Максин Салливан - Valentis veda

Aleksas netikėtai susimąstė.

– Kai ką sugalvojau. Žinai, tai galėtų būti mums naudinga. Jei pasistengtumei ten būdama neatkreipti į save dėmesio, mūsų vestuvės būtų paslaptingesnės.

Mūsų vestuvės.

Olivija ciniškai dėbtelėjo į Aleksą.

– Taip, to paslaptingumo mums būtinai reikia kvepalų reklamai, ar ne?

Jis keistai pažiūrėjo į moterį, tarsi reklama būtų savaime suprantamas dalykas.

– Kvepalų pardavimui tai taip pat turėtų būti naudinga.

Gerai, gal jis ir teisus. Bet kaip priversti motiną neatkreipti dėmesio, kai žiniasklaida būriais užguls jos duris? Tai neįmanoma! Na, žinoma, Alekso siūlomas paslaptingumas gali padėti. Felicija dievina paslaptis. Ji žino paslapčių kainą.

– O kaip tavo tėvas? – paklausė Aleksas. Olivijos mintys išsiblaškė. – Norėtumei, kad jis dalyvautų vestuvėse?

Širdis suspurdėjo prisiminus seną skausmą, bet moteris tuojau jį nuslopino.

– Ne, jis gyvena Vankuveryje su kita šeima ir mes beveik nebendraujame.

Jis linktelėjo šypsodamasis.

– Kai kurie vyrai nesupranta, kada jiems iš tiesų pasiseka.

Olivija gūžtelėjo pačiais.

– Ovenas Keningtonas buvo antrarūšis aktorius, bėgant metams vaidybos iš viso atsisakė. Jis išsiskyrė su motina, kai buvau dvejų.

– Bet ji pasiliko jo pavardę, – pastebėjo Aleksas.

– Tik dėl to, kad žinoma tapo būdama Felicija Kenington. – Šypsnys nušvietė jos lūpas. – Mama sakydavo, kad bent taip juo pasinaudojo.

– Atrodytų, kad skyrybos buvo draugiškos, – pasišaipė Aleksas.

Nesusilaikė ir Olivija. Teko nusišypsoti, kad ir pačia blyškiausia šypsenėle.

Aleksas užklupo ją netikėtai: staiga išdygo priešais ir pirštais suėmė moters smakrą. Olivija jau žiojosi kalbėti, bet jis lūpomis uždengė jos burną ir laikė priglaudęs. Pasiėmė nė neklausęs, tarsi turėtų tokią teisę.

O tada jo liežuvis slystelėjo Olivijai į burną ir pakerėjo, atvėrė ją, tyrinėjo, kol moteris ėmė virpėti nuo visą jos esybę sukrėtusios pojūčių bangos.

Aleksas atsitraukė, jo akys buvo tamsios nuo aistros – Olivija visai nenustebo.

– Na, štai, – kimiai sumurmėjo vyras. – Pagaliau bent vieną kliūtį pašalinome iš kelio.

Olivija sunkiai nurijo.

– Hmm... Nežinojau, kad tai buvo kliūtis.

Aleksas pašaipiai kilstelėjo antakį ir išėjo. Abu žinojo, kad Olivija meluoja, net jei melavo pati sau.

TREČIAS SKYRIUS

Aleksas žiūrėjo, kaip pasidabinusi vestuvine suknele prie jo žengia Olivija. Siauras ir elegantiškas baltas atlasinis drabužis atvirais pečiais. Nuotaka atrodė nuostabiai. Kodėl iki šiol nežinojau, kad ji egzistuoja? – mąstė Aleksas patenkintas, kad laikinoms vedyboms surado tokią žmoną, kokios norėjo. Dieve, tikra gražuolė.

Nuostabi, miela, daili kaip paveikslėlis. Labai keista, bet tas dvi savaites Aleksas jos ilgėjosi. Tiesą sakant, jam buvo ypač malonu sutikti vos prieš keturiasdešimt aštuonias valandas į šalį sugrįžusią Oliviją. Ruošiantis tokioms prašmatnioms vestuvėms rūpesčių buvo labai daug, laikas greitai bėgo, bet jo dvasios ramybei reikėjo, kad valandos lėktų dar greičiau. Norėjo pasirašyti ir užantspauduoti šią santuoką ir kuo greičiau pasiguldyti Oliviją Kenington į savo lovą. Vien pagalvojus, kad šitokia moteris taps jo, gyslose suūžė kraujas.

Kaip tik tą akimirką prie jo priėjo Olivija, juodu ilgai žiūrėjo vienas į kitą, paskui abu pasisuko į moterį, vestuvių celebrantę.

Prasidėjo ceremonija, per didžiulį langą priešais jaunavedžiai matė, kaip saulės spinduliai žybsi vaizdingame fone ant įžymiojo Sidnėjaus Harboro tilto, pakibusio virš raibuliuojančio mėlyno vandens, išmarginto burių taškeliais.

Jie pakartojo tradicinės santuokos priesaikos žodžius ir Aleksas pajuto kartėlį žadėdamas: Mylėsiu, kol mirtis mus išskirs. Mieliau būtų pažadėjęs: Turėsiu ir saugosiu, kol tik būsime susituokę. Bet vestuvių dieną nenorėjo mąstyti apie skyrybas. Tada jungtuvės netikėtai baigėsi, ir jam buvo leista pabučiuoti nuotaką.

Su malonumu.

Aleksui palenkus galvą Olivijos skruostai nusidažė švelniu raudoniu. Nuotakos akys sustojo ties jo lūpomis, tai pamačius Aleksą tarsi žaibas nutvilkė. Priglaudė lūpas ir ilgai nepatraukė – bučinys buvo skirtas ne tik svečiams nudžiuginti.

Šiąnakt žiūrovų nebus...

Po kelių akimirkų jie žengė ant Operos rūmų laiptelių, kur susibūrę laukė turbūt viso pasaulio spaudos atstovai – visi norėjo nufotografuoti.

Aleksas lyg ir neprieštaravo – užaugo Australijos spaudos dėmesio centre, bet šį kartą viskas kitaip. Širdyje nujautė, kad vestuvės turėtų būti privačios, bet kita vertus, džiaugėsi, kad pasielgė tinkamai – pasinaudojo palankia proga išgarsinti Valenčių kvepalus Moteris .

– Ar galėtume nufotografuoti judu su Olivija, žiūrinčius vienas kitam į akis?

Jis žvilgtelėjo į Oliviją kreivai šypsodamasis.

– Ar galime tai padaryti?

Nuotaka santūriai šyptelėjo.

– Taip, manau, kad galime, – pasakė ji ir tik vienas Aleksas pasisukęs į žmoną matė, kokios sunerimusios jos akys.

– Puikiai laikaisi, – sušnabždėjo jis stebėdamas mėlynų atspalvių dėmeles, žybsinčias akyse.

Olivija krūptelėjo.

– Sunkus darbas.

– Tiesiog apsimesk, kad mane myli, – nutęsė Aleksas norėdamas ją nuraminti.

Olivijos lūpų kampučiai kilstelėjo – veidą užliejo nuoširdi šypsena.

– Bus lengviau, jei liausiuosi tavęs taip smarkiai nekentusi.

Aleksas tyliai sukikeno ir aplink juos supyškėjo fotoaparatai. Jis suprato, kad šventos santuokos saitai su Olivija žada būti labai įdomūs. Ši moteris – tikras iššūkis. O iššūkiai jam patinka.

– Ar galėtume nufotografuoti jaunuosius su nuotakos motina?

Aleksas pajuto, kaip šalia įsitempė Olivija. Jis prisiminė vakarykščius pietus. Būdama su motina Olivija nuolat jaudinosi, tarsi visą laiką nerimavo, kad mama užims pagrindinę vietą scenoje. Žinoma, „žvaigždė" kaip tik taip ir elgėsi, – linksmai prisiminė Aleksas. Vyresnioji Kenington buvo elegantiška ir žavi, Aleksas puikiai suprato, iš ko tas savybes paveldėjo jo žmona. Vis dėlto Felicija jam pasirodė trapi ir jausminga, o Olivija tvirta. Gal kaip tik dėl tokių savybių Felicija tapo puikia aktore, – mąstė jis žiūrėdamas, kaip uošvė artinasi prie jų, šypsosi kameroms kaip ir dera profesionalei.

– Felicija, kaip jaučiatės būdama nuotakos motina? – šūktelėjo kažkuris žurnalistas.

– Pasenusi, – ši nutaisė rūgščią miną.

Visi ėmė juoktis.

– Dar nesate tokia jau sena, Felicija, – paguodė žurnalistas.

Aktorė apdovanojo jį kerinčia kino žvaigždės šypsena.

– Ak, mielasis, aš tave myliu, – mirktelėjo Felicija. – Susirask mane po priėmimo.

– Aš jums tai priminsiu, – pašmaikštavo reporteris plačiai šypsodamasis.

Felicija sukikeno, atsistojo tarp Olivijos ir Alekso ir įsikabino jiems į parankę.

– Nusišypsokime kameroms, brangieji.

Praėjo kelios minutės, o jie vis dar fotografavo. Aleksas pažvelgė į Oliviją ir suprato, kad viskas užsitęsė per ilgai. Ir jis jautėsi įsitempęs. O štai Felicija, atrodė, galėtų pozuoti amžinai. Sutraukė visų dėmesį ir mėgavosi. Ši aktorė tai sugeba geriausiai.

Aleksas atplėšė akis nuo žmonos.

– Gerai, užtenka, – sududeno jis.

Jiems dar reikės iškęsti visą priėmimą.

Felicija užmetė į jį akį ir, regis, suprato, kad žavinga akimirka baigėsi. Pasisuko į kameras ir suplojo rankomis.