Максин Салливан - Valentis veda

– Mama, nieko neprivalai daryti. Tai ne tavo kaltė, supranti?

– Gerai. Kai sužinosi ką nors apie Sezarą, nepamiršk man paskambinti.

– Neužmiršiu.

Padėjusi telefoną Olivija susimąstė, kad vis dėlto motina jaučiasi kalta dėl visko.

Gal ir nėra labai blogai, kad Felicija jaučia kaltę. Tai rodo, kad motina vis dar auga, keičiasi, vis labiau rūpinasi kitais. Olivija lengviau atsiduso – dabar jai nebereikės nuolat graužtis dėl motinos. Vienu rūpesčiu mažiau.

***

Rytą Aleksas praleido su broliais – visi mynė ligoninės koridorius. Jį kamavo sąžinė. Nereikėjo taip anksti žadinti tėvo. Juk žinojo, kad šio sveikata prastėja, kad jam reikia poilsio. Aleksas ne tik pažadino – patiekė Sezarui pusryčiams pilną lėkštę streso.

Jau vien nerimo, kad žiniasklaida sukels tikrą erzelynę, pakanka, kad žmogus pajustų įtampą, o jis juk pranešė, kad Olivija nevaisinga, dar blogiau – pareiškė nepaliksiąs žmonos, kad ir kas atsitiktų. Kad ir kokie būtų pokalbio padariniai, Aleksas nuomonės nepakeis. Liks su Olivija ir mylės ją visa širdimi. Vis dėlto užversti visas bėdas ant pečių žmogui, kuriam gresia širdies smūgis, buvo ne pats išmintingiausias Alekso poelgis. Galėjo luktelėti keletą valandų, geriau apsvarstyti ir pranešti tėvui atsargiau.

Kaip tik tuo metu laukiamojo tarpduryje pasirodė Izabelė, Aleksas sulaikė kvapą, širdis daužėsi krūtinėje. Pamatė, kad pamotė šypsosi.

– Jis tikrai pasveiks, – išbėrė ji trims laukiantiems sūnums. – Širdies smūgis buvo švelnus, gydytojai įsitikinę, kad kito nebebus. Jei jūsų tėvas pakeis gyvenimo būdą, galima tikėtis geriausio. Pasirūpinsiu, kad Sezaras gyventų ramiau.

Aleksas pajuto, kad įtampai atlėgus atėmė jėgas. Tėvas kartais tikra rakštis minkštoje vietoje, bet vis tiek jo tėvas, ir Aleksas jį myli.

Nikas ir Metas apibėrė Izabelę klausimais. Aleksas klausėsi, kaip ji kiek galėdama aiškiau atsakinėja, ir sunkiai tvardėsi.

– Sezaras dabar miega. Gal važiuokite į darbą, aplankysite vėliau, po pietų. – Izabelė pabučiavo Metą ir Niką į skruostus. – Dabar norėčiau šnektelėti su Aleksu, todėl judu drožkite sau, – išsiuntė jaunesniuosius sūnus Izabelė. – Nieko labai svarbaus.

Aleksas įsitempė pastebėjęs, kokiais smalsiais žvilgsniai pervėrė jį išeinantys broliai. Turbūt svarstė, ar tik Izabelė nuo jų ko nors neslepia. Ji sakė, kad nieko svarbaus, bet...

– Aleksai, norėčiau, kad žinotumei: man labai gaila, kad Olivija negalės turėti vaikų, – prakalbo pamotė ir suspaudė jo ranką.

Pastarąsias keletą minučių Aleksas buvo taip pasinėręs į rūpesčius dėl tėvo sveikatos, kad visai užmiršo savo bėdas.

– Ačiū, – linktelėjo Izabelei.

– Tavo tėvas prašė perduoti tau žinutę.

Aleksas taip įsitempė, kad, atrodė, sprogs.

– Ir kokia ji?

– Sakė, kad atsiprašo. Sakė tik norėjęs, kad būtumei laimingas. O jei tu myli Oliviją, to jam visai užtenka.

Aleksas vos neužspringo.

– Jis tikrai taip sakė?

– Taip. Ir dar... jis man viską papasakojo. – Izabelė tvirtai sučiaupė lūpas. – Jei būčiau žinojusi, kuo Sezaras užsiima, patikėk, būčiau padariusi viską, kad tik jį sustabdyčiau.

Supykusi pamotė gali tapti labai grėsminga moterimi.

– Dėkoju, bet jei nebūtų pateikęs man to ultimatumo, kažin ar būčiau ją vedęs.

Gal ir būtų, tik... viskas būtų vykę ne taip greitai. Olivija sužavėjo jį tą akimirką, kai pirmą kartą ją pamatė.

– Man kažkodėl atrodo, kad judu vis tiek būtumėte suradę vienas kitą. – Izabelė pabučiavo Aleksą į skruostą. – Geriau važiuok namo pas žmoną. Dabar jai tavęs reikia.

Aleksas linktelėjo ir pažadėjęs sugrįžti išėjo. Metas pas Oliviją. Jis nekentė žiniasklaidos už tai, ką daro jo žmonai. Siaubinga matyti, kaip jų asmeniniai reikalai narstomi laikraščių puslapiuose, bet jos širdį viešumas turėjo užgauti dar labiau.

Vos tik Aleksui pravėrus duris Olivija pašoko nuo sofos ir atskubėjo pasitikti.

– Ar jam geriau? – paklausė susirūpinusi dėl žmogaus, kuris nieko gera jai nepadarė, tik siekdamas savanaudiškų tikslų manipuliavo jos gyvenimu.

Po velnių ir jis pats – Aleksas – niekuo nesiskiria.

– Tėvas pasveiks. Širdies priepuolis buvo labai lengvas.

– Ačiū Dievui! – Olivija apsivijo jį rankomis ir tvirtai apkabino.

Patenkintas, kad žmona pagaliau jo glėbyje, Aleksas apkabino Oliviją, uodė jos kvapą, mėgavosi prigludusiu jos kūnu. Jis trokšta taip praleisti visą likusį gyvenimą. Nori...

Olivija patraukė rankas ir žengė keletą žingsnių į šoną.

– Aš vėl kalbėjausi su savo mama, Aleksai. Tai jos tarnaitė išplepėjo žurnalistams. Brita nugirdo mus šnekantis.

Alekso kaktą išvagojo raukšlės.

– Brita? Negaliu patikėti. Niekada nebūčiau pagalvojęs.

– Žinau.

Jo veidas nusigiedrijo.

– Na, bent jau žinome, kas kaltas.

Olivija linktelėjo:

– Mama parodė jai, kur vėžiai žiemoja.

– Ir gerai.

Ačiū Dievui, kad išplepėjo ne koks artimesnis žmogus, – norėjo pasakyti Aleksas, bet nutylėjo.

Olivija turbūt nujautė vyro mintis.

– Aleksai, dar kartą atsiprašau, kad tuo kaltinau tavo tėvą.

Jis turi būti sąžiningas.

– Tavo prielaidos ne tokios jau nepagrįstos, – pripažino Aleksas. – Kas žino, ko jis būtų ėmęsis, jei būčiau pasakęs anksčiau, nei visą istoriją sužinojo laikraščiai?

Arba prieš tai, kai prisipažino tėvui mylįs Oliviją.

– Pasitikėkime juo bent kiek, – pasiūlė Olivija ir Aleksas jautė, kad vis labiau myli žmoną už kilniaširdiškumą.

Tą pačią akimirką akies kampeliu užkliuvo už kažkokio daikto. Pasisukęs pažiūrėjo ir pamatė, kad šalia komodos pastatyti du lagaminai.

– O kas čia, po velnių?

Olivijos akys suspindo gailesčiu, bet ji narsiai susitvardė.

– Maniau, kad bus sąžiningiausia, jei palauksiu tavęs ir pasakysiu į akis.

Alekso širdis apsunko.

– Palauksi?

– Atleidžiu tave nuo visų įsipareigojimų, Aleksai.

Vyras nusikeikė.

– Apie ką tu kalbi?

– Siūlau skirtis.

Jis staigiai pakėlė galvą.

– O kas tau sakė, kad aš noriu skirtis?

Mėlynose Olivijos akyse sublizgo nelauktos ašaros, bet moteris tik sumirksėjo ir jos nudžiūvo.

– Daugiau dėl nieko nenoriu jaustis kalta. Nenoriu, kad liktumei su manimi iš gailesčio.

– O kas, po galais, sakė, kad atsisakau skirtis iš gailesčio? – sudžeržgė Aleksas. Skausmas širdį tai sugniauždavo tarsi nagais, tai vėl atleisdavo.

Olivija virpėdama atsiduso.

– Susitaikyk su tuo Aleksai. Taip turi būti.

– Ne.

Jo krūtinę plėšė užplūdę jausmai. Kaip ji gali galvoti apie skyrybas? Negi nežino, kad Aleksas ją myli?

O Dieve. Aišku, kad ne, nieko nežino. Ir iš kur galėtų? Juk niekada nepasakojo, ką jaučiąs.

Aleksas žiojosi kalbėti, bet tuojau užsičiaupė. Juk ir Olivija niekada neužsiminė apie savo jausmus. Jis gali prisipažinti mylįs tik tuo atveju, jei pusiaukelėje jį pasitiks žmonos meilė. Aleksas nežinojo, ką jaučia Olivija.

Tiesą sakant, buvo įsitikinęs, kad ši moteris jo nemyli. Meilę Aleksas būtų nujautęs. Mylinčiai moteriai net mintis nešautų apie skyrybas... jai nekiltų noro palikti savo vyro. Mylinti moteris pasiaukotų savo...

Alekso širdis krestelėjo.

Argi ji ne aukojasi dabar – juk atleidžia nuo visų įsipareigojimų? Ar gali būti, kad iš tiesų Olivija jį myli? Toks poelgis sužavėjo Aleksą dar labiau nei išorinis grožis. Jei tokia Olivijos sprendimo priežastis, Aleksas turi atvirai pasakyti, ji turi viską sužinoti. Jei ji bijo meilės, Aleksas gali jai padėti įveikti baimę.