei pinigų reikėtų tik verslui, numotų į tokius pasiūlymus ranka ir pabandytų derėtis su bankais. Tačiau Aleksas pasiūlė galimybę gauti pinigų, kurių nereikės grąžinti, be to, neteks aiškintis, kodėl pusė sumos privalo keliauti į jos motinos sąskaitą. Blaivus pasiūlymas.

Bet santuoka...

Tekėti ji negali.

Paskui Olivija prisiminė, kaip motina padėjo jai skiriantis su vyru. Sutriuškinta Eriko išdavystės Olivija visai nesitikėjo, kad motina keliems mėnesiams parveš ją namo į Australiją. Atsigauti. Neužmiršo, kaip mama buvo čia kartu su ja. Bet dėl to tekėti už Alekso? Gerasis Dieve, kažin ar iš viso kada nors bemokės pasitikėti vyru.

Olivija staiga sustingo perverta netikėtos minties. Ar jai iš viso reikia sukti galvą dėl pasitikėjimo? Aleksas sakė, kad jų porą jungs ne meilė – bent buvo atviras šiuo klausimu.

Kitą vakarą neįskaitomu veidu pravėrė jam savo buto duris, bet širdis vis tiek ėmė greičiau plakti. Nėra ko abejoti – Aleksas jai patinka. Viskas jame švietė ryškiu neišdildomu vyriškumu, nuo jo Olivijai dilgčiojo oda.

Olivija, tai mažai tikėtina. Santuoka bus tikra.

Ji nurijo gerklėje įstrigusį tumulą ir jam įėjus uždarė duris.

– Gal norėtumei išgerti?

Aleksas stovėjo viduryje atvirų erdvių svetainės.

– O ko turi?

Olivija dirbtinai nusišypsojo.

– Džiovintų slyvų gėrimo.

Aleksas kimiai nusijuokė.

– Geriau kavos, jei tik turi.

– Taip. – Olivija nuskubėjo į virtuvę.

– Prisimink šitą žodį.

Olivija sustojo susiraukusi.

– Ką tu čia... – pradėjo ir staiga suprato, ką jis turi omenyje. – A...

– Jis puikiausiai tinka vestuvių ceremonijai. Kaip manai? – paklausė akylai stebėdamas Oliviją.

Bet ji kol kas neketino patenkinti Alekso smalsumo ir atskleisti, ką nusprendusi. Tegul palaukia. Vyras turi suprasti, kad ne visada bus taip, kaip jis panorės. Kad ne visus žmones galima kontroliuoti. Jos tikrai nevaldys.

Olivija nusisuko ir nuėjo į virtuvę, žvilgtelėjo, ar Aleksas seka paskui. Nekreipdama į jį dėmesio paėmė kavinuką, bet nuolat jautė, kaip jis dairosi po butą, paskui akimis į ją įsisiurbia. Nėra ko abejoti – lygina kuklią jos namų aplinką su Holivude įprasta prabanga.

Olivija turi rimtą priežastį gyventi kukliai: kelerius pastaruosius metus moka motinos skolas, bet nelaiko paprasto gyvenimo sunkiu išmėginimu. Beveik visą laiką augo pas močiutę čia, Sidnėjuje, patogiame priemiesčio name, toli nuo besaikio los Andželo pertekliaus.

– Ar tau patinka būti drabužių dizainere?

Olivija įpylė kavos į du puodelius.

– Taip. Kitaip gyventi nenorėčiau.

– Ir niekada nenorėjai tapti kino žvaigžde kaip tavo motina?

Ji ištiesė Aleksui puodelį.

– Nemoku vaidinti.

Vyras atsainiai atsirėmė į durų staktą.

– Vadinasi, gebėjimas vaidinti nėra paveldimas?

– Širdyje aš paprasta mergaitė, – pusiau pajuokavo Olivija ir atsirėmusi į virtuvės spintelę pažvelgė pro puodelio viršų į Aleksą. – Jei tikiesi ko nors daugiau, teks nusivilti.

Jis ilgai žiūrėjo į Oliviją.

– Ne, nemanau, kad nusivilsiu, – burbtelėjo.

Jai užgniaužė kvapą.

– Aš... – ir pati dorai nežinojo, ką nori pasakyti. Ką nors... bet ką... kad tik praeitų tas svaiginantis troškimas žengti į jo glėbį. – Tai beprotybė.

– Tikrai ne.

Suvokusi, kad per daug pasiduoda gaivališkiems pojūčiams, Olivija nusisuko ir įdėjo kavos puodelį į plautuvę. Giliai įkvėpusi nusiramino, atsigręžė ir pažvelgė jam į akis.

– Klausyk, Aleksai...

– Ką nusprendei, Olivija?

– Tekėsiu už tavęs, – atsakė ir pastebėjo, kaip Alekso akyse sužėrėjo pasitenkinimas... ir dar kažkas. – Tik turiu vieną sąlygą. Pusę pinigų duosi man dabar.

Tai, ką Olivija įžvelgė spindint jo akyse, iškart išblėso. Jis atšiauriai nusikvatojo ir pastatė puodelį ant stalo.

– Aš verslininkas, Olivija. Kol už manęs neištekėsi, neketinu duoti tau pinigų.

– Negi mano žodžio tau nepakanka? – pyktelėjo moteris.

Aleksas susierzino.

– Klausyk, kalbame ne apie tavo žodžio patikimumą. Tai ne asmeniška. Tai verslo sandoris.

– Nieko asmeniška? Tu nori, kad už tavęs tekėčiau, miegočiau su tavimi vienoje lovoje, ir sakai, kad tai nieko asmeniška? – Moters antakiai pakilo. – O kada tai bus asmeniška, Aleksai?

Jo žandikaulis sustingo, bet Olivijos žodžiams vyras pritarė linktelėjimu.

– Gerai, su pastaba sutinku.

Olivija drąsiai pažvelgė jam į akis.

– Ką gi, tada sutarta?

Kiek abejodamas Aleksas atidžiai ją tyrinėjo.

– Taip.

Olivija lengviau atsikvėpė. Palengvėjo dėl to, kad gausiu pinigų, o ne dėl to, kad už jo ištekėsiu, – įtikinėjo save.

– Gerai.

Akimirką ji susimąstė, ar derėtų Aleksui pasakyti apie motinos skolas. Ar juo galima pasitikėti? Ne. Juk visiškai nepažįsta šio vyro. Be to, tai motinos paslaptis.

Olivija turi ir savo paslapčių, kurių jam niekada neatskleistų. Ir neteks – juk būsima santuoka taip trumpai tetruks.

Netikėtai Aleksas virto tikru verslininku.

– Ar suspėsi pasiruošti per dvi savaites?

Olivijai atvėpo žandikaulis.

– Dvi savaites?

– Turime padaryti tai kuo greičiau. Jau užsakiau ceremonijai Sidnėjaus operos rūmus.

Moteris nurijo seiles akimirką negalvodama, kad Operos rūmai – vienas gražiausių pastatų pasaulyje.

– Buvai toks įsitikinęs, kad sutiksiu?

– Taip.

– Tu – pasipūtęs šunsnukis.

– Rodos, apie tai jau buvai užsiminusi, – nutęsė Aleksas.

– Per dvi savaites pasiruošti tikrai nespėsiu. Po kelių dienų skrendu į los Andželą. Pažadėjau motinai, kad ją aplankysiu. Pastaruoju metu ji prastai jautėsi.

Švelniai pasakyta. Motina suprato, kad nebegali rengti tų prabangių vakarėlių ir gyventi aukštuomenės gyvenimo. Ji žinojo, kad viskas eina į pabaigą, nebent pavyktų gauti pagrindinį vaidmenį.