Шэрон Оуэнс - Šokių salė magnolijų gatvėje

— Maniau, daviau tau laisvą vakarą, mažyte? — pasakė Džonis, stengdamasis kalbėti įprastu tonu.

— Davei, bet vienas iš baro darbuotojų susirgo, — atsakė Meirion greitai. — Aš neturėjau išeities.

— Verčiau būtum pasakiusi man, — tarė Džonis. — Būčiau pasamdęs ką nors jam pakeisti.

— Koks čia dar personalo tvarkaraštis? Sėdėk ausis suglaudusi, lėlyte, ir nenukentėsi. — Klastūnas niršo. — Paskubėk tu, nevėkšla, čiupk pinigus! — šaukė jis Krumpliams. — Nenoriu naudoti ginklo.

Viskas įvyko akimirksniu.

Meirion suprato sukliudžiusi plėšikams. Jai prieš akis plaukė perkreipti Klastūno ir Krumplių veidai. Apsvaigo galva, apėmė kvaitulys, kamavęs visą dieną, ir ji nualpo. Sunkiai griuvo ant grindų ir susitrenkė galvą į medinę kėdę. Džonis puolė jai padėti, išvertė iš kojų Krumplius, atsigręžusius pažiūrėti, kas nutiko. Dičkis griuvo į krūvą ir sušnypštė, nusideginęs lūpą cigaru.

— Tiesiog puiku, — išspaudė Klastūnas. — Tikiuosi, nesusižeidei.

— Užsičiaupk. Jis mane parvertė šitaip lėkdamas. Negaliu susikaupti tokiomis aplinkybėmis. — Krumpliai laikė ginklą kišenėje, pirštai užčiuopė gaiduką. — Sakei, nebus jokių kivirčų.

— Ak, tu nevėkšla. Negalėtum net saldainio iš mažo vaiko atimti. Tučtuojau trauk pinigus, kol dar nepraradau savitvardos.

Krumpliai pašoko, iš įsiūčio paslydo ant susiraukšlėjusio kilimėlio, ir garsiai driokstelėjo — jis persišovė koją. Iš skausmo nukentėjėlis taip sustaugė, kad visi net pašoko.

— Ak, Jėzau sukruvintasis! Jėzau mieliausiasis! Kodėl man taip nesiseka? — šaukė jis, raitydamasis ant grindų iš skausmo.

Nuo triukšmo Meirion Džonio glėbyje atsipeikėjo. Jis lėtai padėjo jai atsistoti. Ji užsidengė pilvą rankomis gindamasi, bet Džonis to nepastebėjo.

— Leiskite man iškviesti greitąją, — pasakė švelniai. — Šiai moteriai bloga. Ji patyrė šoką. Manau, tą vargšelį nenaudėlį irgi reikia gabenti į ligoninę. Duokite man tą revolverį, kol dar nenusigalabijote.

Džonis žingtelėjo paimti revolverio. Kaip ir Klastūnas. Šis, deja, prišoko pirmas.

— Saugokis, Meirion! — sušuko Džonis, bet buvo per vėlu.

Klastūnas metėsi į priekį, viena ranka sugriebė gniaužtais Meirion, kitoje laikė revolverį.

— Dabar skubinkis, — švokštė jis, — kol nepadariau ko nors, dėl ko vėliau visiems reikėtų gailėtis.

— Gerai jau, gerai. Atnešiu pinigus, — pasakė Džonis, traukdamas stalo stalčių. — Čia ne tiek daug, kiek sutarėm, bet tai viskas, ką galiu sau šiuo metu leisti. Įrengdamas šią vietą viską išleidau.

Godžios žalios Klastūno akys sužibo pamačius storą pluoštą sulamdytų banknotų. Pamiršęs tuščią spintą ir savo kraujuojantį draugą, jis lėtai siekė pinigų. Kai tik jo pirštai sugriebė laimikį, Meirion išsiveržė iš jo glėbio ir nulėkė prie durų. Klastūnas, matydamas, kaip ji jas atidaro, taip nusiminė, kad panoro ją nušauti. Niekada negalima kliautis, kad moterys darys ką lieptos. Kartu jis pajuto šiokį tokį apgailestavimą, suvokęs, kad pirštas jau nuspaudė gaiduką. Vamzdis nebuvo nukreiptas į Meirion. Jis žiūrėjo žemyn. Gangsteris persišovė sau koją, ir ore kurį laiką tvyrojo driokstelėjimo aidas. Akimirką jis pamanė, kad tuoj nusikvatos. Apiplėšimas, kuris prieš kelias savaites atrodė paprastas kaip vaikų žaidimas, staiga virto didžiausia nesėkme per visą jo trumpą, bet spalvingą karjerą. Paskui nusmelkė skausmas ir suvokimas, kad dar nespėjus virš Olos kalvos išbrėkšti rytui jis vėl bus suimtas. Revolveris iškrito iš sustingusių pirštų ir pro praplėštą pamušalą nuslydo po Džonio stalu kaip tik tada, kai durys atsilapojo ir Meirion išspruko į koridorių. Klastūnas pasidavė ir gulėjo drebėdamas greta savo bendro. Jis užsimerkė.

Džonis stvėrė ginklą ir pasisuko į duris.

Daugybė puotautojų, sujaudinti pirmo šūvio garso, buvo susispietę už durų. Jie stumdėsi norėdami pamatyti du sužeistus vyriškius, iš skausmo besirangančius ant grindų, ir įspūdingą Holivudo Hogano figūrą, išdidžiai stovinčią šalia marmurinio stalo — viena akis užmerkta, kad išvengtų burnoje vis dar smilkstančios cigaretės dūmų. Jis laikė aukštai virš galvos iškėlęs ginklą, norėdamas visiems parodyti, kad jau nėra dėl ko rūpintis ar baimintis.

— Iškvieskite policiją, — tarė jis. — Pasakykite, kad turiu jiems porą kalėdinių dovanėlių. Ir kad nesijaudintų dėl ginklo. Aš jį atėmiau. Vienam vakarui šaudymo jau gana.

Penkias minutes pastate buvo tikras pragaras. Moterys klykė. Vyrai rodė vienas kitam, kaip jie būtų sulaikę plėšikus, čiupę už rankos ir kaklo ir permetę per nugarą. Paskui viskas ėmė rimti. Džonis paliko tris tvarkdarius sergėti sužeistų vyrų. Padėjo ginklą į seifą ir liepė diskžokėjui Toniui anksčiau baigti šokius. Tą jis padarė paleidęs Elviso Preslio „Kalėjimo roką“. Paskui Džonis pakėlė Meirion ant rankų ir nunešė laiptais į saugesnę vietelę, o minia, plodama ir džiūgaudama, prasiskyrė jų praleisti.

Žinoma, policija patikėjo Džonio versija, kas iš tikrųjų nutiko jo įstaigoje tą vakarą, kad tai buvo ne kas kita kaip serija nelaimingų atsitikimų ir nesusipratimų, o jam nusišypsojo laimė. Jie nebuvo patenkinti, kad Džonis savarankiškai tvarkėsi su vagimis. Galėjo nukentėti koks nekaltas žmogus, nesiliovė kartoję. Jo veiksmai buvę neprotingai rizikingi, taip elgtis galima tik kraštutiniu atveju. Tačiau šįkart, vienintelį sykį, jie jam dovanos. Dėl viešumos. Visuomenės moralę stiprina, kai gangsteriai pasirodo esą nevykėliai kvailiai.

Bet visi kiti netikėjo, kai Džonis pasakojo, kad nieko ypatinga nepadarė. Jie liaupsino jį ne tik kaip herojų, bet ir kaip kukliausią iš jų. Tobulas dorybių derinys. Po kelių dienų istorija pasklido po visą miestą, ir kiekvieną kartą pasakojimas buvo pagražinamas. Holivudas Hoganas susitvarkęs su dviem garsiausiais miesto gangsteriais ir abu juos sužeidęs. Jis išstūmęs savo merginą, Meirion Evans, į saugią vietą, tik tada paspaudęs gaiduką. Kai prasidėjo kova, Džonis puolęs į jos sūkurį, išplėšęs iš gangsterių šautuvą ir juos abu pašovęs. Ir nei švarko susiglamžęs, nei cigaretės iš burnos išmetęs. Jo vardu buvo pavadintas kokteilis, ir vėl atgimė istorija apie jo išlikimą per bombardavimą.

Klastūnas ir Krumpliai buvo nuvežti į Karališkąją Viktorijos ligoninę ir saugomi ginkluotų sargybinių atskiroje palatoje. Kai jų žaizdos užgis, jie privalės stoti prieš teismą už ginkluotą apiplėšimą ir turto prievartavimą. Miestelio policininkai ir įsiutusi verslo bendruomenė neliūdėjo dėl jų nelaimės, nors miestelis bijojo, kad tai nusikaltimų bangos pradžia. Buvo pradėtas nusikaltimo tyrimas, Klastūnas ir Krumpliai apkaltinti ir įvardyti tikraisiais vardais — Judžinas Lolis ir Timotis Teitas.

Ponia Virdžinija Loli buvo tokia dėkinga Džoniui Hoganui, kad jis patraukė iš kelio jos nenaudėlį vyrą, tegu ir laikinai pašalino jį iš šeimos lizdo, kad po dviejų savaičių kailiniuota pasirodė šokių salėje ir pasisiūlė Džoniui kaip meilužė. Ji pasigyrė jam išsitatuiravusi ant pilvo drakoną, kuris atgyja, kai ji šokanti pilvo šokį. Jis mandagiai atsisakė kvietimo intymioje aplinkoje jį apžiūrėti.

— Aš neketinau sužeisti jūsų vyro, — pasakė Džonis švelniai. — Bet galiausiai paaiškėjo, kad arba jis, arba aš. Nieko asmeniška.

— Gerai, branguti, — suokė Virdžinija, — tu tikras džentelmenas. Bet padarei man paslaugą pašaudamas tą mulkį. Didesnę paslaugą, nei galėtum įsivaizduoti. Aš jau senų seniausiai norėjau jį nudėti. Tu mane išlaisvinai. Ir aš to nepamiršiu. Niekada.