Максин Салливан - Valentis veda

– Mieloji, – apgailestaudama prabilo Felicija, – tavo vyras visiškai teisus. Visada rūpinausi tik savimi, o ne tavimi. Labai atsiprašau.

Motinos žodžiai pritrenkė Oliviją.

– Viskas gerai, mama.

Felicija papurtė galvą:

– Ne, negerai. Žinau savo trūkumus. Esu tikra egoistė, kartais labai neatsakinga, bet... – virpėdama atsiduso ir akyse sužibo ašaros. – Brangioji, aš tave myliu labiau už patį gyvenimą. Tikiuosi, kad tai žinai?

Sudrėko ir Olivijos akys.

– Taip, mama, aš tai žinau. Visada žinojau. O tokiomis sunkiomis dienomis kaip šios – tai svarbiausia.

– Ačiū tau, mieloji, – padėkojo Felicija, sugriebė nosinaitę ir teatrališkai prispaudė prie akių, bet šį kartą tikrai nevaidino – Olivija tai suprato.

Motina verksmingai nusišypsojo.

– Tau, ko gero, reikia eiti pasižiūrėti, kaip jaučiasi vyras, – paragino dukterį. – Maldauju, atsiprašyk jį už mane. – Felicija skaudžiai šyptelėjo. – Ne, rytoj pati atsiprašysiu, kai tik susitiksime. Turiu prisiimti atsakomybę.

Olivija sumirksėjo vydama šalin paskutines ašaras ir kitomis akimis pažvelgė į savo motiną. Prireikė nemažai laiko, bet Felicija iš tikrųjų pasikeitė. Olivija atsistojo nuo stalo ir ją apkabino.

Felicija taip pat apglėbė dukterį, o kai ši pasijudino eiti, susirūpinusi paklausė:

– Ar labai nusiminei, kai pasakiau, kad Erikas turi kūdikį?

Olivija papurtė galvą:

– Tikrai ne.

Ji nemelavo. Erikas jos jausmų niekaip nebeveikė. Galų gale jai pavyko palikti praeitį už nugaros.

Felicija atrodė patenkinta. Mostelėjo ranka į durų pusę.

– Eik, pažiūrėk, kaip Aleksas.

Olivija rado vyrą miegamajame besisagstantį marškinius. Vos jį pamačius moters širdis ėmė smarkiau plakti.

– Nelabai gražu šitaip kalbėti su mano motina, – įvertino faktus Olivija.

Alekso skruoste sutvinksėjo pulsas.

– Jai reikėjo tai išgirsti.

– Žinau. Ačiū tau, – nuoširdžiai padėkojo Olivija pamačiusi, kad vyras atrodo išsigandęs. – Tavo žodžiai pasiekė tikslą. Manau, ji pagaliau suaugo.

Jis liovėsi rengęsis ir žvilgsniu ieškojo Olivijos akių.

– Pats laikas.

Olivija suraukė nosį.

– Pasikeisti jai nebuvo lengva.

– Visiems sunku keistis.

– Taip, bet gali būti, kad jai dar sunkiau. Vaikystėje, kai buvo mažutė mergytė, ją lepino, nes buvo labai graži, paskui tapo išlepinta moterimi, o dar vėliau išpaikinta filmų žvaigžde. Visi elgėsi su ja kaip su karaliene.

Aleksas kurį laiką įdėmiai žiūrėjo į žmoną, paskui tarsi stebėdamasis papurtė galvą.

– Tu nieko nesupranti, ar ne?

Olivija sumirksėjo.

– Ko?

– Gal filmų pasaulyje tavo motinai ir tinka karalienės vaidmuo, bet čia, realiame gyvenime, tu esi tikroji karalienė. Tu ne tik elegantiška ir neprilygstama, bet ir gailestinga, moki suprasti ir užjausti kitus, tiesiog spindi didžiadvasiškumu.

Olivijai užgniaužė kvapą nuo tokių Alekso žodžių, ji suminkštėjo kaip želė. Joks vyras niekada nebuvo pasakęs jai nieko gražesnio.

– Negali žinoti, – sumurmėjo ji.

Jis priėjo artyn ir pakėlęs pirštais jos smakrą pažvelgė giliai į akis.

– Žinau , kokia kilni asmenybė esi, Olivija Valenti.

Tada palenkė galvą ir pabučiavo, Olivijos pulsas ėmė plakti dar tankiau, kai vyro rankos nuslydo ir Aleksas pasiguldė ją po savimi. Jis buvo visiškai susijaudinęs.

Olivija atsiliepė į jo bučinį. Aleksas jos trokšta ir to pakanka.

Bent kol kas.

***

Jie sugrįžo į Sidnėjų, į savo butą su vaizdu į uostą, ir Olivija nieko nelaukdama pasinėrė į parduotuvės verslo reikalus. Tikra palaima būti užsiėmusiai.

Aleksas nė žodeliu neužsiminė apie jųdviejų ateitį, neminėjo ir kalbėjęsis su tėvu, o ji buvo per daug baugšti, kad paklaustų. Netikėtai kiekviena su Aleksu praleista akimirka tapo be galo svarbi.

Olivija nė nenorėjo žinoti kodėl.

Vieną vakarą sugrįžusi namo išgirdo prislopintus balsus, sklindančius iš vyro kabineto. Tyliai pasibeldė ir pravėrusi duris pamatė, kad Aleksas ir abu jo broliai sėdi ant sofos. Rankose vyrai laikė taures su viskiu.

Visi pasitiko ją maloniais žvilgsniais, bet Olivija spėjo, kad jie kalbėjosi apie kažką labai svarbaus ir tikrai neapsidžiaugė, kai ji įsibrovė.

– Ak, atleiskite, nežinojau, kad visi susirinkote, – atsiprašė ir jau žengė atgal ketindama palikti vyrus vienus, bet prie jos priėjo Aleksas.

– Be reikalo atsiprašinėji, mieloji, – pasakė jis – mylintis vyras. – Kalbėjomės apie verslo reikalus.

Aleksas savininkiškai pabučiavo Oliviją, bet ji neabejojo, kad tik norėdamas pasirodyti.

Ji irgi pabučiavo vyrą, malonu buvo jausti jį lūpomis – juk visą dieną praleido toli nuo Alekso.

– Hmm... Geriau jau eisiu, pasiieškosiu ko nors vakarienei, – tarė, kai Aleksas pasitraukė ir paleido.

– Orkaitėje yra mėsos troškinio.

Olivija stovėjo arti, todėl matė, kaip vyro dėmesys vėl nukrypo į verslą.

– Nuostabu. – Ji išspaudė šypseną. – O tu jau valgei?

– Taip.

Olivija pažvelgė į kitus du vyrus – ketino paklausti, gal jie norėtų pasivaišinti, bet Aleksas atsakė nespėjus prasižioti:

– Jie irgi sotūs.

– A.

– Taip, – atsakė Nikas mandagiai šypsodamasis. – Mes jau pavalgėme.

– Vis tiek dėkojame, – atsiliepė Metas, jauniausiasis iš brolių.

Olivija neabejojo – jie nori kuo greičiau grįžti prie pokalbio.

– Tada jus paliksiu.

Žengė atbula ir išėjusi uždarė duris. Prieš vakarieniaudama palindo po dušu, bet kiekvieną akimirką moters nerimas vis didėjo. Negi Aleksas galiausiai ryžosi papasakoti broliams apie tėvo ultimatumą? Ir ne tik apie reikalavimą vesti, bet ir apie būtinybę susilaukti kūdikio? Nieko daugiau nuo jų nebeslepia? Aleksas ją jau vedė, tik kūdikio šioje šeimoje nesusilauks.

Olivijos širdis plyšo iš skausmo. Staiga šovė į galvą mintis. Galbūt Aleksas juos sukvietė, kad visi aptartų naują planą?

O gal naują žmoną?

Olivija užspringo. Ne, sunku patikėti, kad Aleksas broliams pasakotų apie žmonos nevaisingumą. Juo labiau be jos sutikimo.

Vis dėlto vėliau, kai Aleksas įsmuko į lovą, neiškentė nepaklaususi:

– Ar viskas gerai?

– Taip.

– Atrodei labai susirūpinęs.

– Atsirado nedidelė kliūtis. Mes pajėgsime ją įveikti.

Olivija sunkiai nurijo kartėlį. Tikiuosi, kad ne aš ta kliūtis, su kuria jiems teks susidurti. Ji pasistengė išmesti viską iš galvos ir bent kiek pamiegoti.

Kai kitą rytą išėjo iš vonios nusipraususi, nugirdo Aleksą šnekant telefonu ir sustingo kaip negyva.

– Tėti, man būtinai reikia su tavimi susitikti, – tyliai kalbėjo Aleksas, atsukęs jai nugarą. – Būsiu pas tave po pusės valandos.

Jis kiek patylėjo.

– Atšauk susitikimą, tėti. Tai labai svarbu. Aš negaliu laukti.

Vėl pauzė.

– Puiku, tuojau pasimatysime.

Jis padėjo ragelį, atsistojo ir ištiesė ranką pasiimti kelnių. Tada pamatė Oliviją ir tarsi sustingo. O gal tai tik jos vaizduotė?

Aleksas dėbtelėjo į Oliviją.

– Atrodai išbalusi. Ar gerai jautiesi?

Ji vos prisivertė krustelėti.

– Taip, man viskas gerai. Gal dušas buvo kiek per karštas, ir tiek.

Olivija slapta tikėjosi, kad vyras paerzins, jog duše nuo jų virsdavo garas, bet jis nebuvo nusiteikęs juokauti. Aleksas vėl žvelgė tuo abejingu žvilgsniu.

– Sulėtink tempą, Olivija. Pastaruoju metu labai smarkiai pluši.

– Ačiū, kad rūpiniesi, – atsakė ji, balsas nuskambėjo per daug šaltai.