Максин Салливан - Valentis veda

– Aš tave myliu, Olivija.

Moteris sustingo.

– K-ką?

– Aš tave myliu, brangioji. Tu negali manęs palikti.

Olivija žiūrėjo į Aleksą, rankiojo tinkamus žodžius.

Kaip tik tokį prisipažinimą ji troško išgirsti. Žodžius, kurių nedrįso nė tikėtis.

– Bet negaliu padovanoti tau kūdikio.

Aleksas pažvelgė pilkomis švelniomis akimis.

– Vedžiau tave ne dėl įpėdinio. Vedžiau dėl to, kad tėvas reikalavo, nenorėjau pakenkti šeimos verslui. – Aleksas kiek patylėjo. – O paskui pamilau tave. Tu esi viskas, ko galėčiau trokšti. Man nieko daugiau nereikia, tik tavęs.

Olivijos širdis buvo sklidina jausmų.

– Ak, Aleksai, – sušnabždėjo ji.

Jei tik ji galėtų patikėti, kad niekas daugiau nesvarbu. Tačiau Olivija žinojo, kad yra ir reikšmingesnių dalykų.

– Ar tu mane myli, Olivija?

Ši nesiryžo atsakyti.

– Tau labai svarbi šeima, Aleksai, – kalbėjo tarsi neišgirdusi klausimo. – Mums abiem. Aš...

– Ar tu mane myli, Olivija? – pertraukė Aleksas, jo skruoste nervingai trūkčiojo raumuo – Olivija suprato, kad vyras nenusileis, kol nesužinos tiesos.

– Taip, myliu, bet...

– Nėra jokių bet.

O Dieve, ji negali jam leisti apsigaudinėti.

– Ne, Aleksai. Visada jausiuosi, lyg apgaudinėčiau tave – juk negaliu turėti vaikų...

– Ne, – ryžtingai nukirto jis. – Nėra jokios apgaulės.

– O kaip tavo tėvas?.. Tavo brolių palikimas...

Aleksas žengė prie žmonos ir suėmė delnais jos veidą.

– Pažvelk man į akis, Olivija. Giliai pažiūrėk ir pamatysi jose mano meilę. Ji skirta tau, asmenybei, kokia tu dabar esi, moteriai, kurią pamilau. Kitaip nei mūsų vedybų sutartis, šita meilė besąlyginė. Niekaip nesusijusi su jokiais kitais reikalais.

– Aleksai, aš... – Olivija dvejojo, jai gniaužė gerklę, ašaros degino akis.

– Mylimoji, prašau šį kartą visiškai pasitikėti manimi. Patikėk , kad tave myliu. Patikėk, kad man tavęs užtenka ir visados užteks.

Kaip tik tas vienas žodis – pasitikėjimas – pažeidė Olivijos pusiausvyrą.

Visą tą laiką moteris mokėsi pasitikėti Aleksu, bet – kad ir kiek save barė – žengė labai pamažu. Ir dabar širdies gilumoje žinojo, kad juo nepasitiki visiškai, absoliučiai, įtikimai. Bet ji tiki jo žodžiais ir juo pačiu.

– Taip, – pripažino Olivija pasvirusi į jo pusę. – Pasitikiu tavimi, Aleksai. Ir myliu iš visos širdies.

Pilkos jo akys nusidažė tamsiu sidabru, ir Aleksas priglaudęs pabučiavo žmoną. Olivijai apsvaigo galva. Tarp jų plaukė meilė. Meilė ir begalinė laimė.

Vėliau jis trumpam patraukė lūpas:

– Noriu tave taip bučiuoti, kol kartu pasensime, mieloji.

Olivijai užgniaužė kvapą.

– O taip.

Alekso veidas surimtėjo.

– Nesiūliau anksčiau, nes norėjau, kad apsispręstumei pati, bet kūdikį galime įsivaikinti.

Olivijai vos širdis neišlipo iš krūtinės.

– Neleidau sau net vilčių apie įvaikinimą. Tavo tėvas...

– Labai dėl mūsų džiaugiasi, – pribloškė Oliviją vyras. – Pasakiau jam, kaip karštai tave myliu. Pasakiau, kad neketinu tavęs palikti, ir tegul eina visas jo verslas po velnių – man tas pats. Mano broliai išgyvens ir be jo pinigų – kaip ir aš.

Olivijos akys išsiplėtė.

– Tu jam šitaip pasakei?

– Jei mes, Valenčiai, ko nors norime, ratais nesukame.

– Čia tai teisybė. – Olivija pažvelgė tiesiai į vyrą, norėjo, kad jis pamatytų, kiek meilės jos akyse. Ji jau nebebijojo ir jausmų nebeslėpė. – O kadangi aš dabar Valenti... – pradėjo rišdama vyro kaklaraištį.

– Tu nori manęs? – kimiai paklausė jis.

– Ne, man reikia tavęs. – Tą patį akimirksnį Olivija suprato, kad meilėje nėra nieko neleistina.

EPILOGAS

Po šešių mėnesių jie surengė šventę savo įvaikinto sūnelio garbei. Aštuonerių metų Skotas Portmanas, nuo šiol Skotas Portmanas Valentis, liko našlaičiu prieš dvejus metus. Po automobilio avarijos berniukas nebeturėjo giminaičių. Nors Olivija ir Aleksas iš pradžių tikėjosi įsivaikinti kūdikį, juodu pamilo Skotą tą akimirką, kai jis tarė:

– Aš tik noriu, kad mama su tėčiu vėl mane mylėtų.

Kalbėjo apie slapčiausius sielos užkaborius!..

Jie pasidomėjo, ar galima berniuką įsivaikinti, ir neilgai trukus Skotas persikėlė gyventi pas juos, į naująjį namą. Šiandien įvaikinimas oficialiai įteisintas. Vaikas dabar iš tiesų jųdviejų .

Visa šeima šventė Kalėdas Valenčių viloje. Sezaras atsistatydino tuojau po širdies priepuolio ir dabar sveikata nesiskundė. Abu su Izabele atrodė labai laimingi.

Aleksas, padedamas brolių, perėmė verslą ir Valenčių bendrovė pelnė išskirtinę sėkmę – įgyvendino dar kelis tarptautinius projektus. Net Felicija tarp televizijos įrašų buvo atskridusi iš Jungtinių Valstijų – beje, serialas, kuriame ji filmavosi, laimėjo ne vieną apdovanojimą. Kažkam kitam pasisekė gauti vaidmenį išsvajotame filme, bet Olivijos motina šiame gyvenimo etape dėl to nebesigraužė: susirado kitą terpę, kurioje galėjo pasirodyti. Ir darė tai be priekaištų.

O pati Olivija vos prieš mėnesį pristatė drabužių kolekciją Valenti . Jos modeliai tapo itin madingi. Jų drabužių parduotuvės klestėjo, liana net pasiūlė atidaryti dar kelias, bet Olivijai šiuo metu labiau patiko mėgautis motinystės malonumais. Be to, juodu su Aleksu ketino artimiausiu metu sugrįžti į našlaičių prieglaudą ir surasti Skotui broliuką arba sesutę.

Gyvenimas nuostabus.

– Hm... ir kuo gi tu pasikvepinusi? – erzino Aleksas, susiradęs Oliviją žiemos sode, kur ši dėliojo lėkštes ant pietų stalo. Jis pritykino arčiau.

Olivija apsisuko vyro glėbyje.

– Juk žinai, tai Valenčių kvepalai Moteris.

Alekso lūpos uždengė žmonos burną.

– Ne, tai tu tikroji Valenčių moteris.

Olivija nusišypsojo, jai patiko savininkiškos gaidelės Alekso balse, nors šeimoje abu buvo lygiaverčiai partneriai.

– Negi?

Aleksas kilstelėjo antakį.

– Negi imsi ginčytis su vyru, kuris myli tave labiau nei savo gyvybę?

Olivija įkvėpė jo meilės žodžius.

– Taip.

– Taip ir maniau, – sumurmėjo Aleksas ir palenkęs galvą pabučiavo žmoną.

Vos tik jų lūpos susiliejo, Olivija persigalvojo.

Gyvenimas ne šiaip gražus. Jis tobulas.

Fantastiškas.

* * *

Kitame trilogijos romane

skaitykite apie Niką Valentį.

Debbie Macomber

ANGELŲ KELIAI

Širlė, Gudnesė ir Mersė – trys nenuoramos su didžiausiu džiaugsmu griebiasi vykdyti joms Žemėje paskirtų užduočių. Per Kalėdas Mersei pavesta suteikti dvasios ramybę senučiukui... ir jis randa netikėtą atsaką į savo maldas. Gudnesė siunčiama prižiūrėti jaunos moters, nedrįstančios antrą kartą rizikuoti dėl meilės. O Širlė gavo užduotį įgyvendinti pačią nerealiausią mažo berniuko svajonę. Žaviosios išdykėlės neretai papuola į bėdą, bet galiausiai viskas baigiasi gerai – juk Kalėdos!

Iš anglų kalbos vertė Daiva Šulmanienė

Rekomenduojama mažmeninė kaina – 13,99 lt

Jennifer Crusie

ATSIKRATYTI BREDLIO

Fizikos mokytoja liusė Sevidž galiausiai ryžtasi atsikratyti neištikimo sutuoktinio Bredlio... ir jo pasibaisėtino žalio krėslo. Pievelė priešais namą jau nusėta buvusiojo daiktais.

Ta proga sesuo nusiveda liusę papietauti ir atšvęsti atgautos laisvės. Moterų kalbos apie pašlemėką vardu Bredlis sudomina Zaką Voreną – policininką, norintį suimti tą patį Bredlį už sukčiavimą. Zakas sumeta, kad žavioji liusė gali nuvesti jį tiesiai pas ieškomą žmogų. Kai į liusę kažkas šauna, o vėliau susprogdina jos automobilį, Zakas užsispiria saugoti ją visą parą.