Максин Салливан - Valentis veda

Po pusės valandos Olivija, nusipraususi ir apsirengusi, sunkia širdimi nusileido į kabinetą, kur prie savo stalo sėdėjo Aleksas – tvarkė dokumentus. Žmonai įėjus į kambarį jis pakėlė akis.

Olivijai suspaudė širdį.

Gerasis Dieve, ji turbūt suduš į šukeles, bet vis tiek privalo tai padaryti. Turi suteikti Aleksui laisvę, kad jis galėtų pradėti kurti ateitį su kita moterimi. Tokia, kuri nesuniokos jo gyvenimo – net ir netyčia.

– Ar pasakei tėvui? – paklausė stebeilydamasi vyrui į veidą – bandė išskaityti, kaip sekėsi pokalbis.

– Taip, – Alekso išraiška jausmų neišdavė. – Beveik prieš pusę valandos.

– Ką pasakė?

– Ne kažin ką. Dar buvo užsimiegojęs.

Olivija negalėjo įsivaizduoti, kad Sezaras Valentis džiaugtųsi. Rodės, Olivija jam patiko, bet dabar, kai neleidžia, tiksliau – trukdo jo sūnui pratęsti Valenčių pavardę, reikalai pasikeis iš esmės. Visai nesvarbu, kad Nikas ir Metas, be abejonių, turės vaikų. Sezaras labai senamadiškas – norės, kad pirmąjį vaikaitį padovanotų vyriausiasis sūnus.

– Šį rytą turiu svarbų susitikimą, bet mano motina žadėjo tau kiek vėliau paskambinti. Ji nenori, kad liktumei viena. Izabelė norėtų atvažiuoti ir pabūti su tavimi.

– Nebūtina, – Olivija vis tiek nežadėjo kiūtoti užsidariusi.

– Aišku, kad būtina.

– Aleksai, aš gerai jaučiuosi. Visai nebūtina, kad Izabelė atvažiuotų manęs saugoti, – ji sunkiai nurijo išdžiūvusia gerkle. – Aleksai, aš...

Suskambėjo telefonas ir ją nutraukė.

Aleksas sėdėjo nejudėdamas įsmeigęs akis į Oliviją lyg nuspėdamas ją ketinus pasakyti kažką labai svarbaus.

Telefonas vėl sučirškė ir Olivija linktelėjo į jį galva.

– Geriau atsiliepk.

Aleksas prisimerkė.

– Palauks.

Olivija sustingo. Kaip ji gali kalbėti apie tai, ką ketino, kai šalia nenutyla telefonas?

– Aleksai, galime pasikalbėti vėliau. Privalai atsiliepti.

Jo veidą išvagojo nusivylimas, Aleksas sugriebė ragelį ir riktelėjo. Olivija susmuko ant sofos – jai būtinai reikėjo atsisėsti, kad sukauptų jėgas. Vos tik vyras padės ragelį, privalės su juo pasikalbėti. To niekaip neišvengsi. Aleksas vertas geresnės nei...

Olivija netikėtai pamatė, koks išbalęs Aleksas. Atrodė smarkiai sukrėstas. Gerasis dangau, kad tik ne dar viena žiniasklaidos nesąmonė... negi jie niekada...

– Aš ten būsiu, – burbtelėjo jis, tada padėjo telefono ragelį į vietą.

Olivija prisivertė atsistoti.

– Kas atsitiko?

Aleksas neatsakė, tik spoksojo į telefoną.

– Aleksai.

Jis sumirksėjo tarsi sugrįžęs iš labai labai toli.

– Hm... mano tėvas. Regis, jį ištiko širdies priepuolis. Ūkvedė tik ką paskambino ir pasakė, kad motina kartu su tėvu išvažiavo greitąja.

Olivija aiktelėjo:

– Dieve mano!

Jis atsistojo ir pasuko prie durų, vis dar išbalęs, bet jau susikaupęs.

– Turiu važiuoti.

Olivija sugriebė jį, einantį pro šalį, už dilbio ir sustabdė.

– Aleksai, važiuosiu su tavimi.

Jis suraukė antakius.

– Ne, pasilik čia. Ligoninė ir taip bus pilna reporterių. – Aleksas pabučiavo ją į skruostą ir išėjo iš kambario.

Sukrėsta tokios pastabos Olivija jo nebelaikė. Jos vyras nemanė, kad jai bus skaudu, bet jo žodžiai sujaudino iki širdies gelmių – ji suprato, kokia netinkama yra Aleksui ir kaip jam trukdo.

Juo labiau jo šeimai.

Atbukusi nuo vėl apėmusio skausmo sunkiai nurijo nuoskaudą. Dabar jo tėvą ištiko širdies smūgis ir greičiausiai dėl to reikėtų kaltinti ją. O viešpatie. Olivija meldėsi, kad tik Sezarui viskas gerai baigtųsi. O jei jis... Ne, apie tai geriau negalvoti.

Geriau susiras kokio darbo, kol sužinos ką nors iš Alekso. Žinoma, paskambins vos tik ką nors sužinojęs. O dabar Olivija surinks lianos numerį ir viską paaiškins. Nors jos su verslo partnere gana artimos, kalbėti apie tokius asmeniškus dalykus Olivija ne itin troško.

Jai nereikia užuojautos. Vienintelis dalykas, kurio jai reikia, – Aleksas.

Telefonas vėl suskambo ir Olivija puolusi prie stalo pagriebė ragelį. Negi taip staiga naujienos apie Sezarą? Aleksas kažin ar įsėdo į automobilį.

Tikrai ne iš ligoninės.

Skambino žurnalistas ir Olivija metė ragelį neatsakiusi į jo klausimą.

Kaip jaučiatės dėl to, kad esate nevaisinga?

Sukrėsta moteris sukūkčiojo. O kaip, po šimts pypkių, jis mano?

Kaip įkopusi į pasaulio viršūnę!

Nepaprastai laiminga!

Pagauta ekstazės!

Telefonas vėl sučirškė.

Olivija sustingo. Gali būti Aleksas. Arba Izabelė. O gal Felicija? Drebančia ranka moteris pakėlė ragelį ir vėl numetė vos tik išgirdusi reporterio balsą. Tada išjungė telefoną.

Velniop visus.

Įsijungs mobilųjį telefoną, kad bent Aleksas galėtų paskambinti. Vos spėjus ištraukti mobilųjį iš rankinės ir įjungti, supypsėjo žinutės. Nė vienas numeris nepasirodė pažįstamas, Olivija iš karto suprato, kad ir žinutėse rašoma apie tą patį. Širdis sunkiai dunkstelėjo. Visiškai aišku, kad kai kuriems žmonėms gauti jos numerį labai lengva. Na, mobiliuoju telefonu bent jau gali neatsiliepti ir matyti skambinančiojo numerį, jei kartais Aleksas bandytų susisiekti. Pirmiausia paskambins vyrui pati, pasakys, kas dedasi.

Aleksas nusikeikė.

– Neatsiliepk, nekalbėk nė su vienu iš jų, nebent pamatytumei mano numerį. Gerai?

Olivijos širdis sušilo.

– Gerai. – Ji nedrąsiai ištarė: – Man labai gaila tavo tėčio, Aleksai.

– Man irgi, – jis sumurmėjo ir turėjo baigti pokalbį, nes kaip tik privažiavo ligoninę.

Oliviją prislėgė nevisavertiškumo jausmas, ji sugrįžo į kabinetą ir atsisėdo už stalo. Negali būti su Aleksu, kai šiam jos reikia. Negali turėti jo vaiko. Net savo motinai vaikaičio negali padovanoti. Kam, po velniais, ji iš viso tinkama.

Olivija sudrebėjo. O Dieve. Tuščia kalba.

Ji tik gailisi savęs, ir tiek. Laikas sustoti.

Teisybė. Olivija giliai įkvėpė ir susikaupė. Skambtelės lianai, bet pirmiausia pasikalbės su motina, pasakys, kad jai viskas gerai. Aš tikrai gerai jaučiuosi, – pasakė sau, paėmė nuo stalo telefoną ir vėl įjungė, lengviau atsikvėpė išgirdusi sujungimo signalą.

Labai keista, bet atsiliepė pati motina, o ne tarnaitė. Olivija trumpai papasakojo Felicijai apie Sezaro sveikatą ir pažadėjo nuolat skambinti sužinojusi ką nors nauja. Paskui pasiguodė, kad teko laikinai išjungti telefoną, paprašė skambinti į mobilųjį, jei būtinai reikės paskambinti. Motina viską kuo puikiausiai suprato. Ji pasakė:

– Mieloji, žinau, kas išplepėjo žurnalistams naujienas. Tai Brita.

– Tavo tarnaitė?

– Taip. Tik ką nutvėriau ją kalbančią su reporteriu. Matyt, nugirdo mūsų pokalbį, kai čia viešėjai. – Ir iš kitos vandenyno pusės Olivija jautė motinos apmaudą. – Dabar kraunasi lagaminus.

Olivija buvo sukrėsta.

– Bet juk Brita dirbo pas tave ne vienus metus.

Ilgiausiai iš visų.

– Penkerius, bet, matyt, jai čia nelabai patiko, – Felicija pliaukštelėjo liežuviu. – Šiais laikais sunku gauti gerų darbuotojų.

Olivija galėtų priminti motinai, kad net ir anksčiau, senais gerais laikais, personalas jos namuose neužsibūdavo. Tai nereiškė, kad Felicija su tarnais elgdavosi nemaloniai, greičiau ji buvo per daug įmantri – taip pasakė viena pabėgusių tarnaičių, kai Olivija ją susirado ir paprašė sugrįžti.

– Mieloji, nuoširdžiai atsiprašau, – kalbėjo Felicija. – Nė nežinau, kaip galėčiau tau padėti.