Максин Салливан - Valentis veda

Atsigulė šalia jos ir šį kartą Olivijos lūpos prasivėrė dar jam neprisilietus. Patenkintas tyliai sudejavo, ir moteris atsakė į bučinį, rankomis apsivijo jo pečius. Aleksas noriai leido jį priglausti arčiau, nuoga jo oda prisispaudė prie švelnaus jos kūno. Juodu mėgavosi geliančia būsimo malonumo nuojauta.

Jis girdėjo, kaip Olivija sudejavo jam pasitraukus, ir atsiklaupęs ant kelių apibėrė bučiniais kiekvieną jos kūno centimetrą, paženklino ją kaip savo nuosavybę. Visas jos kūnas buvo vienodai glotnus, bet oda tarp kojų tiesiog aksominė. Praskleidė intymią Olivijos vietelę liežuviu ir glamonėjo, kol moteris išsilenkė po juo, rankomis audringai įsikibo į plaukus, virpėjo, paskui ėmė drebėti. Tada kilo kelios orgazmo bangos – vis ritosi ir ritosi.

Aleksas gėrėjosi jos aistra, bet kai moters orgazmas nurimo, daugiau laukti nebegalėjo. Pasikėlė virš jos ir pasiekęs spintelės šalia lovos stalčiuką pasiėmė prezervatyvą. Nė neabejojo, kad privalo pasinaudoti apsauga.

Olivija nieko neklausinėjo. Aleksas įgudusiai užsimovė sargį, o ji tik stebėjo gulėdama. Jis nesidairė aplinkui, visą dėmesį skyrė tik jai.

O ji buvo kerinti.

Jis įėjo lėtai, Olivijos pojūčiai sustiprėjo vyrui giliai panirus į šiltą jos drėgmę. Kambaryje nuaidėjo moters dejonės, ir Aleksas kiek luktelėjo, kol ji apsiprato su juo.

Tada ėmė judėti, skverbėsi vis gilyn abiejų kūnų ritmu. Netrukus tokio ritmo jau nebepakako. Nieko nebeužteko. Olivija jį apsivijo, ir Aleksas iš malonumo tarsi suliepsnojo iki baltumo įkaitusia ugnimi.

***

Olivija nubudo susirangiusi Alekso glėbyje. Savo vyro.

Laikino vyro, – priminė sau ir staiga atsimerkė – suprato, kad šią akimirką tarp jųdviejų tikrai nieko nėra laikino. Olivijos kūnas, atrodo, amžinai prisirišo prie Alekso, protas liepsnojo prisiminimais apie jo glamones. Iš tokių pojūčių, kuriuos praėjusią naktį jai padovanojo Aleksas, nėra išsigelbėjimo. Jis buvo dėmesingas, vis dėlto jo geismas Oliviją nustebino. Aistra buvo tokia stipri, kad net kvapą gniaužė.

Tik ypatingas vyras galėjo tai padaryti, prikaustyti ją fiziškai ir kartu susieti jausmu, kuris nieko bendro neturi su meile.

Olivijos gerklė išdžiūvo. Kodėl vos pakliuvusi į vyro glėbį įsisvajojo apie meilę? Meilė skirta kitoms poroms. Meilės tavo sutartyje su Aleksu nenumatyta, – priminė sau Olivija stengdamasi išsilaisvinti iš vyro glėbio ir išlipti iš lovos.

– Nekrutėk, – sumurmėjo jis.

Olivija sustingo.

Aleksas pasirito į ją ir pilkai žaliomis akimis ilgai žiūrėjo Olivijai į veidą.

– Ir kur ketinai sprukti? – Alekso balsas pastorėjo, erdvę tarp jų užpildė sujaudintas vyriškumas.

Olivija stengėsi mąstyti.

– Na... jau laikas keltis, – pasakė ir tuojau pajuto, kaip rausta jos skruostai.

Alekso lūpos ironiškai kryptelėjo.

– Tu manęs klausi ar teigi?

Olivija atsispyrė pagundai atsimokėti tokia pat pašaipėle.

– Teigiu.

Jis gudriai pažiūrėjo.

– Buvo fantastiška, – švelniai pasakė.

Moteris sumirksėjo žiūrėdama į jį. Širdis apsalo.

– Tikrai?

Jo žvilgsnis paglostė nuogas Olivijos krūtis.

– Juk taip ir buvo, ar ne? – kimiai paklausė.

Olivija nieko neatsakė. Neįstengė. Alekso žodžiai priminė Eriką – jis girdavo Oliviją tik norėdamas nukreipti jos dėmesį nuo nesibaigiančių savo romanų.

– Nėra ko varžytis, juk nemiegi su kiekvienu pasitaikiusiu, – tęsė Aleksas, jo delnas slydo Olivijos klubais. – Ir man, tiesą sakant, tai patinka.

– Dvejopi standartai, Aleksai?

Vyro ranka sustingo, žvilgsnis tapo griežtesnis.

– Visai ne. Niekada nebuvau iš tų, kurie miega, su kuo papuola. – Jis greičiausiai pamatė, kokios nepatiklios Olivijos akys, nes įsitempė. – O turėdamas žmoną tikrai neketinu ieškoti nuotykių.

Olivijos kūnu nubėgo keistas virpulys, bet ji vis tiek nepajėgė atsikratyti nerimo.

– Taip, bet moterys, ko gero, tau siūlosi nuolat.

Aleksas suraukė antakius, tada supratingai nutęsė:

– Aš ne toks, kaip tavo buvęs vyras, Olivija. Jei moteris siūlo, dar nereiškia, kad turiu priimti.

Olivija vis dar netikėjo.

– Suprantu, bet kartais juk neatsisakai.

Alekso akys staiga pasidarė griežtos.

– Šioje lovoje yra vietos tik dviem žmonėms. Tau ir man. Tavo buvęs vyrelis netilps. Kad ir kas dėjosi tarp jūsų, tos patirties neturėtumei čia neštis.

Vyro žodžiai nuskambėjo kaip antausis – kaip tik to jai reikėjo.

– Taip, tu visiškai teisus.

Keletą širdies dūžių jis žiūrėjo žmonai į akis, tada jo veidas sušvelnėjo.

– Užmiršk jį, Olivija. Neleisk jam sugadinti to, ką mudu turime.

Moteriai suvirpėjo paširdžiuose.

– Nežinojau, kad mes kažką turime.

– Nežinojai? – jis nusijuokė gerkliniu balsu ir jo juokas nubėgo Olivijos nugara kaip šiltas šilkas. – Ko gero, reikėtų atgaivinti tau atmintį.

Nesuteikęs jai progos ginčytis Aleksas timptelėjo Oliviją ant paklodės ir prispaudė po savimi. Kūnai susilietė – tiek ir tereikėjo, kad tarp jų įsipliekstų ugnis.

O paskui vedėsi ją vis toliau – už susivaldymo ribų, kol Olivija sudegė ir liko tik žarijos, kurios dar ilgai ilgai žioravo, kai Aleksas nuskraidino ją į neapsakomą pasitenkinimo viršūnę.

Kai ji vėl prabudo, pajuto tarp apklotų esanti viena – štai kiek teliko iš kartu praleistos jųdviejų nakties. Ištiesė kojas ir krūptelėjo.

Tik tiek?

Ne, yra dar kitoks priminimas... Laimei, Alekso nėra – nepamatys, kaip ji išraudo. Olivijos kūnas taip maloniai maudė, kad moteris labai aiškiai suvokė, jog juodu mylėjosi. Skaudėjo raumenis, kurie buvo be veiklos metų metus.

Paskendusi prisiminimuose Olivija nusviedė antklodę ir nuskubėjo į vonią. Jei liks lovoje, mintys suksis tik apie praėjusią naktį, o šiuo metu to tikrai nereikia. Nors kol mylėjosi, Eriką pasisekė visai išmesti iš galvos, Olivija net pati save užmiršo, bet dabar laikas judėti toliau. Kitaip pasiduos pagundai drybsoti lovoje ir laukti, kol sugrįžęs Aleksas prisijungs prie jos. O pamatęs ją tokią vyras tikrai pamanys, kad tvirtai laiko Oliviją saujoje.

To tai nebus.

Olivija atidavė jam vienus savo gyvenimo metus. Sielos atiduoti neketina.

Nusipraususi po dušu nulipo laiptais ir susirado didžiulį žiemos sodą, besidriekiantį palei visą namo šoną. Ant stalo buvo patiekti vėlyvi pusryčiai, bet Alekso ji niekur nematė. Pliaukšėdama liežuviu atskubėjo Harieta.

– Jis kabinete tvarko kažkokius popierius, bet tikrai nesuprantu, kokie dokumentai gali būti svarbūs pirmą medaus mėnesio dieną.

Mostelėjo Olivijai į kėdę ir ėmė suktis apie stalą. Olivija ir pati verslininkė, todėl puikiai žinojo, kad dokumentai nelaukia – nesvarbu, kad medaus mėnuo. Dabar net džiaugėsi, kad Aleksas užsiėmęs, tik Harietai to pasakyti negalėjo. Šį rytą Olivija turėtų rausti, kaip ir dera kukliai nuotakai. Ji ir raudo. Tik nebuvo kukli savo vyrą įsimylėjusi nuotaka.

– Viskas gerai, Harieta. Nesijaučiu apleista. – Nusišypsojo. – Juk šitaip manimi rūpinatės.

Harieta stabtelėjo ir nusišypsojo Olivijai.

– Taip džiaugiamės, kad ištekėjai už Alekso. Jam reikėjo ko nors savo.

Tai bent naujiena Olivijai. Aleksas turi šeimą: tėvą, motiną, du brolius. Jam tikrai netrūksta draugų.

Savo.

Taip, skirtumas tikrai yra, – tyliai sutiko ji.

Ji irgi neturi nieko savo, tik motiną. Ak, ištekėjusi už Eriko Olivija tikėjosi sutikusi tą ypatingą žmogų, kurį laiką tuo netgi tikėjo. Atsiduso. Nežinoti – kartais tikra palaima.