Шэрон Оуэнс: Šokių salė magnolijų gatvėje

Iš anglų kal­bos vertė

Nida Norkūnienė

Turinys

1. Holivudas Hoganas

2. Džonis — herojus

3. Seserys

4. Šokių salė

5. „Romantika ir kaspinai“

6. Stiklainis mėtinių imperatoriškųjų

7. Širlė myli Deklaną

8. Krūtų mušis

9. Išlaisvinta vaizduotė

10. Brangiosios senosios pašalpos gavėjos

11. Keitė gauna savo vyrą

12. Judžino Lolio grįžimas

13. Pasimatymas su likimu

14. Senoji Karo Kirvis vėl smogia

15. Praeities aistros

16. Būk atsargi dėl to, ko trokšti

17. Seserų konkuravimo čempionatas

18. Desperatiški laikai, desperatiškos priemonės

19. Angelų sparnai, sužadėtuvių žiedai

20. Kūdikėlis gimė

21. Pagrobtos

22. Juodos dienos

23. Judžinas Lolis sutriuškintas

24. Tiesos akimirka

25. Bandorano kavinė

26. Šis tas naujo, šis tas seno, šis tas mėlyno, šis tas auksinio

27. Šventės vaiduoklis

28. Hogano atsisveikinimo diskoteka

29. Kaltinimai ir širdies virpėjimas

30. Drama Oldergrouve

31. Svarbiausias prizas

32. Atmintina diena

33. Gimė mieloji Mėnuliuke

34. Keitė padaro didįjį sprendimą

35. Holivudas Hoganas ima lošti

36. Pradžia ir pabaiga

37. Kad ir kas nutiktų...

1Holivudas Hoganas

Džonis Hoganas buvo aukštas, stiprus vyras juodais plaukais ir tamsiomis rudomis akimis. Jis buvo gražus ir jautrus, galėjo niūniuoti melodijas ir pagal geriausias jų šokti džaivą. Ant smakro turėjo duobutę ir kai mirktelėdavo, merginos užmiršdavo savo vaikinus. Visos Belfasto moterys Džonį Hoganą dievino, bet kol kas jis tebebuvo viengungis. Vienintelė moteris, kurią jis kada mylėjo, palikusi jį ištekėjo už kito, ir po to šoko Džonis neatsigavo.

Jis gimė 1939 metais tradicines vertybes puoselėjančioje šeimoje. Jo tėvai buvo labai mėgstami rajone, ir jo gimimas buvo švenčiamas kelias dienas. Visos gatvės moterys jam mezgė drabužėlius. Gyvenimo pradžioje jį supo vien moteriškas atsidavimas. Toks šokinėjimas apie gražų mažylį atitraukė žmonių dėmesį nuo prasidėjusio karo.

Kol kas žmonės rūpinosi, kaip pakabinti temdančias užuolaidas ant langų, panikuodami pirko cigaretes, kojines ir šokoladą. Tik Džonio senelis Džeimsas Hoganas per pasaulinę radijo programą sekė nacių partijos kilimą, jausdamas būtinybę apsaugoti savo šeimą. Jis nusiuntė į Londoną laišką, prašydamas specialių nurodymų, ir atskubėjo į Džonio namus iškart, kai tik tie nurodymai paštu atėjo. Jis sužymėjo galiniame sode linijas ir pradėjo nuo oro antskrydžių kasti slėptuvę. Darbavosi dvi savaites, perkasė sode krūvas žemių, kalė vinis į skardos lakštus ir medžio lentas. Niekas nekreipė į jį dėmesio. Hitleris niekada neatsigaus iki Belfasto, drąsino vieni kitus alinėse. Jauni vyrai užsirašė į armiją ir niekaip nebaigė šnekų apie stulbinančias šarvuočių ir povandeninių laivų galimybes, o moterys tenorėjo pamatyti ką tik gimusį Magnolijų gatvės kūdikėlį. Visos sveikino Džonio mamą — kokia laimė, kad susilaukė kūdikio prieš vyrą išsiunčiant į karą. Visi lepino Džonį, nes jis buvo geras vaikas ir bemaž neverkdavo. Gulėjo mediniame lopšyje, kurį jam padirbo senelis, ir atsakydavo šypsena kiekvienam prie jo pasilenkusiam.

Bet Hoganų šeimai buvo skirta tapti viena iš nesuskaičiuojamų to tarptautinio konflikto aukų. Džoniui tebuvo vieneri, kai Magnolijų gatvė per bombardavimą buvo sulyginta su žeme, o jam atsidavę tėvai rasti šalia vienas kito griuvėsiuose. Jie nesuspėjo pasigriebti vaiko ir nubėgti iki slėptuvės, kurią taip rūpestingai jiems buvo įrengęs Džeimsas. Džonio mama gniaužė porcelianinį arbatos puodelį, o tėvas vilkėjo naują standžią kareivio uniformą. Abu žuvo, tik Džonis savo tvirtame mediniame lopšyje liko gyvas, ir šis įvykis atkreipė nacionalinės spaudos dėmesį. Jis buvo vienintelis Magnolijų gatvėje, išgyvenęs per bombardavimą.

Kai tulžinga reakcija apmalšo ir miesto žmonės apsiprato su daugybe nepriteklių ir niūrumu, Džonis tapo vilties simboliu. Magnolijų gatvės griuvėsiai buvo išvalyti, tačiau vaiduokliškuose soduose kerojo piktžolės. Džonis nukeliavo į Iglentino gatvę, kur pas senelius, Ailiną ir Džeimsą, augo laimingas ir patenkintas. Ir nors jis neturėjo progos pažinti savo tėvų, ir per daug jų nesiilgėjo, kartais pajusdavo širdyje tuštumą, ypač per Kalėdas. Seneliai tai suprato, todėl buvo kantriausi ir santūriausi globėjai, kokių tik Džonis galėjo norėti. (Jiems ėjo tik penkta dešimtis, tad jį augino palyginti jauni žmonės.) Jie jo nespaudė. Leido jam atsivesti draugų arbatėlei, leido lakstyti laiptais aukštyn žemyn ir dūkti kiek širdis geidžia. Nupirko jam dviratį, dosniai duodavo šilingų ledams. Kartkartėmis vietos spauda pasirodydavo prie jų durų pasižiūrėti, kaip jam sekasi, Džonis slapčia net džiaugėsi straipsniais ir visus juos laikė iškarpų albume.

Kai šeštąjį dešimtmetį Amerikos filmų kompanijos į Airiją atvežė užjūrio kultūrą, Džonis kone keliaklupsčiavo prieš ją su visa romantikos ir efektų išsiilgusios sielos energija. Jam patiko viskas: rūkantys ir šaudantys miestelyje kaubojai, nuožmūs ilgaplaukiai indėnai, nuo laukinių arklių laidantys mirtinas strėles, nepriekaištingais kostiumais su liemenėmis vilkintys ir šalti kaip ledas artistai, stipriomis, didelėmis rankomis apglėbę žavias, juos garbinančias ir dėl jų leipstančias moteris. Džoniui Amerika reiškė tik viena: laisvę. Jo senelė nebuvo tokia romantiška.

— Atsitiktinumų šalis, mano nuomone, — pasakė ji. — Kiekvienam laimėtojui Amerikoje tenka šimtas vargšų, kurie niekada neturėjo atliekamo dolerio. Du mano dėdės išdirbo geležinkelyje keturiasdešimt metų ir mirė beturčiai Čikagos prieglaudoje.

Bet Džonis ja netikėjo. Kaip galėjo du vyrai plušėti keturiasdešimt metų ir mirti beturčiai? Turbūt jie pragėrė ar pralošė savo algas, nusprendė jis. Vis dėlto nederėjo kalbėti apie mirusiuosius nepagarbiai. Ypač girdint Ailinai, kuri labai vertino geras manieras.

— Pažvelk į Floridą, — įtikinėjo jis ją. — Pažvelk, koks peizažas, paplūdimiai, medžiai, saulė, bangos. Mieli art deco stiliaus namai.

— Kokio stiliaus? Džoni! Tvardykis! Vanduo yra vanduo, smėlis yra smėlis, kad ir kur būtum. Mes puikiausiai iškylaudavome ir Niukaslyje, kai tu buvai žinduklis.

— Mes turėdavome vilkėti paltais. Paplūdimyje.

— Ne visą laiką, Džoni.

— Ak, senele. Beveik visada.

— Ar tu buvai nelaimingas dėl to, kad turėjai vilkėti paltu?

— Taip, senele, buvau. Bet buvau laimingas turėdamas tave.

Ir jie nusišypsojo vienas kitam.

Džonis buvo pirmasis vyras Belfaste, avintis mėlynais zomšiniais batais, ir niekada nesiliovė tuo didžiuotis. Gal kitu laiku ir kitoje vietoje jis būtų tapęs teatro aktoriumi ar dainininku — kaip Elvisas Preslis. Jis turėjo tam reikalingų savybių, jį gaubė įžymybės aura, kuri skatino žmones atsigręžti gatvėje ir svarstyti, ar jis nėra garsenybė. Net kai buvo vaikas, žmonės žinojo, kad jis daug pasieks. Stebuklingam berniukui iš Magnolijų gatvės nebuvo lemta nugrimzti nežinomybėn, kaip daugumai kitų Belfasto vaikų.

Nuo keturiolikos metų šeštadieniais jis niekada nepraleisdavo kino „Odeono“ salėje, Ormiu kelyje, ir teatro personalas pradėjo jį vadinti Holivudo Hoganu. Pravardė prilipo, ir Džonis nesikratė jos net užaugęs, atsižvelgdamas į savo didžias idėjas ir neįprastą drabužių stilių. Jis suraitydavo savo blizgančius juodus plaukus stačia banga ir užsispyręs dėvėjo aptemptas kelnes ir ilgus švarkus net tada, kai šie išėjo iš mados. Jis išdarinėdavo įmantrias figūras, vairuodamas savo melsvą „Lincoln Continental“ lietaus nuplautomis gatvėmis.