Максин Салливан - Valentis veda

– Tai ko mes laukiame?

Olivija pasilenkė pasiimti basučių, bet Aleksas paliepė:

– Palik jas. Pasiimsime grįždami.

Ji sutrikusi sumirksėjo:

– Bet juk jas gali kas nors paimti?

Aleksas abejingai gūžtelėjo:

– Jei jiems taip labai reikia, tegul pasiima.

– O, – gūžtelėjo ji. – Na, manau, toks vyras kaip tu nesuka sau galvos dėl daiktų kainos.

Aleksas tvirtai sukando dantis.

– Ką reiškia toks vyras kaip aš?

Olivija kiek patylėjo supratusi, kad leptelėjo nei šį, nei tą.

– Tiesiog atkreipiau dėmesį, kad tik ką verandoje palikai numestą savo Roleksą .

– Na, ir kas?

Dabar jau nebėra kaip išsisukti.

– Sutik, Aleksai, tu gimei po laiminga žvaigžde. Kai kuriuos dalykus laikai savaime suprantamais.

– Turėčiau priminti, kad vieną tų laimingų žvaigždžių nusigriebei ir tu.

– Taip, – neskubėjo pritarti Olivija, – bet mane augino labai taupi močiutė. – Nors labai taupia Olivija savęs nepavadintų, vis dėlto su daiktais elgiasi daug atsakingiau – nepalieka taip nusviesto prabangaus laikrodžio ir net basučių paplūdimyje.

Jo veidą uždengė kaukė.

– To, kas svarbu, nemėtau.

PENKTAS SKYRIUS

Olivija stovėjo ir žiūrėjo, kaip Aleksas pasisuko ir nužingsniavo per smėlį. Jo žodžiai nuskambėjo tvirtai kaip plienas ir tikrai nebuvo beprasmiai – į paviršių iškilo atkaklus vadovas. Jis nelinkęs nusileisti. Moteris būtų neapsakomai laiminga jo mylima. Iš visų jėgų ginama. O jis tikrai nuožmiai gintų – Olivija tai instinktyviai nujautė. Aleksas atsigrįžo į ją:

– Eini?

Pažadinta iš minčių Olivija nusekė jam iš paskos. Visai nenorėjo galvoti apie Aleksą ir kitą moterį, todėl pakeitė temą – gal pavyks kiek sumažinti tarp jų tvyrančią įtampą.

– Ar dažnai čia atvažiuoji?

Kiek patylėjęs Aleksas pažvelgė į ją pro akinius.

– Paprastai atvažiuojame su šeima per Kalėdas. Gera pasprukti iš miesto ir pasislėpti nuo gruodžio karščių.

Olivija linktelėjo:

– Nuostabu.

Ji puikiai prisimena tas ilgas, karštas vasaros Kalėdas. Mama visada parvažiuodavo namo švęsti Kalėdų su ja ir močiute, visos puikiai leisdavo laiką kaip šeima. Močiutė mirė, ir pastaruosius penkerius metus jiedvi su mama Kalėdas praleidžia los Andžele – bet viskas jau ne taip. Olivija manė, kad taip jau būna, kai tampi suaugęs.

– Galėsi šiais metais išbandyti pati, Olivija. Kalėdos vos už poros mėnesių.

Olivija krūptelėjo nuo jo žodžių.

– Kalėdas paprastai švenčiu su savo mama.

– Tada ir ją pakviesime.

Nuskambėjo ne kaip klausimas, o kaip įsakymas.

– Bet...

– Atrodytų labai keista, jei išvažiuotumei į Valstijas ir paliktumei savo naują vyrą čia per didžiąsias šventes, – pastebėjo Aleksas.

– Ir tu gali skristi į los Andželą, – atšovė Olivija, nors pati abejojo, ar norėtų, kad jis važiuotų kartu, suprato, kad skristi vienai būtų keista. Gerasis Dieve, o ji juk dar tik viena diena ištekėjusi.

– Ne, – ryžtingai pakėlęs smakrą tvirtai pasakė Aleksas. – Čia bus mano tėvai ir abu broliai. Šeimos tradicijų nelaužysiu.

Kažkas jo balse sužadino Olivijos smalsumą. Tas vyras sudėtingesnis, nei iš pradžių pasirodė. Ir gerokai labiau rūpinasi šeima, nei išsiduoda. Nieko nuostabaus, kad norėdamas apvesdinti sūnų jo tėvas buvo priverstas griebtis šantažo.

Ištekėti už tokio vyro būtų svajonių išsipildymas, jei tik jų šeima būtų tikra. Laikina santuoka. Olivija atsiduso. Ką gi, tai nėra tikra santuoka, nes kai jis panorės tikros šeimos su ja ir...

Aleksas netikėtai sustojo, sugriebė ją už rankos ir apsuko. Nespėjusi susigaudyti Olivija atsidūrė jo glėbyje ir staiga Aleksas ją pabučiavo. Toks bučinys privertė pamiršti, kad jie paplūdimyje, kur visi gali matyti. Svarbu buvo tik bučinys. Ir tai, kas vyksta po to. Jis galų gale atsitraukė, bet Olivija neperprato jo žvilgsnio. Vienas vargas su tais saulės akiniais. Jie slepia Alekso akis taip pat kaip ir jos.

Olivija kostelėjo.

– Hm... kam čia?

– Kažkas mus fotografuoja. Norėjau duoti jiems ką nors verta reportažo.

Moters širdis dunkstelėjo ir sustojo.

– Kaip miela.

– Ir aš taip manau, – sutiko apsimesdamas, kad nepastebėjo ironijos, savininkiškai paėmė žmoną už rankos ir nužingsniavo pakrante. Atrodė, kad Olivija – Alekso mergaitė, kuriai jis rodo pasaulį.

Olivija nuslėpė nusivylimą.

– Ar mus vis dar seka? – paklausė tik tam, kad ką nors pasakytų, tuo metu bandė atgauti vidinę pusiausvyrą, apsimetė, kad jai visai nesvarbu, jog Aleksas pasinaudojo ja reklamai per jųdviejų medaus mėnesį.

Staiga ji širdyje krūptelėjo: kas jai darosi? Juk jųdviejų santuoka turėjo būti didelis reklaminis renginys. Argi galima kaltinti Aleksą, kad kaip tik dabar pasinaudojo palankia proga?

– Ne, aš jo nematau. Kad ir kaip būtų, dabar užmiršk jį. Vis tiek nufotografuos, norime to ar ne.

Aleksas visiškai teisus, nuėjus dar kokį šimtą jardų Olivija vėl ėmė rimti. Vandens teškenimas į krantą, skruostus glostantis švelnus vėjelis išblaškė moters nerimą. Ir kaipgi jai nenurimti? Toks puikus derinys – padėtų atsipalaiduoti net didžiausio streso ištiktam žmogui.

Saulė pasislėpė už pūkuoto debesėlio, kelioms akimirkoms pasaulis aptemo ir vėl tučtuojau nušvito užlietas saulės dušo. Norėdama geriau įsiminti peizažo grožį, Olivija sustojo ir nusiėmė saulės akinius – troško geriau įvertinti saulės šviesą ir sodrias spalvas.

Jai panižo pirštai.

– Oho, šviesa ir spalvos tiesiog nuostabios. Reikės atsinešti savo eskizų albumą ir viską nupiešti.

Aleksas nusiėmė tamsius akinius ir atidžiai nužvelgė paplūdimį, tarsi bandydamas pamatyti jos akimis. Tada atsigręžė į Oliviją.

– Norėčiau pamatyti, kaip tu kuri.

Ji iškaito iš pasitenkinimo.

– Seniai ketinu tarptautinei drabužių modeliavimo tradicijai suteikti australišką atspalvį. Gali būti, kad čia kaip tik tai, ko ieškojau.

– Tu tikrai talentinga, ar ne? – pasakė Aleksas žiūrėdamas į ją susižavėjusiomis akimis.

Olivijos širdis ėmė daužytis, bet ji sukikeno.

– Aš to dar nesukūriau.

– Galiu užtikrinti, kad tapsi nugalėtoja.

Olivija paskubomis užsidėjo akinius nuo saulės – paslėpė akis, nenorėjo, kad Aleksas pastebėtų ją susidrovėjus nuo liaupsių.

– Dėkoju, – išvapėjo ji.

Dievuli, juk ji pripratusi prie palankaus galingų ir turtingų žmonių vertinimo. Kūrė drabužius kai kurioms pasaulio įžymybėms. Tai kodėl susidrovėjo, kai talentą pagyrė šitas vyras – jos sutuoktinis?

Kvailystė.

Akinius nuo sulės užsidėjo ir Aleksas.

– Ar jau norėtumei grįžti? Deja, dar turiu truputį padirbėti.

Olivija linktelėjo.

– Gerai, bet, ko gero, kol dirbsi, pasigriebsiu eskizų albumą ir sugrįšiu.

– Ne.

Išgirdusi tokį tiesmuką įsakymą Olivija tik sumirksėjo. Gal ne taip išgirdo?

– Atsiprašau?

– Nenoriu, kad vaikštinėtumei čia viena. Gali pavargti, o manęs šalia nebus, negalėsiu padėti.

– Aleksai, ir žiniasklaidos priemonės praranda budrumą. Tai tik vienas vaikinas, kuris... – staiga akies krašteliu pastebėjo judesį ir akimirksniu atsisuko į tą pusę. Ir tučtuojau vėl į Aleksą. – Tai ne reporteris, Aleksai, – sušnypštė rodydama į fotografą vos už poros sieksnių. – Paprasčiausias vaikigalis.

– Paauglys, kuris kol kas tik bėgioja tikėdamasis parduoti nuotrauką pasiūliusiam aukščiausią kainą. – Aleksas suspaudė lūpas. – Pasakiau tai, ką galvoju, Olivija. Neik čia viena.