Максин Салливан - Valentis veda

Jis vėl priglaudė Oliviją arčiau, lūpomis perbraukė per jos smilkinį.

– Užregistruosiu tave pas specialistą. Mums būtina išgirsti antrą nuomonę.

– Kokia prasmė, Aleksai?

Tas tvirčiau ją suspaudė.

– Privalome tai padaryti. Tik kad įsitikintume. Gerai?

– Turbūt.

– O dabar ša, – sumurmėjo, pabučiavo Olivijos skruostą ir pasislinko arčiau lūpų.

Norėjo palengvinti žmonos skausmą, o vienintelis jam žinomas būdas – rasti paguodą vienas kitame. Aleksas ėmė lėtai ją glamonėti. Moters kūnas buvo šiltas ir švelnus, o pajutęs, kaip jį noriai priima, vyras užmiršo viską pasaulyje, liko tik ši akimirka. Kai Aleksas siekė prezervatyvo, Olivija sulaikė jo ranką.

– Nereikia, Aleksai, – sukuždėjo. – Jau nebereikia.

Jis sunkiai nurijo seiles.

– Tikrai?

Olivija papurtė galvą ir Aleksui užgniaužė gerklę. Ji norėjo pasakyti, kad nors juodu ir eis konsultuotis pas kitą gydytoją, ji tikrai norėtų turėti jo vaiką, jei tik tai iš viso įmanoma.

Aleksas sukėlė jai orgazmą ir pats prisijungė prie jos malonumo viršūnėje. Tokių neįtikėtinų pojūčių dar neteko patirti. Ir tokių jaudinančių.

***

Olivija apsidžiaugė, kad kitą dieną privačiu lėktuvu į Niujorką kartu su jais skrido pora viešųjų ryšių darbuotojų. Taip jai pavyko išvengti intymių pokalbių su Aleksu.

Dievas liudininkas – praėjusią naktį juodu ir taip bendravo itin intymiai. Buvo nuostabu jausti Aleksą savyje be prezervatyvo. Iki šiol Olivija nedrįso pasiūlyti nesinaudoti apsauga, kad Aleksas nepaklaustų kodėl.

O dabar jis žino.

Šiandien jo akys keistai spindėjo – tai kėlė Olivijai nerimą. Nenorėtų, kad Aleksas puoselėtų viltis dėl kūdikio. Jai pačiai prireikė nemažai laiko susitaikyti su nevaisingumu. Mažiausiai troško pamatyti, kaip tą patį iškenčia artimas žmogus.

Ko gero, jis nori įsitikinti tik dėl tėvo keliamų reikalavimų. Ak, ji žino, kad Aleksas jai pasižadėjo ir tvirtai laikysis įsipareigojimo. Jis neatsiims savo žodžio, bent kol nesibaigs metai. Bet kai Olivijos laikas baigsis, turės jos atsikratyti ir susirasti kitą žmoną. Taip jau turi būti, – pasakė sau Olivija, širdį suspaudė įsivaizdavus jį su kita moterimi. Pagalvojo, kad ta kita pagimdys jam kūdikį.

O Dieve. Turi išmokti dėl to nesikankinti. Tai tik verslo sandoris, juk iš tiesų šiam vyrui nieko nejaučia, nors juodu ir praleido kartu keletą savaičių. Viskas klostosi taip, kaip turėjo. Žinoma, tai asmeniška, bet visai kitaip būtų, jei jie mylėtų vienas kitą ir trokštų kūdikio kaip savo meilės patvirtinimo.

Ne, juodu tik meilužiai.

Kartais dar draugai. Ir viskas.

Lėktuvas nusileido, ir kita savaitė pralėkė palaimingai greitai: oficialių priėmimų ir pasirodymų sūkuryje. Nė vienas iš jų neturėjo laiko nė pagalvoti.

Valenčių kvepalų Moteris pristatymas sulaukė didžiulio pasisekimo. Kai kuriose parduotuvėse pirkėjų, trokštančių įsigyti buteliuką prabangiųjų kvepalų, eilės nusidriekė net iki durų. Labai padėjo ir Olivijos motina – Dieve, palaimink ją, – savo įžymių draugų paprašiusi užsukti į keletą parduotuvių, tai sukėlė didžiulį šurmulį, pirkėjai ėmė reikalauti dar daugiau.

Visi buvo patenkinti.

Aleksas nebeužsiminė apie susitikimą su gydytoju. Paskutinę dieną Niujorke per kokteilių vakarėlį staiga išdygo vienas jos buvusių patėvių.

– Brangioji Olivija, – šūktelėjo Rendalas Marhamas ir priėjo pabučiuoti jos į skruostą.

Sustingusi iš nuostabos Olivija žiūrėjo į vyriškį.

Rendalas buvo šaunesnis už kitą jos patėvį. Jis vienintelis išliko tikras jos mamos draugas.

– Rendalai! Ką čia veiki? – paklausė Olivija apkabinusi patėvį.

– Žinoma, šnipinėju tave, mieloji, – pajuokavo kaip senais laikais Rendalas.

Pirmą kartą per daugelį dienų Olivija nuoširdžiai nusišypsojo.

– Niekada nepatikėsiu, kad mano motina nesumokėjo tau, kad ateitumei į pirmą mano drabužių pristatymą. – Olivija taip jaudinosi, kad uždraudė Felicijai pasirodyti renginyje. Bet Rendalas atėjo. Niekas jo neatkalbėjo.

– Tikrai nemokėjo, prisiekiu, – erzino ją Rendalas, supratingas jo žvilgsnis nukrypo į Aleksą, stovintį šalia Olivijos. – O čia, kaip spėju, tavo kitas vyras?

Olivija pastebėjo, kaip tvirtai Aleksas suspaudė lūpas. Jam aiškiai nepatiko būti pavadintam kitu vyru.

Bet ji linktelėjo ir užsitempė ant veido laimingai ištekėjusios moters šypseną.

– Taip, čia Aleksas. – Ji supažindino abu vyrus: – Aleksai, čia Rendalas. Vienas iš mano patėvių.

– Buvusių patėvių, – pataisė Rendalas kratydamas Alekso ranką. – Aš buvau tas, kuris turtingas ir gražus.

Aleksas lyg ir nusiramino.

– Aišku.

Rendalas pasisuko į Oliviją.

– Deja, dabar jau nebesu turtingas. – Atsiduso. – Ir vis dar tebemyliu tavo motiną, – perdėtai jausmingai pareiškė. – Ji mane visiškai apiplėšė.

Olivija staiga pasijuto nesmagiai. Nenorėjo, kad girdint Aleksui jis tiek daug kalbėtų apie mamą.

– Ačiū Dievui, mano pažiūrų ji nesužlugdė, – nuskambėjo beveik absurdiškai, nes jis, rodės, nejuokavo. – Ir ačiū Dievui, kad sąskaitoms apmokėti dabar ji turi tave, – pareiškė patėvis, Olivija visai sunerimo. – Sakiau jai, kad susirastų kitą vyrą, bet neklauso.

Olivija pajuto, kaip įsitempė šalia stovintis Aleksas.

– Rendalai, kaip laikosi Sibilė? – paklausė norėdama pakeisti pokalbio temą.

– Puikiai, mieloji. Ji vaidina Brodvėjuje. Kaip tik todėl mes ir esame čia, Niujorke. Ir dar norime pamatyti savo pirmąją vaikaitę.

Olivija žinojo: Rendalas nė nenumano, kiek skausmo sukėlė jo žodžiai. Ji prarado kūdikį, kai jis išsiskyrė su motina, ir Felicija jam nieko nepapasakojo. Jos motina netikėjo, kad Olivija niekada nebeturės vaikų, todėl apie tą netektį nė negalvodavo.

Olivija prisivertė nusišypsoti.

– Ar Šerė turi vaikelį? Kiek jai metų? – vos nemirė užduodama tokį klausimą.

– Dar tik poros mėnesių, tikrai miela mažylė, – plepėjo Rendalas ir ėmė giedoti ditirambus savo pirmajai vaikaitei.

Olivija matė, kaip sužibo pykčiu Alekso akys. Ak, ir kodėl Rendalas užsiminė apie jos motinos sąskaitas? Dabar to tikrai nereikėjo. Juodu dar šnektelėjo apie nereikšmingus dalykus, pasibučiavo atsisveikindami ir pasižadėjo susitikti kitą kartą. Nors Aleksas atrodė visiškai ramus, Olivija jautė, kaip auga jo pyktis. Vyras nepratarė nė žodžio, kol nepasibaigė priėmimas, bet jiems sugrįžus į viešbučio kambarį paklausė:

– Ar yra dar kas nors, ko nepasivarginai man papasakoti? – paklausė vos tvardydamasis.

Norėdama laimėti laiko Olivija pirmiausia pasidėjo rankinę.

– Apie ką tu?

Pyktis žybtelėjo jo akyse.

– Pinigus, kuriuos daviau, kad už manęs tekėtumei, išleidai motinos sąskaitoms apmokėti, ar ne?

Ji linktelėjo galva.

– Dalį pinigų tikrai tam išleidau. Kiti ištirpo, kai apmokėjau savo verslo skolas. – Olivija susiraukė apsimesdama neišmanėle. – Negi prieštarauji?

Alekso akys nuslydo ja.

– Prieštarauju, kad viską slepi nuo manęs.

Olivijos širdis susopo, bet ji pakėlė galvą.

– Turi omenyje mano nevaisingumą, tiesa?

Akimirksniu jo veidas tapo neįskaitomas.

– Taip, – burbtelėjo jis ir suspaudė lūpas. – O dabar dar viena naujiena. Man atrodo, kad visiškai tavęs nepažįstu.

– Tikrai manęs nepažįsti, Aleksai. Jei pažinotumei, suprastumei, kad yra dalykų, apie kuriuos nenoriu kalbėti, kaip ir tu turi paslapčių, kurių niekam nepasakoji. – Olivija reikšmingai patylėjo. – Pavyzdžiui, neužsiminei, kad tėvas tikisi, jog pradėsi kūdikį.