Максин Салливан - Valentis veda

– Aleksai, suprantu, kaip neteisingai apkaltinau tavo tėvą ir brolius, bet apie ką su Niku ir Metu kalbėjotės aną vakarą? O paskui, vakar rytą, važiavai pasimatyti su tėvu. Girdėjau, kaip telefonu aiškinai jam, kad iškilo rūpesčių.

Pyktis iš jo veido išblėso, atsirado susirūpinimas.

– Tėtis prastai jaučiasi. Tarėmės, kaip kuo švelniau įkalbėti jį eiti į pensiją.

Olivijos pečiai susmuko.

– Vaje, iš tiesų viską blogai supratau, ar ne?

Aleksas įdėmiai žiūrėjo į Oliviją, atrodė, kad nori perskaityti jos mintis, tada nusuko akis ir žvilgtelėjo į laikrodį.

– Beje, mano tėvas... Nusileisiu į kabinetą ir jam paskambinsiu. Jis turi žinoti. Jei nepasakysime mes, praneš žiniasklaida. Nėra ko nė abejoti – šiandien žurnalistai tykos jo prie biuro.

Olivija pajuto nusivylimą.

– Turbūt ir prie mano parduotuvės jų galima tikėtis.

– Taip. Ko gero, šiandien tau geriausia būtų likti namie ir nekišti nosies į lauką.

Olivija sustingusi linktelėjo galvą.

– Gerai. Paskambinsiu lianai, pasakysiu, kad ir ji neitų į darbą.

– Nė nejunk televizoriaus, – pasakė Aleksas ir pasuko prie durų. – Susirask kokio darbo arba tiesiog pailsėk ir nusiramink. Žinau, kaip sunku.

– Gerai. – Jai gniaužė gerklę, širdis plyšo pusiau. – labai atsiprašau, kad sukėliau tiek rūpesčių, Aleksai.

Vyras sustojo prie durų ir atsigręžė.

– Nebūk kvaila, – iškošė ir išėjo iš kambario, kartu išsinešė ir Olivijos širdį.

Tik tada Olivija suprato, kodėl būdama su Aleksu užsimiršta. Kodėl atranda save jame.

O Dieve, ji myli Aleksą.

Myli labiau nei savo gyvenimą.

Gerasis Dieve... ji myli Aleksą. Šis vyras užvaldė moters širdį, Olivija nežinojo, kad taip iš viso įmanoma. Jis ją visiškai užpildė, ir moteris pasijuto iš tikrųjų gyva – pirmą kartą gyvenime. Akimirksniu Olivija sugriebė aplankiusią meilę, garbino šio jausmo grožį, jautėsi palaiminta, kad toks kilnus jausmas pražydo širdyje.

Staiga ją pribloškė realybė: juk nė nenumano, ką jaučia Aleksas, bet net ir tai nesvarbu. Negali leisti, kad jausmai ką nors lemtų. Nors Olivija puikiai žinojo, kad Aleksas – tinkamiausias jai žmogus, jų meilei turbūt netinkamas laikas arba ne ta vieta. Jiems tinkamo laiko nebus niekada : Olivija šiam vyrui gali suteikti tik skausmą ir sielvartą.

Dabar gali padaryti tik viena: pasistengti nusiraminti. Jai duota nuostabi dovana, kurią lemta palaidoti giliai širdyje. Įteikdama savo meilės dovaną Aleksui, Olivija sukeltų tik dar daugiau kančių.

***

Skausmo draskoma širdimi Aleksas nužingsniavo į kabinetą skambinti savo tėvui. Jis kankinosi dėl to, kad Olivijai dabar tenka išgyventi tikrą agoniją ir keletą artimiausių dienų prireiks nepaprastai daug stiprybės.

Savaime suprantama, jis bus šalia, bet, po galais, žiniasklaida pasigriebė naujieną – jie čiumpa bet kokią naują istoriją.

Eitų jie visi velniop.

Aleksas nurijo kartėlį. Po perkūnais, ji dar atsiprašinėja sukėlusi jam rūpesčių. Tokiu atveju kaip šis negali būti atsiprašinėjimų.

Iš tiesų tai jis norėtų atsiprašyti žmonos, kad į šitai įvėlė. Jei nebūtų jos vedęs, jei nebūtų siekęs pasinaudoti jos pavarde pristatydamas Valenčių kvepalus Moteris , Olivija būtų toliau rūpinusis savo verslu, kūrusi drabužius ir laimingai gyvenusi.

Bet ne, reikėjo įsiveržti į jos gyvenimą ir pasiekti, kad vienintelis dalykas, apie kurį ji labiausiai troško nutylėti, pasklistų po laikraščių puslapius.

Velniškai blogai.

Įėjęs į kabinetą vyras įsitaisė krėsle ir paėmė telefoną. Dar labai anksti, teks nemandagiai pažadinti tėvą. Ir gerai. Sezaras Valentis pats ir užvirė tą košę dėl santuokos. Jei tik būtų palikęs viską rutuliotis savaime...

Aleksas staiga krūptelėjo: tada nebūtų pažinęs Olivijos. Nebūtų pamilęs. Nebūtų sužinojęs, kas yra tikra meilė.

Aleksas atsiduso. Nors jam labai skaudėjo, jau galėjo atsiremti į meilę, guostis ja. Tėvas atsiliepė ne iš karto.

– Tėti, čia Aleksas.

– Aleksai? – iš kito laido galo atskriejo mieguistas Sezaro balsas.

– Tėti, turiu tau kai ką papasakoti.

– Sūnau, dabar dar tik penkiolika po penkių. – Tėvas nutilo, kažką atsakė sunerimusiai Izabelei.

– Jei nebūtų taip svarbu, nebūčiau skambinęs. Juk pats žinai.

Tėvas suniurnėjo.

– Tik leisk man patogiau įsitaisyti, tada galėsi pasakoti. Vis dar neatsibudau, – Aleksas išgirdo, kaip tėvas sujudėjo. – Gerai. Dabar dėstyk. Koks reikalas?

Aleksas jautė, kaip vien pagalvojus apie užgriuvusius rūpesčius ėmė kilti kraujospūdis.

– Artimiausiu metu viską perskaitysi laikraščiuose arba kas nors paskambins ir vis tiek papasakos, bet...

– Kas bet?

Aleksas giliai įkvėpė, širdis dundėjo krūtinėje.

– Mudu su Olivija negalime padovanoti tau vaikaičio, tėti. Ji nevaisinga. – Aleksas negalėjo pakęsti šio žodžio. Kaip ir pareigos pasakoti kam nors kitam tai, kas iš tikrųjų yra tiktai jųdviejų su Olivija reikalas. – Dabar, po velnių, tai kažkokiu būdu užuodė žiniasklaida – mirga visi Jungtinių Valstijų laikraščiai.

Tėvas nepasakė nieko. Kitame laido gale spengė sunki tyla.

– Tai nori man pasakyti, kad Olivija negali turėti vaikų? – galų gale sunkiai ištarė Sezaras, jo žodžius palydėjo Izabelės aiktelėjimas.

– Taip.

Sunku atspėti, apie ką galvojo tėvas. Aleksas dabar galėjo tik keiksnoti save, kad užuot pranešęs tokią žinią telefonu nenuvažiavo į tėvų dvarą. Tada bent jau galėtų bandyti perskaityti jo mintis iš akių. Jis nusiviepė. O kodėl, po galais, jam turi rūpėti, apie ką galvoja tėvas?

– Man labai liūdna tai girdėti, sūnau.

– Taip, ir man, – nepaprastai santūriai pritarė Aleksas.

Laikas ėjo vos vilkdamas kojas.

– Tu juk ją myli, tiesa? – paklausė tėvas ir Aleksas suprato, kad Sezaras tik dedasi ramus.

Jo tėvas visada buvo gryniausias verslininkas ir itin retai atskleisdavo kitiems savo mintis. Aleksą nustebino tėvo įžvalgumas.

– Taip, tėti, myliu.

Sezaras suniurnėjo, bet Izabelė kažką tolumoje garsiai pasakė, todėl buvo sunku suprasti, kokia iš tiesų yra tėvo reakcija.

Jis vėl prabilo:

– Sūnau, ką ketini daryti?

Aleksas tvirtai suspaudė telefono ragelį.

– Vieno tikrai nedarysiu – nepaliksiu jos, – perspėjo jis.

– Skamba kaip ultimatumas.

– Tau neturėtų būti sunku suprasti. Juk tu – ultimatumų ekspertas.

Abu ilgai tylėjo.

– Ką nori, kad pasakyčiau, Aleksai?

– Nieko, tėti. Tu negali pasakyti nieko, kad nors kas pasikeistų, – Aleksas nutilo. – Paskambinau tik todėl, kad turime stebėti, ko žiniasklaida griebsis toliau. Tikrai skambins tau telefonu ir reikalaus komentarų, o gal net veršis į biurą.

– Maledizione, – nusikeikė tėvas. – Turiu svarbesnių reikalų nei gaišti su žurnalistais.

– Sutinku, bet turime galvoti apie Oliviją, – priminė sūnus. – Nenoriu, kad kas nors su jais kalbėtųsi apie mano žmoną. Jai dabar ir taip labai nelengva.

– Klausyk, atvažiuok, susitikime. Mums reikia pasikalbėti.

Alekso gerklę gniaužė jausmai.

– Būtinai, bet nemanyk, kad pakeisiu nuomonę.

– Nepulk kaip nuogas į dilgėles, figlio mio.

Aleksas nekreipė dėmesio, kad tėvas ėmė kalbėti itališkai. Jis nuvažiuos, nors iš anksto žinojo, kad kalbėtis su tėvu – tik tuščiai gaišti laiką. Be to, dabar jam nė kiek nerūpi, ką pasakys Sezaras.