Максин Салливан - Valentis veda

Aleksas kiek sutrikęs įdėmiai pažvelgė jai į akis, tada apsisuko ir žvilgtelėjo į laikrodį šalia lovos.

– Turiu eiti. – Nuskubėjo prie durų, dar paskubom stabtelėjo jos pabučiuoti. – Susitiksime vakare.

Ir išėjo.

Jam išėjus kambaryje suspengė nerami tyla.

Tikimės, kad atkreipei dėmesį į naują Svajonių romanų „suknelę".

Pasisiuvome ją norėdami atsinaujinti ir pradžiuginti save ir Tave.

Juk kartais užtenka mažyčio pasikeitimo, vienos smulkmenos ir gyvenimas nušvinta naujomis spalvomis.

Linkime, kad Tau niekada nepritrūktų spalvų!

Su meile – Svajonių romanai

2011 metų Svajonių romanų

Serija Tango – kupina aistros improvizacija

Emilei Sonders tenka nemenkas išbandymas. Atvažiavusi į pusseserės vestuves ji per klaidą apgyvendinama su seksualiu policininku. Masažo terapeutei Emilei tiesiog niežti pirštai, kaip norisi paliesti tvirtus Džono Betso raumenis.

Džonas negali patikėti savo sėkme: nors ir laikinai, jam teks dalytis viešbučio kambariu su dailia netekėjusia mergina. Be to, jos artimieji yra įsitikinę, kad Džonas – Emilės vaikinas. Jis sutinka tęsti šaradą, kuri žada išpildyti... karščiausias jo fantazijas.

Jis sutinka tęsti šaradą, kuri žada išpildyti... karščiausias jo fantazijas.

Iš anglų kalbos vertė Jurgita Saulytė

Rekomenduojama mažmeninė kaina – 9,40 lt

DEŠIMTAS SKYRIUS

Tą vakarą Aleksas namo grįžo apie dešimtą.

Paskambino ankstėliau ir pasakė, kad darbe iškilo rūpesčių, todėl turįs ilgiau padirbėti, bet Olivija girdėjo besijuokiančių žmonių balsus, todėl suabejojo, ar jis sako tiesą. Troško juo tikėti ir beveik visa širdimi tikėjo, bet prisiminimai apie buvusį vyrą vis dar apgaulingai blykstelėdavo.

Žinojo, kad Aleksas ne toks. Jis sąžiningas ir doras, ir...

Ar tai tas pats Aleksas, kurį ji įtaria nenorint laukti net dvylikos mėnesių, kad jos atsikratytų? Tas pats, kuris galbūt dabar su tėvu ir broliais rezga sąmokslą – ieško būdo nutraukti jų santuoką?

Tas pats vyras, kuris...

Ne, ji daro skubotas išvadas. Juk iš tiesų nenori tikėti nė viena iš prielaidų. Gal paprasčiausiai girdėjo darbuotojų balsus. Fone tikrai neskambėjo muzika – tai reikštų, kad Aleksas bare. Tiesą sakant, negirdėjo ir moteriško klegesio.

Vis dėlto kai Aleksas nusirengė tamsiame kambaryje ir nuėjo nusiprausti po dušu, Olivija sugavo save uodžiant orą – ieškojo kvepalų pėdsakų. Ačiū Dievui, nieko įtartina neužuodė. O kai vyras atsigulė šalia jos į lovą, nuo jo sklido tik Alekso kvapas.

Ir jis buvo nuostabus.

Apkabino Oliviją ranka, prisitraukė arčiau prie savęs, ji tikėjosi, kad aistringai pabučiuos ir pamylės. Tačiau Aleksas tik pabučiavo į viršugalvį ir jau po kelių minučių užmigo.

Keista, bet ji nusiramino ir turbūt užsnūdo, nes kitas dalykas, kurį suvokė, buvo prie lovos padėto telefono skambutis. Olivijai vos širdis neiššoko pro gerklę, ji instinktyviai sugriebė ragelį dar apytamsiame kambaryje. Gerokai palengvėjo išgirdus motinos balsą: Felicija amžinai painioja laiko juostas.

– Mamyte, dabar pas mus dar tik penkta ryto.

– Brangioji, turėjau paskambinti, – primygtinai tvirtino Felicija. – Bijau, kad laikraščiai jau sužinojo.

– Sužinojo? – Olivija suraukusi kaktą atsisėdo lovoje. – Ką sužinojo? – Protas tebebuvo apsnūdęs.

– Tai, kad negalėsi... turėti kūdikio.

Olivijai aptemo galvoje.

– K-ką?

– Tavo vardas mirga visuose šiandienos laikraščiuose. O mano telefonas nenutyla visą dieną. – Felicija atsiduso. Jos balsas drebėjo. – Man taip apmaudu, mieloji.

– Negaliu patikėti, – sušnabždėjo Olivija.

Ji nepajuto, kad Aleksas uždegė šviesą ir apėjęs apie lovą atsisėdo šalia.

– Nė nenumanau, iš kur jie galėjo sužinoti, – toliau kalbėjo motina. – Aš tikrai niekam nepasakiau. Tikiuosi, kad tu manimi tiki.

Olivijai buvo sunku viską suvokti. Ką gali dominti ji ir jos nevaisingumo bėdos?

– Olivija, – nekantravo Aleksas, o kai ji nieko nepasakė, išplėšė telefoną žmonai iš rankų. – Felicija, ką, po galais, pasakei Olivijai? – Jis klausėsi, staiga žvilgtelėjo į Oliviją ir tvirtai sukando dantis. – Kaip, po velnių, tai atsitiko? – suriaumojo. Felicija turbūt ką nors aiškino, nes jis tylėjo, paskui pažadėjo: – Taip, aš ja pasirūpinsiu.

Olivija beveik nesuvokė, kad jis padėjo telefono ragelį.

– Olivija...

Ji pakėlė į vyrą akis.

– Kaip jie galėjo, Aleksai? – Ji buvo sukrėsta.

Alekso akys patamsėjo.

– Suprantu, mieloji.

Olivija užgniaužė raudą.

– Nenoriu, kad visas pasaulis sužinotų apie... apie... Tai asmeniška.

Jis apkabino žmoną:

– Ša...

Moteris noriai prigludo, akimirką į jį atsirėmė, pasisėmė vyro stiprybės ir sukūkčiojo. Labai norėjo išsiverkti, bet nesuteiks jiems – nė vienam iš tų niekšų – tokio pasitenkinimo.

Staiga jai dingtelėjo.

Juk tai akivaizdu.

Ji atsitraukė nuo Alekso, žodžiai veržte veržėsi iš jos, nervai buvo įtempti iki ribos.

– Kertu lažybų, kad tai tavo tėvas. Jis nori manimi atsikratyti. Nori, kad vestumei kitą moterį, kuri padovanotų tau vaikelį.

Alekso akys prisimerkė.

– Ar tu pati girdi, ką sakai?

Staiga viskas jai pasirodė labai įtikima.

– Tu jam pasakei, ar ne? Tu jam pasakei, jis dabar žino ir...

– Nejuokauk taip žiauriai. Nė žodžiu jam neužsiminiau.

– Tada išplepėjo vienas iš tavo brolių. Juk dėl to jie ir buvo čia praėjusį vakarą. Viską jiems išklojai, ar ne?

Aleksas lengvai supurtė žmoną.

– Liaukis! Niekas nieko nežino, tik tu, aš ir tavo motina.

Olivija aiktelėjo, Alekso papurtyta sugrįžo į realybę.

– O, Dieve, atleisk man, Aleksai. Pati nežinau, kas užėjo.

Gerasis dangau, akimirką buvo praradusi protą.

– Tai suprantama, – pasakė Aleksas, bet jo pečiai įsitempė labiau nei pirma.

Jis pakilo ir stovėjo žvelgdamas į Oliviją, stengėsi išlaikyti atstumą, nes ji buvo labai nusiminusi. Olivija dvejojo nesugalvodama, kaip viską paaiškinti.

– Svarstau, iš kur žiniasklaida galėjo sužinoti. Kažkas turėjo jiems papasakoti. Mano motina tokia pat sutrikusi kaip ir mudu.

Aleksas susimąstė.

– Gal kuris nors iš gydytojų Niujorke?

– Taip, visai įmanoma.

Aleksas pažiūrėjo į Oliviją rūsčiomis akimis.

– O kaip tavo buvusysis?

Ji giliai atsiduso ir ėmė garsiai galvoti:

– Gal... Bet kodėl tik dabar? Jis juk seniai žinojo, kad vargu ar beturėsiu vaikų. Galėjo papasakoti žurnalistams jau prieš keletą metų. – Papurtė šviesiaplaukę galvą. – Ne, šioje situacijoje ir jis nebūtų rožėmis kvepėjęs. Erikas nebūtų rizikavęs užsitraukti nešlovės, – ciniškai pridėjo Olivija.

– Ne, ir aš nemanau, kad tas galvijas būtų norėjęs kalbėti.

Olivijos nenustebino vyro pastaba. Bet kokia mintis apie Eriką įsiutindavo ir ją.

Ji išmetė Eriką iš galvos.

– Nesuprantu, kam laikraščiams spausdinti tokį šlamštą. Negi jiems patinka draskyti žmogaus žaizdas? Negi nepakanka, kad mums teks taip gyventi? – sukuždėjo Olivija ir garsiai atsiduso. – Ko gero, man laikas pratintis.

Aleksas piktai suurzgė.

– Kad ir kas išplepėjo tokią informaciją, geriau tegul pasisaugo. Visus sumedžiosiu. Negreitai išdrįs pakartoti ką nors panašaus.

Jis buvo labai piktas, ir Olivija prisiminė, kaip įnirtingai šitas vyras gina tai, kas jam priklauso.