Максин Салливан - Valentis veda

Žinoma, šioje santuokoje nebebus tokia nemokša. Šįsyk sutiko tekėti žvelgdama plačiai atmerktomis akimis. Tai santuoka iš išskaičiavimo. Pirmiausia – darbas, ir ne be pagrindo. Namų šeimininkė pasisiūlė iškepti keletą kiaušinių, bet Olivija nenorėjo, pasakė pasitenkinsianti dribsniais. Harieta linktelėjo ir išėjo.

Pirmiausia Olivija atsistojo apsidairyti. Kambarys išdažytas šviesiai geltonais, žalsvais ir grietinėlės baltumo dažais. Viename kampe tryško fontanas, šalia stovėjo iš vytelių pinti krėslai ir sofa – puiki vieta pasėdėti, pailsėti. Žiemos sode daugybė vazonų su augalais ir paveikslų. O prie šio didžiulio pietų stalo stikliniu viršumi, ko gero, beveik visada valgo Aleksas. Vandenyno vaizdas iš čia – nepranokstamas.

Kai Olivija pavalgė ir pasiėmė atsigerti, atėjo Aleksas.

Ji stengėsi negalvoti apie tai, kad vos jam pasirodžius užgniaužė kvapą. Vyras priėjo tiesiai prie jos, suėmė delnais veidą ir priglaudė lūpas.

Koks bučinys!

Kai ją paleido, Alekso akys spindėjo visišku pasitenkinimu, jis apėjo stalą ir atsisėdo kitoje pusėje.

– Atleisk, pavėlavau, – atsainiai leptelėjo, lyg tik ką nebuvo privertęs jos suvirpėti. – Įstrigau su keletu telefono skambučių.

Jo nerūpestingumas išblaškė pakilią Olivijos nuotaiką. Nėra ko abejoti, jis pripratęs prie moterų, linkusių prisitaikyti ir prie jo bučinių, ir prie darbo reikalų.

Negi negalėtų būti bent kiek atidesnis jos jausmams? O jei Olivija iš tikrųjų jį mylėtų? Toks vyro elgesys ją sužlugdytų. Ką gi, ji taip pat yra dirbanti moteris ir gali sau leisti atsimokėti tuo pačiu. Olivija padėjo servetėlę ant stalo ir atsistojo.

– Nieko tokio, Aleksai, aš irgi turiu paskambinti porai žmonių darbo reikalais.

Pasuko durų link.

– Olivija...

Ji sustojo ir atsisuko į vyrą.

– Ką?

– Kabineto durys ketvirtos dešinėje pusėje.

Ar jo akys pašaipiai sublizgo? Ar tik nešyptelėjo? Olivija linktelėjo galva.

– Susirasiu.

Kabinete atsisėdo prie stalo jausdama pasididžiavimą savimi. Net jei nedrąsus jos protestas Aleksui pasirodė kiek juokingas, Olivija vis tiek pelnė tašką.

Pakėlė telefono ragelį ir pasijuto beveik kvailai – suprato neturinti kam skambinti. Darbe pasiėmė savaitę atostogų, o liana primygtinai reikalavo skambinti tik esant būtiniausiam atvejui. Kam gi ji dar galėtų paskambinti?

Savo mamai.

Felicijai nepasirodytų keista, jei duktė pasidomėtų, kaip jai sekasi. Tačiau paskambinus į Valenčių dvarą Sidnėjuje namų šeimininkė paaiškino, kad Olivijos motina išvažiavusi visai dienai su Alekso tėvais.

Olivija atsiduso. Nėra kito žmogaus, kuriam drįstų skambinti. Valstijose turi daugybę pažįstamų, bet visi palaikytų ją tikra keistuole, jei šiaip sau paskambintų kitą dieną po vestuvių.

– Jau paskambinai?

Ji pažvelgė į Aleksą, stovintį kabineto tarpduryje. Akimirką manė, kad jis šaiposi, bet pamatė, kad vyras žiūri visiškai rimtai. Na, gal jos maivymasis, kai paliko jį vieną žiemos sode, Aleksui ir pasirodė juokingas, bet jis gerbia žmonos darbą.

– Taip, jau baigiau.

– Tada eime pasivaikščioti į paplūdimį.

Tik tada Olivija pastebėjo, kad jis persirengęs: kelnes ir polo marškinėlius pakeitė kasdieniškesniais drabužiais – baltais marškinėliais ir žalsvai rudais šortais. Apsiavęs odinėmis basutėmis. Jos akys lėtai slydo lieknu vyro kūnu. Atrodė kaip koks saulės garbintojas, banglentininkas, pasirengęs susigrumti su bangomis.

– Kur tavo banglentė? – pašmaikštavo ji, nors iš tiesų paklausė beveik rimtai.

Aleksas nusiviepė:

– Jau prieš daug metų ji manęs atsikratė.

Olivija nesusilaikė – nusikvatojo, nors vos pajėgė kvėpuoti. Taip vaipydamasis jis atrodo jaunas nutrūktgalvis – sunku patikėti, kad tai tas pats direktorius, už kurio Olivija ištekėjo.

Paskubomis – kad tik turėtų ką veikti – ji žvilgtelėjo į savo laisvas kelnes ir tarė:

– Duok man penkias minutes apsivilkti ką nors kasdieniška.

– Gal reikia pagalbos?

Olivijos širdis sudundėjo į šonkaulius.

– Ne, dėkoju. Jau senokai išmokau rengtis pati, – Olivija suvaidino abejingą ir nužingsniavo prie durų.

– Man labiau patiktų nurengti, – paerzino Aleksas ir pasitraukęs iš tarpdurio praleido žmoną.

Ši užgniaužė šypseną – dar pamanys, kad drąsina sekti iš paskos į miegamąjį ir pamylėti ją.

O ji neskatina.

Ne, tikrai jo nevilioja.

– Susitiksime po penkių minučių priešais verandą, – jau lipdama laiptais išgirdo sakant Aleksą.

– Gerai.

Olivija tyčia neskubėjo – net dešimt minučių movėsi bermudus ir vilkosi berankovius marškinėlius, išsitepė kremu nuo saulės nepridengtas vietas, išsiėmė iš rankinės ir užsidėjo tamsius akinius.

– Labai ilgos penkios minutės, – papriekaištavo Aleksas, akiniai nuo saulės nepaslėpė griežto jo žvilgsnio. Jis pastūmė stiklines duris ir žengė į verandą.

– Nemaniau, kad stebime laikrodį.

– Nestebime. – Jis užmetė akį į savo Roleksą ir nusišiepė: – Įprotis. – Nusiėmė laikrodį ir padėjo ant stalelio sau už nugaros. – O dabar įkvėpkime gryno oro. – Ištiesė Olivijai ranką.

Ši kažkodėl dvejojo.

– Pro langą mus stebi Harieta, – nutęsė Aleksas.

– Tikrai? – Olivija jau gręžėsi pažiūrėti, bet nespėjo – vyras žengė artyn ir pagriebęs jos ranką nusitempė laipteliais, tada per žemai nupjautą žolę nusivedė prie namo kampo. Susikibę už rankų pasileido žvyruotu takeliu į paplūdimį.

Aleksas kreivai šyptelėjo Olivijai.

– Matai, dabar atrodome visai kaip įsimylėję.

– Ak, bet...

– Kas? Nesame mylimieji? – Jis sustojo ir atsigręžė į Oliviją. – Tai kas tada buvo ta nuostabi moteris mano glėbyje praėjusią naktį? – staiga jo šypsenėlė pradingo, tamsūs akiniai dengė akis, bet nepaslėpė kimaus vyro balso.

Olivija jautė, kaip rausta jos skruostai.

– Gal tai tebuvo sapnas?

– O, taip, – kuždėjo jis, – mano svajonė.

Olivijos širdis pašoko.

– Aleksai, aš... – Staiga vėjo šuoras iš vandenyno apsisuko aplink juos tarsi nedidukas viesulas ir Olivija akimirką sustingo. – Oi, koks stiprus vėjas, – staiga pratarė ir pasisukusi ėjo toliau.

Labai nustebo, kai Aleksas leido jos rankai išsprūsti iš savo delno. Beveik tikėjosi, kad vyras sugriebs ją ir atgręš atgal, priglaus prie savęs ir...

Jis žingsniavo greta Olivijos, bet dabar jos visai nelietė.

– Taip, šitas vėjas puikiai nupusto voratinklius, – tepasakė.

Olivija stengėsi nekreipti dėmesio į nusivylimą – pati kalta. Galėjo stovėti, kur buvusi, ir leistis pabučiuojama. Ir vis dėlto ji žinojo, kodėl ištraukė savo ranką iš jo delno: nors juodu dabar meilužiai, Olivija jo nemylėjo. Jos supratimu, imtis iniciatyvos pasimylėti taip pat netinkama kaip vaikštinėti Sidnėjaus gatvėmis nuogai. Ji ir taip jautėsi per daug atsivėrusi.

Takelis užsisuko už nedidelės smėlio kopos ir leidosi žemyn į saulės nubučiuotą paplūdimį. Kur ne kur ant rankšluosčių gulėjo porelės, seklumose taškėsi tėvai su vaikais. Pagyvenęs vyriškis risnojo vandens pakraščiu. Pora banglentininkų plūduriavo vandenyje, bet šiandien jie, matyt, bergždžiai laukė pasirodant didesnių bangų

Olivija džiugiai atsiduso.

– Čia nuostabu.

– Taip.

Ji nusispyrė basutes ir mėgavosi tarp kojų pirštų sruvenančiu švelniu smėliu.

– Turbūt kokį šimtmetį nevaikščiojau paplūdimiu.

Nusiavė ir Aleksas.