Максин Салливан - Valentis veda

– Taigi, – nutęsė Aleksas, – kaip tau patiko mūsų vestuvės?

Olivija mandagiai nusišypsojo.

– Vieta parinkta puiki. Dėkoju.

– Buvai neteisi, kai sakei, kad nemoki vaidinti. Tau puikiai sekėsi.

Olivija pasišaipė iš savęs:

– Tai gal vis dėlto turėčiau tapti aktore?

Aleksas surimtėjo, tvirtai sukando dantis.

– Tik tada , kai baigsis mūsų santuoka. Ne anksčiau.

– Labai abejoju, ar pavyko apgauti tavo brolius.

– Net jei jie ką nors įtarė, neprasižiosiu. – Oras staiga prisipildė įtampos. – Siūlyčiau tau laikytis nuo jų kuo atokiau.

Jei juodu būtų normali jaunavedžių pora, Olivija būtų pamaniusi, kad Aleksas jos šiek tiek pavyduliauja, nenori, kad ji leistų laiką su jo broliais. O dabar toks perspėjimas nuskambėjo egoistiškai. Olivija priklauso jam .

Ji suspaudė lūpas.

– Neketinu su tavo broliais būti ilgiau, nei būtina.

– Gerai.

Kurį laiką abu žiūrėjo vienas kitam į akis, paskui Olivija nusigręžė į langą. Staiga pasijuto pavargusi. Paskutinis dalykas, kurį prisiminė – kokia išsekusi jautėsi.

Prabudusi pamatė Aleksą, pasilenkusį prie jos, šilta ranka jis laikė apkabinęs moters kelį ir švelniai purtė žadindamas.

– Jau beveik atskridome, – sušnabždėjo žiūrėdamas padūmavusiomis pilkomis akimis, ranka slystelėjo moters šlaunimi aukštyn.

Olivija bandė apsimesti, kad Aleksas jos nejaudina, bet tai buvo tas pats, kas vaidinti, jog jo čia iš viso nėra. Tačiau jis tikrai buvo... ir lietė. O pagalvojus, kad Aleksas stebėjo ją miegančią...

Olivija sujudėjo ir Aleksas patraukė ranką.

– Tikiuosi, kad nemiegojau prasižiojusi, – ji pasistengė viską nuleisti juokais.

Aleksas atsilošė sėdynėje ir supratingai šyptelėjo vyriškai patenkintas savimi.

– Rytoj pasakysiu, ar knarki, – nutęsė akimis sėlindamas balta liemenėle, kurią Olivija vilkėjo po švarkeliu.

Moters skruostai tuojau nuraudo, o speneliai sukietėjo.

– Man sakė, kad neknarkiu.

Štai!

Alekso šypsena išblėso. Pažvelgė pro lėktuvo langą, tada vėl į Oliviją.

– Greitai leisimės. Nenorėtumei atsigaivinti? Gali būti, kad oro uoste lauks vienas ar du fotografai, – įvertindamas realybę kalbėjo jis.

Olivija širdyje atsiduso: šiandien visai nebesinori viešai rodytis.

– Negi jiems neužteko nuotraukų per vestuves?

Aleksas tik gūžtelėjo pečiais.

Ji pritariamai linktelėjo ir atsistojo, visai be reikalo pasitaisė sijonėlį.

– Geriau jau pasigražinsiu, kad prideramai atrodyčiau.

– Atrodai geriau nei prideramai, – kimiu balsu tarė Aleksas, ir Olivijai kilo noras pabėgti.

Lėk visu greičiu, – pamanė ji ir nekreipdama dėmesio į nugarą glostantį Alekso žvilgsnį lėtai nuėjo į vonią. Užsidariusi atsirėmė į duris. Tas, kas pasakė, kad meilė verčia pasaulį suktis, klydo. Žemę išjudina seksualinė trauka.

Išlipusius iš lėktuvo juos pasitiko kerintis saulėlydis, bet Olivija jo beveik nepastebėjo: aplinkui spragsint fotoaparatams jie skubėjo prie laukiančio limuzino. Žiniasklaidos atstovai paprastai neišmušdavo jos iš vėžių, bet dabar Olivija sutriko. Per vestuves viskas buvo kitaip.

Ne taip asmeniška.

Dabar ji ir taip buvo praradusi pusiausvyrą ir – nedrįso nė pagalvoti – nejautė žemės po kojomis dėl artėjančio vakaro. Blogai, kad Aleksas, ko gero, numanė, kaip ji jaučiasi, bet Olivija tikrai nenorėjo, kad apie tai žinotų ir visas pasaulis.

Po dvidešimties minučių jie įsuko į vingiuotą keliuką, vedantį į prožektoriais apšviestus rūmus. Namas stovėjo vešliame paatogrąžių sode. Abu jo aukštus juosė erdvios verandos. Nuo krištolinio vandens atskriejęs lengvas vėjelis siūbavo palmes ir jų lapai atsimušdavo į žaliuzėmis dengtų langų stiklus – jų name buvo daugybė.

Prie durų pasitiko pagyvenusių australų pora ir pasveikino atvažiavusius į Valenčių vilą. Aleksas pasiūlė jai eiti į pagrindinius kambarius valgyti vėlyvos vakarienės.

– Pirmiausia turiu paskambinti porai žmonių. Prisijungsiu prie tavęs po pusvalandžio.

Olivija su palengvėjimu atsiduso, apsidžiaugė, kad kurį laiką galės pabūti viena, ir nusekė paskui Harietą laiptais į viršų.

Jos persimetė keliais žodžiais apie vestuves ir vyresnioji moteris – Olivijai ji pasirodė labai miela – parodė jaunajai šeimininkei prabangų kambarį, kurio kampe stovėjo dviem paruoštas stalelis.

Ant karališko dydžio lovos buvo padėti melsvi šilkiniai naktiniai baltiniai ir prie jų derantis chalatas.

– Ar čia nuo Alekso? – atsargiai paklausė Olivija.

Kažin ar norėtų, kad vyras pirktų jai drabužius. Toks elgesys būtų pernelyg savininkiškas.

– Ne, čia vestuvių dovana nuo Martino ir manęs. – Harieta švelniai nusišypsojo. – Žinau, kad esate puiki modeliuotoja, ponia Valenti, bet pamaniau, kad galbūt jums patiks tokia dovanėlė asmeniškai nuo mūsų. Jei nenorite, galite šįvakar nesivilkti šių drabužių.

Olivija lengviau atsiduso.

– Drabužiai labai mieli, dėkoju. Taip, būtinai apsivilksiu jais šį vakarą.

– Mums labai malonu, – Harieta pasuko prie durų. – Jei dar ko nors reikės, pasakykite man.

Olivija linktelėjo. Vos moteris uždarė duris, ji pažvelgė į nuotakos apatinius drabužėlius – dar dailesnius nei tie, kuriais ji ketino pasipuošti prieš Aleksą. Tuos drabužius jis nuvilks lėtai, gundančiai, o gal nekantraudamas. Sudrebėjo iš baimės... ne, nebijojo, kad ją fiziškai įskaudins... baiminosi, kad Aleksas pažins jos kūną. Bet, – priminė sau, – juk šiandien ištekėjai už Alekso . Ji pasižadėjo būti šio vyro žmona.

Nusipraususi po dušu išėjo iš vonios ir pamatė prie stalo stovintį Aleksą. Olivija matė, kad ir jis nusiprausęs kitame vonios kambaryje, apsimovęs pilkas kelnes ir užsivilkęs juodus polo marškinėlius. Atrodė nuostabiai gražus.

Jo akys karštai liepsnojo.

– Nemaniau, kad gali būti dar gražesnė, – tarė gergždžiančiu balsu, – bet esi.

Išgirdusi tokius jo žodžius Olivija ištirpo ir širdyje net sudejavo, bet tik gūžtelėjo pečiais:

– Man šiuos drabužius nupirko Harieta su Martinu, – paskubomis paaiškino, nenorėjo, kad jis pamanytų, jog pati šiandien išsirinko tokius apdarus... dėl jo. – Turėjau juos apsivilkti.

Aleksas žiūrėjo į ją kokią sekundę per ilgai.

– Jų puikus skonis.

Nužvelgusi stalą Olivija žengė arčiau.

– Jei jau kalbame apie skonį... čia viskas labai gardžiai atrodo.

Aleksas palaukė, kol ji priėjo, ir palaikė jai kėdę.

– Taip, tikrai. Tik tai, kas geriausia, tinka...

– Valenčiams? – pašmaikštavo ji sėsdamasi.

– Ketinau pasakyti tau, – Aleksas sušnabždėjo jai į ausį.

– Ak.

Jis buvo taip arti, jai už nugaros. Olivija tikėjosi pajusti jo rankas ant pečių ir įsitempė laukdama, pasiruošusi prisilietimui, net norėjo jo. Bet tik dėl to, kad norėjau pašalinti iš kelio ir šitą kliūtį, – pasakė sau Olivija, kai Aleksas atsisėdo priešais ir ištiesė jai stiklą vyno.

– Už mus.

Ji atlaikė vyro žvilgsnį, bet išraudo.

– Už mus.

Abu gurkštelėjo gėrimo, tada Aleksas pastatė taurę ant stalo.

– O dabar... ko norėtumei paragauti pirmiausia? – nutęsė vyras, o jo akys šelmiškai sužibo.

Olivija sunkiai nurijo gurkšnį. Stengėsi elgtis kaip išprususi moteris. Negi Aleksas siūlo paragauti jo?

Dievuli, jeigu vyras tikisi, kad Olivija imsis iniciatyvos, jam teks skaudžiai nusivilti. Nėra tokios moters, kuri nenorėtų su juo pasimylėti, tokia pat ir Olivija, bet šį vakarą ji nedrįsta žengti pirmo žingsnio. Tiesiog nėra tokia patyrusi, tokia persisotinusi...