Максин Салливан - Valentis veda

Tas linktelėjo.

– Labai norėčiau, kad naujienos būtų linksmesnės, ponia Valenti.

– Žinau.

Aleksas atsistojo ir paspaudė gydytojui ranką, tada šis išėjo iš palatos ir paliko juodu vienus.

Stojo tyla.

Jis pažvelgė į Oliviją.

– Ar gerai jautiesi?

Prireikė laiko, bet jos lūpas nušvietė nedrąsi raminama šypsenėlė.

– Taip, Aleksai, jaučiuosi gerai.

O jis taip nesijautė. Buvo skaudžiai nusivylęs. Ir kaip ji sugeba šypsotis, kai viskas šitaip?.. Aleksas pamatė, kad Olivija užsidengė delnais veidą, moters pečiai smarkiai suvirpėjo.

– Olivija.

Ji tyliai sukūkčiojo.

Aleksas atsisėdo ant lovos kraštelio ir švelniai priglaudė žmoną prie krūtinės. Širdis sustingo iš skausmo, kai pamatė jos skruostais besiritančias karštas ašaras.

– Ak, mieloji, išsiverk, – sukuždėjo jis. – Išverk viską.

Pasidarė tik dar blogiau. Aleksas labai ilgai laikė ją apkabinęs, o ji vis verkė.

Galų gale Olivija atsitraukė nuo vyro ir šnirpšdama bandė išskleisti nosinaitę, kurią laikė saujoje.

– Atleisk.

Jis ištiesė rankas, suėmė ją už pečių – norėjo ir toliau laikyti apkabinęs.

– Ne, tai aš turiu atsiprašyti. Neturėjau tavęs versti visko iškentėti iš naujo.

Ji lengvai palietė akis nosinaite.

– Geriau, kai visiškai įsitikinau.

Aleksas nusikeikė.

– Kam geriau? Tau... ar man? – Jo krūtinę draskė begalinis skausmas. – Klydau tavęs šito prašydamas, brangioji.

Olivija sudrebėjo.

– Aleksai, neteisk taip savęs. Padariau tai dėl mūsų abiejų.

Jausmai Alekso širdyje ėmė keistis, tokių išgyvenimų anksčiau nebuvo patyręs. Tai jį gąsdino, todėl vyras paskubomis nustūmė juos į tolimiausią kertelę ir nė nepanoro aiškintis.

– Ačiū tau, – kimiai sušnabždėjo.

Olivija virpėdama atsiduso.

– Ko gero, šiek tiek numigsiu. Jau vėlu. Ar tu nieko prieš?

Aleksas atsikrenkštė.

– Aišku, kad ne.

Gydytojas sakė, kad ligoninėje ją laikys iki ryto – dabar Aleksas tuo labai džiaugėsi. Jai reikia pailsėti.

Ir pats staiga panoro pabūti vienas.

– Liepk man paskambinti, jei tik tau ko nors prisireiks, ir aš tučtuojau atlėksiu.

Olivija pasilenkė ir švelniai pabučiavo jį į lūpas.

– Ačiū.

Aleksas nušoko nuo lovos krašto, padėjo jai patogiai atsigulti, apkamšė, tada pabučiavo ir išėjo iš palatos, durys tyliai užsidarė jam už nugaros.

Grįžęs į viešbučio kambarį Aleksas susmuko ant sofos – kojos nebepajėgė jo išlaikyti. Jis tvirtai laikėsi, bet dabar realybė nugramzdino.

Olivija niekada neturės kūdikio.

Jo kūdikio.

Po galais, jis staiga suvokė, kad troško to labiausiai pasaulyje. Ir ne tik todėl, kad tėvas reikalavo susilaukti vaiko.

Kažkas įstrigo jo gerklėje ir Aleksas suprato, kad viską vertina neteisingai. Labai klysta. Vienintelis dalykas, kurio jam iš tiesų reikia, – tai pati Olivija.

Aleksas ją myli.

Jį užliejo džiaugsmas, nuskaidrino sielą. Tik vieną širdies dūžį galėjo pasimėgauti ta meile, apie ją pamąstyti. Jau po pusės sekundės Aleksą užgriuvo skausmas – galingas tarsi sprogusi bomba.

Olivijai savo jausmų atskleisti negali, juo labiau dabar. Jai ir be Alekso tenka kovoti su nepakeliamais sunkumais, kam dar papildomai varginti. O jei pasakys, kad ją myli ir nori gyventi su ja santuokoje amžinai, be abejonių, tai gali labai prislėgti. Dabar tikrai nedrįs šitaip elgtis su Olivija.

Jei iš viso galės apie tai kalbėti.

***

Olivija apsidžiaugė, kai jie tą savaitę paliko Niujorką ir išskrido į los Andželą, kad praleistų keletą dienų su jos motina. Felicija nepaliaudama plepėjo, kaip ji kitais metais suspės visur: ir nusifilmuoti televizijos seriale, ir filme, jei tik gaus vaidmenį. Buvo gera matyti, kokia ji pilna entuziazmo ir gražiausių ateities vilčių.

Jei tik pati Olivija sugebėtų taip viltingai žvelgti į savo ateitį. Jos viltys užgeso.

Ji nenorėjo susprogdinti motinos džiaugsmo burbulo, todėl tylėjo, neužsiminė apie tyrimus, patvirtinusius jos nevaisingumą. Motiną tokios naujienos palaužtų.

Olivija žinojo, kad sugniuždytas ir Aleksas. Kaip tik dėl to nuo tada, kai ji sugrįžo iš ligoninės, jautėsi toks nutolęs, nė nebandė pasimylėti. Ak, jis buvo nuostabus – rūpinosi Olivija ir skyrė jai visą dėmesį, bet juk dauguma vyrų dėl savo žmonų tai daro kasdien.

Vis dėlto Olivija suprato, kodėl jis taip elgiasi. Aleksas įsipareigojęs tėvui ir broliams – niekas to negali pakeisti. Jis privalo atsitraukti.

Taip, Olivija viską puikiai supranta.

Vis tiek skaudu.

Ji troško iš Alekso išgirsti, kad viskas bus gerai. Olivijai labai reikėjo, kad vyras pažadėtų nepalikti jos, kol nepraėjo dvylika mėnesių.

O dabar – tai atrodo visiškai paika – jai būtina, kad Aleksui reikėtų jos.

– Rendalas sakė, kad buvote susitikę Niujorke, – pirmą vakarą prie pietų stalo plepant apie šį bei tą leptelėjo Felicija.

Olivija apsidžiaugė, kad šį vakarą Aleksas vėlavo. Būtų geriau, jei jam girdint jiedvi nekalbėtų apie panašius dalykus. Olivija nė žodeliu nenorėjo priminti vyrui to, kas įvyko.

– Taip, girdėjau, kad jis dabar senelis, – atsakė Olivija, užsitempusi švytinčią šypseną – norėjo parodyti, kad jai dėl to visai neskauda.

Žingsnis po žingsnio ji turi judėti pirmyn, o ne stovėti ir galvoti apie tai, ko neteko.

Felicija meiliai nusišypsojo.

– Taip, jis man sakė, – staiga jos šypsena išblėso. – Tikiuosi, tu dėl to nenusiminei, mieloji?

Olivija apsimetė nustebusi:

– Ne, aišku, ne. Myliu Rendalą ir labai dėl jo džiaugiuosi. – Tai buvo tiesa.

– Tu šaunuolė, – pagyrė Felicija ir pasilenkusi spustelėjo dukters ranką. – Džiaugiuosi, kad jau geriau jautiesi, – pasakė motina ir staigiai išsitiesė kėdėje aukštu atlošu. – Brangioji, jau seniai norėjau tau pasakyti, kad ir Erikas turi vaikelį, bet abejojau, ar...

– Po velnių, užsičiaupk, Felicija, – iš tarpdurio suriaumojo Aleksas.

Vyras užklupo netikėtai, ir abi moterys nustebusios apsisuko kėdėse.

Felicija žiopčiojo kaip žuvis.

– Viešpatie!

Aleksas nuožmiai į ją dėbtelėjo.

– Negi nematai, kad tavo duktė kankinasi? Ar tiesiog nepajėgi to suvokti?

– Aleksai, nereikia... – perspėjo Olivija.

Jis tik paniekinamai numojo ranka.

– Ne, Olivija, tikrai netylėsiu. Pasakyk jai tiesą. Gal tada pakels nosį ir pamatys taip aiškiai, kaip aš matau, koks sielvartas tave graužia.

Sukrėsta Olivija tik mirksėjo akimis. Dabar Aleksas visai neatrodė abejingas ar nutolęs. Moters širdis pašėlo daužytis.

– Kokią tiesą, Olivija? – griežtai paklausė Felicija. – Apie ką Aleksas kalba?

Olivija lėtai atsisuko. Motinai bus labai skaudu klausytis tokių naujienų. Ji nurijo kartėlį, gerklę deginte degino.

– Aš negalėsiu turėti vaikų, mama. Gydytojai patvirtino.

Felicija išbalo.

– Niekada?

– Ne, mama.

Akimirką Felicijos lūpos judėjo neištardamos nė žodžio.

– O Dieve, tai aš niekada netapsiu močiute?

– Ne, mama, – kiek galėdama švelniau atsakė Olivija. – Bijau, kad šį kartą bus ne kaip filmuose. Laimingos pabaigos nebus.

Sekundės bėgo, siaubo apimta Felicija negalėjo atplėšti akių nuo dukters. Tada visai neįtikėtinai jos motinos veidas pasikeitė. Olivija pajuto tai sutirštėjusiame ore.

Ji metė žvilgsnį į kitoje stalo pusėje stovintį Aleksą ir tas išėjo iš kambario.