Джон Гришэм - Gatvės advokatas

Firma mokėjo Malamudui penkiasdešimt tūkstančių dolerių per mėnesį, o metinės premijinės išmokos, apie kurias mes visi galėjome tik svajoti, siekė penkis šimtus dešimt tūkstančių. Žinojome, metai buvo labai geri. Jis — vienas iš daugelio partnerių, uždirbusių per milijoną dolerių.

Nusprendžiau nepersistengti. Buvo daug kitų pajamų, nukištų į ataskaitos galą, — pinigai už nuomojamąją nuosavybę, dividendai, smulkaus verslo pelnas, — bet jeigu Misteris kaip nors ir pasičiuptų ataskaitą, tikriausiai sunkiai susigaudytų skaičiuose.

— Vienas, kablelis vienas milijono. — Kitus du šimtus tūkstančių palikau užsimetusius ant stalo.

Jis šiek tiek pagalvojo.

— Tu uždirbai milijoną dolerių, — kreipėsi į Malamudą, nė kiek nesigėdinantį šio fakto.

— Taip, tikrai.

— Kiek išdalijai alkaniems ir benamiams?

Teisybės dėlei, aš jau permetinėjau akimis neapmokestinamus atskaitymus.

— Tiksliai neprisimenu. Mudu su žmona negailime labdarai. Pamenu, skyrėme, regis, penkių tūkstančių dolerių dotaciją Išplėstiniam Kolumbijos apygardos fondui, kuris, kaip tikriausiai jums žinoma, skirsto pinigus skurstantiesiems. Mes daug aukojame ir jaučiamės laimingi tai darydami.

— Neabejoju, išties labai laimingi, — Misterio balse pirmą kartą nuskambėjo šioks toks sarkazmas.

Jis nesirengė leisti mums aiškinti, kokie iš tikrųjų esame dosnūs. Paprasčiausiai norėjo girdėti plikus faktus. Liepė man surašyti visas devynias pavardes, prie kiekvienos pažymėti praeitų metų pajamas ir dotacijas labdarai.

Tam reikėjo šiek tiek laiko, nežinojau, paskubėti ar dirbti lėtai. Nejau mus išžudytų, jeigu skaičiai jam nepatiktų? Galbūt verčiau nepersistengti. Juk iškart paaiškės, kad mes — pasiturintys, užkalę daugybę pinigų ir labai mažai jų išdaliję. Tuo pat metu žinojau, kad kuo ilgiau ši situacija tęsis, tuo beprotiškesni taps gelbėjimo scenarijai.

Jis negrasino, kad kas valandą galabys po įkaitą. Nereikalavo, kad būtų paleisti iš kalėjimo jo draugužiai. Neatrodė, kad išvis ko nors reikalaus.

Vilkinau. Sąrašo viršuje buvo Malamudas, pabaigoje — Kolbernas, prieš trejus metus atėjęs į firmą ir uždirbęs vos aštuoniasdešimt šešis tūkstančius. Nesmagu buvo sužinoti, kad mano draugelis Baris Nucas gavo vienuolika tūkstančių daugiau nei aš. Apie tai mudu pasišnekėsime vėliau.

— Viską suapvalinus, išeina apie tris milijonus dolerių, — raportavau Misteriui, kuris tartum vėl užsnūdo tebelaikydamas pirštus ant raudonojo laido.

Jis pamažu palingavo galva.

— Ir kiek iš jų vargšams?

— Bendros aukos sudaro šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių.

— Nusispjaut man į bendras aukas. Nestatyk manęs ir tokių kaip aš žmonių į vieną gretą su tais, kurie šlaistosi po simfoninius koncertus, sinagogas ir visus tuos prašmatnius jūsų, baltųjų, klubus, kur rengiate vynų ir įžymybių autografų aukcionus, numesdami kelis baksus skautams. Kalbu apie maistą. Maistą alkaniesiems, gyvenantiems tame pačiame mieste kaip ir jūs. Maistą kūdikiams, kurie čia pat verkia naktimis iš bado, kai jūs kalate milijonus. Kiek skiriate maistui?

Jis žvelgė į mane. Žiūrėjau priešais save į ant stalo gulinčius popierius. Negalėjau meluoti.

— Visame mieste pilna viešųjų valgyklų, nemokamai dalijančių sriubą, — varė toliau Misteris. — Ten vargšai ir benamiai gali nors šiek tiek numalšinti alkį. Kiek pinigų davėte tokioms sriubų valgykloms? Kuris nors?

— Davė, bet netiesiogiai, — prabilau aš. — Mat kai kurios iš tų labdaros organizacijų...

— Užsičiaupk! — Jis vėl pamojo tuo prakeiktu pistoletu. — O kaip benamių prieglaudos? Vietos, kur mes miegame, kai gatvėse spaudžia šaltis? Kiek nakvynės namų įvardyta tuose popieriuose?

Nesugalvojau, ką atsakyti.

— Nė vieno, — tyliai sumurmėjau.

Misteris staigiai pašoko ant kojų, nustumdamas kėdę atgal ir mus išgąsdindamas. Po sidabraspalve lipnia juosta pasimatė visas raudonas laidas.

— O kaip ambulatorijos? Yra tokios mažos ambulatorijos, kur atėję gydytojai — geri, padorūs žmonės, užkalantys daug pinigų — aukoja savo laiką, nemokamai gydydami sergančius vargšus. Valdžia anksčiau apmokėdavo nuomą, duodavo lėšų vaistams ir įrangai. Dabar valdžioje pirmu smuiku groja Niutas4, ir nebeliko visų tų pinigų. Kiek jūs duodate ambulatorijoms?

Rafteris pažvelgė į mane, lyg turėčiau ko nors imtis, galbūt pamatyti kažką popieriuose ir sušukti: „Po šimts, žiūrėk tu man! Ambulatorijoms ir nemokamoms valgykloms davėme pusę milijono dolerių!“

Kaip tik taip pasielgtų Rafteris. Bet ne aš. Visai nenoriu, kad mane nušautų. Misteris kur kas gudresnis nei atrodo.

Sklaidžiau popierius. Misteris nuėjo prie langų ir pro žaliuzių plyšius pažvelgė laukan.

— Visur farai, — suniurnėjo, bet ganėtinai garsiai, kad mes išgirstume. — Ir daugybė „greitukių“.

Paskui jis pamiršo vaizdą apačioje. Vilkdamas kojas apėjo stalą ir sustojo priešais savo įkaitus. Šie stebėjo kiekvieną jo judesį, ypač sutelkę dėmesį į sprogmenis. Misteris pakėlė pistoletą ir nusitaikė tiesiai Kolbernui į nosį.

— Kiek davei ambulatorijoms?

— Nieko. — Kolbernas kietai užsimerkė. Atrodė, tuoj pravirks. Man stojo širdis, užgniaužė kvapą.

— O kiek nemokamoms valgykloms?

— Nieko.

— O kiek benamių prieglaudoms?

— Nieko.

Užuot nušovęs Kolberną, Misteris nukreipė vamzdį į Nucą ir pakartojo tuos pačius tris klausimus. Baris atsakė taip pat. Misteris slinko priešais išrikiuotuosius, durdamas pirštu, užduodamas vis tuos pačius klausimus ir gaudamas vis tuos pačius atsakymus. Dideliam mūsų nusivylimui, Rafterio nenušovė.

— Trys milijonai dolerių, — su pasidygėjimu ištarė jis, — ir nė cento pasiligojusiems ir alkaniems. Kokie jūs niekingi.

Mes ir jautėmės niekingi. O aš sumojau, kad jis nesirengia mūsų žudyti. Iš kur paprastas gatvės valkata galėjo gauti dinamito? Ir kas gi jį išmokytų, kaip sujungti laidus?

Temstant Misteris pareiškė esąs alkanas ir liepė man paskambinti bosui, kad užsakytų sriubos iš metodistų misijos prie L ir Šiaurės vakarų Septynioliktosios gatvių kampo. Jie daugiau deda į viralą daržovių, paaiškino. Ir duona ne tokia sena kaip daugelyje valgyklų.

— Nejau valgykla dalija išsineš tinę sriubą? — paklausė Rudolfas nepatikliu balsu, kuris iš garsiakalbio nuaidėjo po salę.

— Tik daryk, ką sakau, Rudolfai! — riktelėjau jam. — Ir tegul atsiunčia dešimčiai žmonių.

Misteris įsakė man padėti ragelį ant stalo, ir telefono linijos vėl neveikė.

Mintyse regėjau, kaip lydimi eskadrono farų mūsų draugai piko valandą skrieja per miestą ir užgriūva tykią mažutę misiją, o ten apdriskę gatvės valkatos, palinkę prie dubenėlių srebia savo viralą ir stebisi, kas, po velnių, dedasi. „Dešimt porcijų išsinešti ir dar duonos!“

Mūsų terorizuotojas vėl nuėjo prie lango. Už jo vėl suburzgė sraigtasparnis. Misteris praskleidė žaliuzių tarpelį, žvilgtelėjo laukan, atsitraukė, pasitampė barzdą ir ėmė svarstyti. Koks gi įsiveržimas galėtų būti rengiamas, jei prireikė sraigtasparnio? Gal sužeistiesiems evakuoti?

Amstedas jau valandą mindžikavo ir muistėsi, keldamas daug nepatogumų Rafteriui ir Malamudui, riešais surištais su juo. Galiausiai nebeiškentė:

— Hm, sere, atleiskite, bet man tikrai reikia pas nykštukus.

— Pas nykštukus. — Misteris toliau tampėsi barzdą. — Kas per nykštukai?

— Noriu siusio, — visai kaip trečiaklasis paaiškino Amstedas. — Nebegaliu nulaikyti.