Джон Гришэм - Gatvės advokatas

Iš anglų kalbos vertė

Jonas Čeponis

Turinys

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

Autoriaus pastaba

Išnašos

1

Žmogų guminiais batais, įžengusį į liftą įkandin manęs, pastebėjau ne iškart. Tačiau jį užuodžiau — aitrų dūmų, pigaus vyno ir gatvinio gyvenimo kvapą. Mudu kėlėmės aukštyn vieni. Paskersavęs jo pusėn pamačiau batus — juodus, purvinus ir gerokai per didelius. Nušiuręs ir apdriskęs kariško kirpimo puspaltis vos siekė kelius. Po juo apie liemenį garankščiavosi sluoksniai bjaurių drabužių, todėl žmogus atrodė apkūnus, bemaž storas. Bet ne todėl, kad būtų gerai įmitęs. Žiemą Kolumbijos apygardos1 benamiai dėvi viską, ką turi, ar bent taip atrodo.

Buvo juodaodis ir jau pagyvenęs — barzda ir plaukai perpus žili, daugelį metų nematę nei muilo, nei žirklių. Pro storus saulės akinius žvelgė tiesiai priešais save, į mane visiškai nekreipdamas dėmesio. Akimirką stebėjausi, kodėl apžiūrinėju būtent jį.

Atrodė pašalietis. Šis pastatas ne jam, taip pat ir liftas. Čia ne tokia vieta, kuri būtų pagal jo išgales. Visuose aštuoniuose aukštuose maniškės firmos teisininkai dirba už valandinius atlygius, nors šie vis dar, netgi po septynerių metų, man atrodė nepadorūs.

Tiesiog dar vienas gatvės valkata, užklydęs pasislėpti nuo šalčio. Vašingtono centre nuolatos taip dedasi. Bet ką gi veikia mūsų saugos tarnyba, įleidžianti visokias padugnes?

Sustojome šeštajame, ir tik dabar sumojau, kad jis nenuspaudė mygtuko, nepasirinko aukšto. Paprasčiausiai paskui mane įsekė į liftą. Skubiai išlipau iš kabinos ir įžengdamas į puikią marmurinę „Drake & Sweeney“ fojė, grįžtelėdamas per petį suspėjau pamatyti jį, tebestovintį lifte, nežiūrintį į nieką, vis dar nekreipiantį į mane dėmesio.

Madam Devjė, mūsiškė itin nuovoki priimamojo sekretorė, mane pasitiko su įprastu niekinančiu žvilgsniu.

— Stebėkit liftą, — perspėjau ją.

— Kodėl?

— Gatvės valkata. Galbūt teks iškviesti saugos tarnybą.

— Na ir žmonės, — su perdėtu prancūzišku akcentu nusiviepė ji.

— Taip pat pasiieškokite ko nors dezinfekuojamo, — mečiau nueidamas ir pakeliui nerdamasis iš palto, jau užmiršęs vyriškį guminiais batais. Prieš akis — visa diena susitikimų ir pasitarimų su svarbiais žmonėmis. Pasukau už kampo ir jau buvau besižiojąs kažką pasakyti Polei, savo sekretorei, kai pokštelėjo pirmas šūvis.

Suakmenėjusi madam Devjė stovėjo už savo stalo, spogindama į siaubingai ilgą vamzdį pistoleto, kurį rankoje laikė mūsiškis draugužis, gatvės valkata. Kadangi pirmasis atskubėjau jai į pagalbą, jis mandagiai nusitaikė į mane. Sustingau.

— Nešaukite. — Iškėliau rankas į viršų. Buvau matęs daugybę filmų, žinojau, kaip elgtis.

— Užsičiaupk, — itin šaltakraujiškai suniurnėjo jis.

Man už nugaros koridoriuje pasigirdo balsai.

— Jis ginkluotas! — kažkas šūktelėjo. Balsai ėmė tolti — mano kolegos nėrė pro galines duris. Bemaž regėjau juos šokinėjant pro langus.

Čia pat, mano kairėje, buvo sunkios medinės durys, vedančios į didelę posėdžių salę, kurioje kaip tik šiuo metu tarėsi aštuoni advokatai iš mūsiškio teisminių bylų skyriaus. Aštuoni atkaklūs ir bebaimiai bylininkai, savo darbo valandas skiriantys žmonių likimams žaloti.

Kiečiausias iš jų buvo agresyvus peštukas Rafteris, ir dabar tai jis atlapojo duris tardamas:

— Kas per velnias?

Vamzdis nuo manęs nukrypo į jį: žmogus guminiais batais turėjo būtent tai, ko ir siekė.

— Nuleiskit ginklą, — nuo slenksčio įsakė Rafteris, ir po sekundėlės priimamajame pokštelėjo dar vienas šūvis, įsmigdamas kažkur į lubas, gerokai aukščiau Rafterio galvos, ir paversdamas jį paprastu mirtinguoju. Vėl atgręžęs ginklą į mane, valkata linktelėjo, ir aš paklusau — paskui Rafterį įžengiau į posėdžių salę. Paskiausia, ką pamačiau už savęs, — drebančią, prie savo rašomojo stalo siaubo ištiktą madam Devjė su kabančiomis ant kaklo telefono ausinėmis ir į šiukšlių krepšį kone įremtais aukštakulniais.

Žmogus guminiais batais užtrenkė man už nugaros duris ir lėtai pamosikavo ore ginklu, kad visi aštuoni bylininkai galėtų kaip reikiant juo pasigrožėti. Regis, veikė puikiai; dūmų kvapas permušė jo savininko dvoką.

Salėje pagrindinę vietą užėmė ilgas stalas, nuklotas dokumentais ir visokiais popieriais, kurie vos prieš kelias sekundes atrodė labai svarbūs. Pro langų eilę vaizdas vėrėsi į automobilių aikštelę. Dvejos durys vedė į koridorių.

— Prie sienos, — įsakė vyriškis mosteldamas pistoletu, kad žodžiai skambėtų įtaigiau. Paskui jį prikišo labai arti mano galvos. — Užrakink duris.

Įvykdžiau, ką lieptas.

Nė žodžio iš aštuonių bylininkų, besigrūdančių atgalios. Nė žodžio iš manęs, kai greitai užrakinau duris ir pažvelgiau į jį, laukdamas pritarimo.

Kažkodėl vis mąsčiau apie paštą ir visas tas pasibaisėtinas šaudynes — nepatenkintas tarnautojas po priešpiečių grįžta nešinas visu arsenalu ir pakloja penkiolika savo bendradarbių. Mąsčiau apie žudynes vaikų žaidimų aikštelėse ir apie skerdynes greitojo maisto restoranuose. Tos aukos buvo niekuo nekalti vaikai ir šiaip padorūs piliečiai. O mes — grupelė advokatų!

Vis niurnėdamas ir niuksėdamas ginklu, jis išrikiavo aštuonis bylininkus prie sienos, tada, patenkintas rezultatu, nukreipė dėmesį į mane. Ko jis nori? Ar negalėtų pradėti klausinėti? Tokiu atveju gautų viską, ko tik, po šimts, pageidauja. Per saulės akinius nemačiau jo akių, bet jis matė manąsias. Ginklas buvo nukreiptas į jas.

Žmogus nusivilko purviną puspaltį, sulankstė, lyg tasai būtų naujas, ir padėjo stalo viduryje. Kvapas, erzinęs mane lifte, vėl pasklido, bet dabar tai nebeturėjo reikšmės. Stovėdamas galustalėje, vyriškis pamažu išsinėrė iš kito sluoksnio — išsipūtusio pilko megztinio.

Išsipūtusio ne be priežasties. Po juo liemenį juosė pririšti raudoni strypeliai, kurie mano neprityrusiai akiai atrodė kaip dinamitas. Nuo strypelių viršutinių ir apatinių galų it spalvoti spagečiai driekėsi laidai, o viską laikė sidabraspalvė lipnioji juostelė.

Instinktas man liepė šokti, mestis paknopstomis durų link, viliantis, kad pasiseks, kad, kol grabinėsiuos užrakto, šūvis nepataikys, kad darsyk nepataikys, kol virsiu pro duris į koridorių. Bet keliai drebėjo, kraujas stingo. Aštuonetas prie sienos dūsavo, tyliai aimanavo. Tie garsai trikdė mūsų pagrobėją.

— Tylos, — kantraus profesoriaus tonu paliepė jis. Žmogaus ramybė mane sunervino. Paskui, pasitaisęs apie liemenį kelis „spagečius“, jis išsitraukė iš plačių kelnių kišenės tvarkingą kamuolėlį geltonos nailoninės virvės ir spyruoklinį peilį.

Dar pamojavęs ginklu priešais siaubo iškreiptus veidus, pasakė:

— Nenoriu niekam padaryti žalos.

Miela buvo išgirsti, bet sunku rimtai patikėti. Suskaičiavau dvylika raudonų strypelių — užtektinai. Nė kiek neabejojau — viskas įvyktų akimirksniu ir be skausmo.

Ginklas vėl nukrypo į mane.

— Tu, — paliepė vyriškis, — surišk juos.

Rafteriui jau buvo gana. Žingtelėjęs mažutėlį žingsnelį priekin, paklausė:

— Klausyk, drauguži, ko gi tu nori?