Максин Салливан - Valentis veda

Aleksas pasijuto nepatogiai ir staiga linktelėjo galva.

– Užuominą supratau.

– Gerai.

– Tik pasakyk man vieną dalyką, – greitai atsikirto jis. – Ar yra dar kokių nors paslapčių, kurias turėčiau žinoti?

– Ne. – Ji pasisuko eiti.

Olivijai jau užteks. Abu pavargę, nervai įtempti – tikrai ne pats geriausias laikas ką nors toliau aptarinėti.

Aleksas sunkiai atsiduso.

– Juk viskas dėl tavo nepatiklumo, ar ne? – Jo žodžiai sulaikė Oliviją pusiaukelėje. – Už manęs ištekėjai, bet savo motinos finansinių sunkumų man nepatikėjai. Manei, kad galiu nutekinti informaciją žiniasklaidai, bijojai, kad viskas neiškiltų į viešumą.

Gryniausia tiesa.

Kiekvienas žodelytis.

Olivija atsiduso.

– Svarbiausia, kad ištekėjau už tavęs, Aleksai. Tu tikrai turi keletą savybių, atperkančių tavo elgesį, bet šią akimirką, nors užmušk, jų nematau. Aš turiu teisę į privatumą.

Jis užsimerkė, nusisuko ir įsipylė sau išgerti.

– Eik į lovą, Olivija, aš ateisiu vėliau.

***

Nakties tamsoje Olivija pajuto, kad Aleksas atsigulė į lovą. Buvo prisnūdusi, bet sulaikė kvapą ir laukė, kol jis priglaus. Nepriglaudė.

– Atleisk, – jis ištarė žemu, šiurkščiu balsu.

Tamsiame kambaryje suspengė tyla. Šito išgirsti Olivija tikrai nesitikėjo.

– Dėkoju.

O tada Aleksas pasivertė ant šono, atsuko jai nugarą ir tuojau pat užmigo.

Olivija gulėjo, rodės, visą amžinybę, klausėsi jo kvėpavimo, pamažu ją apėmė neviltis. Jiems likimas lėmė gyventi be vaikų, o tai reiškia, kad turės išsiskirti. Tai tik laiko klausimas.

Kai Olivija atsibudo, Alekso jau nebuvo, tik sujauktos paklodės jo lovos pusėje išdavė, kad jis čia miegojo. Sunkia širdimi apsivilko šilkinį chalatą ir nuėjo į svetainę, visiškai įsitikinusi, kad ją ras tuščią.

Tačiau Aleksas kaip tik padėjo telefono ragelį. Išgirdęs ją ateinant pakėlė akis.

– Kalbėjausi su gydytoju. Pažadėjo šį rytą kiek vėliau tave apžiūrėti.

Olivijai susipynė kojos.

– K-ką? Taip greitai?

Vyras sukando dantis.

– Turime kartą visiems laikams įsitikinti.

Olivija paskubomis rankiojo pabirusias mintis.

– Tau to reikia, Aleksai. Aš visai nenoriu nieko žinoti.

Jis švelniai pažvelgė ir priėjo arčiau.

– Olivija, negi tau tikrai neįdomu? Iš tiesų?

Baimė suspaudė jos krūtinę.

– Ne.

Jis sustojo priešais žmoną ir uždėjo rankas jai ant pečių.

– Tu bijai. Suprantu, bet argi ne geriau bus sužinojus?

Lengva tau kalbėti, – ironiškai pagalvojo Olivija. Tvirtai įsitikinęs, kad ji nevaisinga, Aleksas ją paliks ir susikurs naują gyvenimą. O štai ji...

Olivija gūžtelėjo pečiais.

– O gal man geriau tiesiog palaukti keletą metų ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Kas gali žinoti? Galbūt vėl ištekėsiu ir pasijusiu nėščia – būtų tarsi premija, – pasakė ji. Tegul žino, kad ne jis vienintelis gali susitvarkyti gyvenimą.

Aleksas suspaudė lūpas ir lengvai ją supurtė.

– Vienintelis žmogus, nuo kurio kada nors pastosi, būsiu aš, Olivija.

Jo žodžiai sušildė, bet moteris žinojo, kad nesąžininga būtų leisti jam tuščiai tikėtis.

– Aleksai, klausyk...

Jis atsiduso ir rankos nusviro.

– Olivija, nenoriu tavęs versti. Spręsk pati.

Ji žiūrėjo įsmeigusi į Aleksą akis ir pamažu suvokė, kad jam tikrai būtina sužinoti. Olivija labai norėjo patikėti, kad vyras rūpinasi dėl jųdviejų – dėl sutuoktinių poros, bet puikiai žinojo, kad jam rūpi tik kūdikis.

Gerai, padarys tai dėl jo . Kitaip jis nepaliaus tikėjęsis. O sužinojęs gal pajėgs žengti toliau.

Nuo jos .

– Gerai, Aleksai, – tyliai sutiko Olivija. – Aš tai padarysiu.

Jo antakiai susiliejo į vieną.

– Ar tikrai apsisprendei?

– Taip, – pyktelėjo Olivija.

Aleksas žiūrėjo atviromis akimis.

– Gerai, apsirenk. Turiu paskambinti keletui žmonių, tada galėsiu eiti kartu su tavimi. Turime valandą.

Jos žandikaulis atvėpo.

– Tu eisi su manimi?

Aleksą toks klausimas, atrodo, nustebino.

– Na, žinoma. Nė nebandyk manęs sulaikyti.

O dangau. Jei nesusiims, tuojau ims žliumbti.

Olivija kostelėjo.

– Dėkoju, Aleksai. Tiesiog Erikas... – Kaip čia mandagiau pasakius? – Jam niekada... nerūpėjo.

– Galvijas, – atkirto Aleksas, jo veidą uždengė pykčio debesis. Po kelių sekundžių įkarštis kiek atvėso. – Na, aš tikrai kitoks. Mudu eisime drauge, Olivija.

Jos gerklę užgniaužė jausmai, moteris pajėgė tik linktelėti.

– Dabar eik rengtis, – pasakė Aleksas ir nusisukęs pasiėmė telefoną, jo balsas šiek tiek virpėjo.

Olivija spruko iš kambario nelaukdama, kol visiškai suskys. Daug lengviau būti stipriai, kai taip smarkiai nesigilina, bet vos tik kas nors parodytų jai užuojautą, moters jausmai tuojau subyrėtų.

***

Jie nuvažiavo į ligoninę. Gydytojas pirmiausia pasikalbėjo su jais abiem – Olivija ir Aleksu, tada ją paguldė į atskirą palatą ir prasidėjo nuoseklūs, kruopštūs tyrimai. Kalbėdamas gydytojas vengė žadėti, ir Olivija įtikinėjo save, kad nėra ko gaivinti tuščių vilčių. Iš esmės nieko gero ir nesitikėjo, bet vis tiek išdykėliškai blykstelėjo optimistiškos mintys, ir moteriai niekaip nepavyko jų nuslopinti, nors labai stengėsi.

O štai Aleksas laikėsi nepriekaištingai: buvo su žmona, kiek tik jam buvo leista, atsisakė pasitraukti nuo jos šono. Tyrimui pasibaigus, abu palatoje laukė naujienų.

Aleksas sėdėjo šalia lovos ir tvirtai laikė Oliviją už rankos, kai gydytojas pranešė blogą žinią: ji niekada negalės turėti vaikų. Negimdinis nėštumas per daug pažeidė organus. Gydytojas sakė labai apgailestaująs.

Tačiau ne taip, kaip aš, – pagalvojo Olivija. Laimė, kad ir iš išorės, ir viduje jautėsi visa nutirpusi.

Juk žinojo.

Gerasis Dieve, juk žinojo, bet vis tiek leido sau viltis geriausio.

Ne, dabar jau tikrai nebeliko vilčių.

DEVINTAS SKYRIUS

–Išklausysime ir kitą nuomonę, – vos atgavęs kvapą prižadėjo Aleksas.

Beveik neįmanoma suvokti, ką sako gydytojas. Po velnių, jis ir nenori to suprasti.

Gydytojas stovėjo prie Olivijos lovos galo. Jis pažvelgė kupinomis užuojautos akimis ir prabilo:

– Pone Valenti, aš jus suprantu, bet išvados vis tiek bus tos pačios. Ištyrėme labai kruopščiai. – Kiek patylėjo. – Man labai gaila.

Išgirsti žodžiai Alekso neįtikino. Jis žvilgtelėjo į Oliviją.

– Pabandysime kitur. Galime...

– Ne, Aleksai, – ryžtingai pertraukė Olivija. – Užtenka. Gana.

Iki pat šios akimirkos jis nežinojo žodžio ne . O dabar, Dieve gailestingas, Aleksas tiesiog negalėjo patikėti, kad kitoks atsakymas neįmanomas.

Žiūrėjo į gražią moterį, sėdinčią ligoninės lovoje, vilkinčią baltu ligoninės drabužiu. Ji tik ką iškentė visas įmanomas medicinos procedūras, bet vis tiek laiko galvą aukštai iškeltą – drąsiai ir ryžtingai pasitinka savo likimą. Aleksas sunkiai nurijo nuoskaudą. Jei Olivija gali išklausyti blogą žinią ir su ja susigyventi, ar sąžininga būtų ir toliau versti žmoną kankintis?

– Tu visiškai teisi, – pasakė jis ir tvirtai suspaudęs pakėlė jos ranką, priglaudė prie lūpų krumplius. Vyro akyse spindėjo susižavėjimas.

Olivija keletą sekundžių žiūrėjo jam į akis, skruostai švelniai paraudo, tada pažvelgė į gydytoją.

– Dėkojame jums už pagalbą, gydytojau.