Максин Салливан - Valentis veda

Olivija užrietė nosį.

– Tu viską labai išpūti.

– Apšviesk mane.

– Geriau pasmaugsiu.

Aleksas kilstelėjo antakį ir gudriai šyptelėjo.

– Nemanai, kad kiek per žiauru?

– Klausyk, aš nepratusi sėdėti visą dieną nieko neveikdama.

– Tada pats laikas pratintis. Namie turi baseiną. Kodėl tau nepadrybsojus prie jo porą valandų? O vakare nusivešiu į miestą pavakarieniauti.

Vos pagalvojus apie vakarienę drauge Olivijos pulsas ėmė tankiau plakti, visai prieš jos valią.

– Aš ne vaikas, kurį reikia apdovanoti, jei tau dirbant nesipainioja po kojomis. – Ji užsispyrusi užrietė smakrą. – Tiesą sakant, ir pati turiu nemažai darbo, – prasimanė Olivija. – Neketinau dirbti per mūsų medaus mėnesį, bet... – išraiškingai patylėjo, – jei dirbi tu, galiu ir aš.

Aleksas įsitempė. Ant skruosto ėmė trūkčioti raumuo.

– Dėl to atsiprašau. Pataruoju metu tėvas stengiasi dirbti mažiau, todėl mano krūvis padidėjo.

– Ak, – išgirdus atvirą Alekso paaiškinimą Olivijai sugniaužė širdį. O gal kartus jo balso tonas privertė ją kiek atlyžti. – Aleksai, aš suprantu.

Jai visiškai nepatiko, kad jis nurodinėja, ką daryti, bet šį kartą tegul bus jo viršus.

Vyras linktelėjo galvą – jo lūpos jau nebebuvo taip kietai suspaustos ir pečiai jau ne tokie įsitempę.

– Gerai.

Tada Aleksas paėmė Oliviją už alkūnės ir jie parėjo paplūdimiu. Net keista: basutės tebebuvo, kur paliktos, bet ji nepažvelgė į Aleksą ir nepratarė nė žodžio, abu įsispyrė į apavą ir sugrįžo į namus.

Namie Aleksas nuskubėjo į kabinetą skaitydamas gautas telefono žinutes ir beveik pamiršo, kad ji iš viso egzistuoja. Stebint jį nueinantį Oliviją užvaldė kvailas vienatvės jausmas. Niekada nesijausdavo vieniša. Turbūt dėl to, kad staiga pasijutau pavargusi, – nusprendė ir užlipo į miegamąjį. Norėjo palįsti po dušu ir nusiplauti smėlį.

Kai apsivilkusi šilkinį chalatėlį išėjo iš vonios kambario, lova, atrodė, kvieste kvietė. Na, jei prigultų vos kelioms minutėms...

Atsibudusi Olivija pasijuto apklota lengva vilnone antklode, laikrodis prie lovos rodė vėlyvą popietę. Graužiama kaltės nusviedė apklotą, pašokusi apsimovė baltus kaprius ir užsitempusi vyšninę palaidinukę nuskubėjo į apačią. Aleksas tebedirbo kabinete, bet pamatęs ją tarpduryje padėjo parkerį.

– Atleisk, – prabilo ji, – neketinau taip ilgai miegoti. Norėjau tik trumpai nusnūsti.

– Nėra reikalo atsiprašinėti. Tau, matyt, reikėjo pamiegoti.

Alekso akys keliavo Olivijos kūnu ir sulig kiekvienu centimetru vis tamsėjo.

– Ėmė pagunda prisijungti, – sumurmėjo jis, nuo kimaus vyro balso Olivijos kūnu nuvilnijo susijaudinimo virpulys.

Ji apsilaižė lūpas.

– Pamaniau, kad mane užklojo Harieta.

Olivija tikėjosi.

Meldėsi, kad taip būtų.

Neryški šypsenėlė žaidė jo lūpų kampučiuose.

– Ne, tai aš.

Ji širdyje aiktelėjo. Turbūt chalatas ją uždengė, bet juk medžiaga tokia plonytė...

– Beje, Olivija, tu neknarki, – švelniu šilkiniu balsu tarė Aleksas.

Olivijos skruostai nusidažė raudoniu.

– Malonu žinoti. – Metas iš čia nešdintis. – Hm, pražiopsojau pietus, ko gero, užkąsiu. – Ji slapta tikėjosi, kad Aleksas panorės prisidėti.

Tačiau vyro akys vėl buvo dalykiškos.

– Neužmiršk, kad šį vakarą vežuosi tave vakarienės į miestą. Tarkime, septintą.

– Būsiu pasiruošusi.

Aleksas linktelėjo ir paėmė parkerį.

– Tu geriau eik, užkąsk.

Vos spėjusi peržengti slenkstį ir pasukti į virtuvę moteris išgirdo susirūpinusį Alekso balsą, bet žinojo, kad jaudinasi ne dėl jos .

Ji atsiduso ir vėl pajutusi vienatvę, bet tuojau nustūmė nemalonias mintis šalin. Tiesiog šiuo metu turi per daug laisvo laiko, ir tiek. Nesijaučia esanti apleista nuotaka. Visai ne.

Olivijai išėjus Aleksas vėl įsitaisė krėsle, pabandė susikaupti ir padirbėti, bet ji išmušė jį iš vėžių, o Aleksas abejojo, ar nori, kad jam drumstų ramybę. Niekada anksčiau neleisdavo moteriai atitraukti jo nuo darbo. Paprastai puikiai pavykdavo šiuos du dalykus atskirti. Tokia tvarka Aleksui patiko.

Kita vertus, dar niekada nebuvo vedęs.

Niekada su juo negyveno moteris.

Niekada nebuvo įsileidęs moters į savo teritoriją.

Kalėdas Aleksas visada švęsdavo čia, Valenčių viloje, su tėvais ir dviem broliais, kartais prisijungdavo ir kitų giminaičių, bet nei jis, nei broliai niekada nebuvo atsivežę savo draugių. Nė vienas iš jų net nebuvo leidęs moteriai patirti apgaulingo pojūčio, kad gali juos valdyti.

Vis dėlto atsiveždamas čia Oliviją neketino sukelti jai klaidingo įspūdžio. Olivija žino, kokia jų sutartis. Šiuos metus juodu bus drauge, o kitąmet jau ne – ir toks sandoris jiems patinka. Abu norėjo būtent šitaip. Taip ir turi būti.

O dabar Aleksas naudojosi gražios moters teikiamais pranašumais gyvenime – ir lovoje. Praėjusią naktį pirmą kartą mylėtis su ja buvo neįtikėtinai puiku. Olivija jau buvo kartą ištekėjusi, todėl Aleksas nesitikėjo tapti jos mokytoju, bet vis dėlto ji buvo savotiškai nekalta – tarsi Aleksas jai būtų pirmas meilužis, kuris duoda daugiau, nei pats gauna.

Daug duodamas ir gavo gerokai daugiau, nei tikėjosi. Ji buvo tikrai žinių trokštanti mokinė. Aleksas visai nejuokavo, kai sakė, kad mylėjosi su svajone.

O šią popietę, kai Olivija miegojo... jei nebūtų žinojęs, kokia ji išsekusi, tikrai būtų pažadinęs bučiuodamas tas nuostabias lūpas. Paskui būtų išbučiavęs ją visą ir paėmęs.

Po velnių, jau vien pagalvojęs apie tai, pajuto kraują kaupiantis apatinėje kūno dalyje, bet subarė save, nes laukimas viską tik dar labiau pasaldins. Šį vakarą vėliau galės vaišintis ja iki soties, vėl ir vėl mylėtis. Bet pasakyti lengviau nei padaryti – tą Aleksas suprato, kai po kiek laiko Olivija nulipo vilkėdama trumpą brendžio spalvos suknelę, atveriančią nuostabius moters apvalumus ir ilgas lieknas kojas. Berankovė suknelė apnuogino vertus bučinio įdegusius raktikaulius.

Tokia rafinuota.

Jis pasigailėjo, kad nepasiliko miegamajame stebėti, kaip žmona rengiasi, kaip maunasi šilkines kojines ant ilgų kojų. Žinoma, jei būtų įėjęs, juodu ten ir būtų pasilikę.

Lovoje.

Ir Aleksas skęstų joje.

– Ketinu vėliau su tavimi pasimylėti, – kimiai pasakė Olivijai priėjus. – Juk žinojai, ar ne?

Raudonis ėmė kilti Olivijos skruostais.

– Tai tau nebloga nuo manęs? – pajuokavo.

Aleksas susiraukė. Kodėl ji taip? Ar tai dėl buvusiojo?

– Aišku, ne, mieloji, – suniurnėjo ir suėmė Olivijos smakrą, stipriai pabučiavo, o atsitraukęs liko labai patenkintas, nes žmonos akyse sužibo malonumo kibirkštėlės. – Nagi, dinkime iš čia.

Aleksas paėmė Oliviją už alkūnės ir išsivedė į lauką prie vieno iš tėvo mersedesų. Jei neišvažiuos vakarieniauti tučtuojau, neišvažiuos niekada.

Po penkiolikos minučių juodu jau sėdėjo jaukiame prabangiausio miesto restorano kampe ir Aleksas tyrinėjo priešais sėdinčią šviesiaplaukę gražuolę. Juk teko bendrauti su kandidatėmis į Mis Pasaulis titulą, bet nė viena jų nė iš tolo neprilygo Olivijai.

Olivija sumirksėjo.

– Liaukis spoksojęs, Aleksai, – subarė gerkliniu balsu.

– Kodėl?

Moteris kreivai vyptelėjo.

– Gerai, pakeiskime temą. Papasakok man apie savo itališkas šaknis.

– O kam?

Nuostabių Olivijos lūpų kampučiai kilstelėjo aukštyn.

– Tik dabar suvokiau, kad šito tavęs dar neklausiau. Žinau tiek, kiek skaičiau laikraščiuose, žinau, kad gimei Australijoje, bet tiek ir tepavyko nugriebti.