Джон Гришэм - Gatvės advokatas

— Parvešiu jus namo, — pasisiūlė Polė. — Eikite paskui mane.

Jaučiausi labai dėkingas, kad kažkas man sako, ką turiu daryti.

Galvoje mintys dėliojosi iš lėto ir sunkiai, vienas sustingęs kadras po kito, be jokio ryšio ar prasmės.

Išėjome iš pastato pro tarnybines duris. Godžiai, iki skausmo, kvėpiau į plaučius šaltą nakties orą. Kol Polė bėgo atsivaryti automobilio, užsiglaudęs už namo kampo stebėjau vykstantį gatvėje cirką. Policijos, greitosios pagalbos automobiliai, televizijos furgonai, netgi ugniagesių mašina. Visi krovėsi ir rengėsi išvažiuoti. Viena „greitukių“ stovėjo prie pat pastato, be abejo, parengta nugabenti Misterį į morgą.

Gyvas! Aš gyvas! Kartojau ir kartojau sau, pirmą kartą jau šypsodamasis. Gyvas!

Kietai užsimerkiau ir sukalbėjau trumpą, bet nuoširdžią padėkos maldelę.

Mudu tylomis sėdėjome automobilyje, Polė vairavo pamažu, laukdama, kol aš ką nors pasakysiu. Iš pasąmonės gelmių vėl ėmė grįžti garsai. Girdėjau ausis veriantį snaiperio šautuvo pokštelėjimą. Paskui dunkstelėjimą, kai kulka įsmigo į taikinį, kojų bildesį, kitiems įkaitams nusiritus nuo stalo ir be tvarkos išpuolant pro duris.

Ką aš mačiau? Prisimenu, atsisukau į stalą, ant kurio septynetas įsitempę spoksojo į duris, paskui vėl pažvelgiau į Misterį, pakėlusį ginklą ir nusitaikiusį Amstedui į pakaušį. Kai šūvis įsmigo į mūsų terorizuotoją, stovėjau čia pat, jam už nugaros. Kas sutrukdė kulkai kliudyti ir mane? Juk kulkos pramuša kiaurai sienas, duris ir žmones.

— Jis neketino mūsų žudyti, — vos girdimai ištariau.

— Tai ko jis atėjo? — Polei palengvėjo, kai pagaliau prašnekau.

— Nežinau.

— Ko jis norėjo?

— Taip ir nepasakė. Keista, kad išvis mažai ką tepasakė. Valandų valandas sėdėjome, tik žvelgdami vienas į kitą.

— Kodėl jis nenorėjo kalbėtis su policija?

— Kas žino? Tai buvo didžiausia jo klaida. Jeigu būtų nenukėlęs telefonų ragelių, būčiau galėjęs įtikinti farus, kad jis nesirengia mūsų žudyti.

— Jūs nekaltinate farų, a?

— Ne. Vėliau priminsi man, kad parašyčiau jiems laiškus.

— Rytoj dirbsite?

— O ką daugiau daryti?

— Tiesiog pamaniau, galbūt norėsite pasiimti laisvą dieną.

— Man reikia laisvų metų. Viena diena nepadės.

Džordžtauno P gatvėje vieno iš sujungtų daugiabučių trečiame aukšte mudu su Klere turėjome butą. Polė sustabdė automobilį. Padėkojęs jai išlipau. Tamsūs mūsų buto langai bylojo, kad Klerės nėra namie.

Susipažinau su Klere savaitę, po to, kai atsikėliau į Kolumbijos apygardą. Buvau ką tik baigęs Jeilį, turėjau nuostabų darbą turtingoje firmoje, manęs laukė puiki ateitis, kaip ir penkiasdešimties mano bendrakursių. Klerė buvo bebaigianti rašyti politinių mokslų diplominį darbą Amerikos universitete5. Jos senelis kadaise buvo Rod Ailendo gubernatorius, šimtmečius šeima turėjo gerus ryšius.

„Drake & Sweeney“, kaip ir daugelyje stambiųjų firmų, į pirmųjų metų tarnautojus žiūrima kaip į kokius naujokėlius karinėje mokymų stovykloje. Dirbau po penkiolika valandų per dieną, šešias dienas per savaitę, mudu su Klere susitikdavome tik sekmadieniais. O vakare vėl grįždavau į kontorą. Maniau, jeigu susituoktume, galėtume leisti daugiau laiko drauge. Bent miegotume kartu vienoje lovoje, bet miegas ir buvo bemaž viskas, ką turėjome.

Vestuvės buvo prašmatnios, medaus mėnuo trumpas, ir kai aistra nuvėso, aš vėl devyniasdešimt valandų per savaitę praleisdavau kontoroje. Trečią savo santuokos mėnesį mudu praktiškai aštuoniolika dienų apsieidavome be sekso. Ji skaičiavo.

Pirmus kelis mėnesius ji laikėsi šauniai, bet stokodama mano dėmesio pavargo. Dėl to jos nekaltinau. Tačiau tarp šventų Drake & Sweeney“ firmos sienų buvo neįprasta, kad jaunieji bendradarbiai skųstųsi. Iš kiekvieno teisės fakulteto kurso iškildavo mažiau nei dešimt procentų, tad konkurencija žiauri. Bet atpildas didžiulis — bent milijonas baksų per metus. Daugybė apmokamų valandų kur kas svarbiau už laimingą žmoną. Skyrybos pasitaiko dažnai. Nė nesvajojau prašyti Rudolfą, kad sumažintų mano krūvį. Pirmųjų mūsų santuokos metų pabaigoje Klerė jautėsi labai nelaiminga. Prasidėjo kivirčai.

Ji nusprendė stoti į medicinos fakultetą: įkyrėjo sėdėti namie ir vien spoksoti į televizorių, tad manė, kad galėtų tapti tokia pat užsiėmusi kaip ir aš. Pritariau šiai puikiai minčiai, nes tada ne taip slėgtų kaltė dėl Klerės.

Po ketverių darbo firmoje metų man pradėjo užsiminti apie galimybes tapti partneriu. Daugelis mano bendradarbių gaudė ir lygino tokias užuominas. Visi nusprendė, kad aš — finišo tiesiojoje. Bet privalėjau dirbti dar daugiau.

Klerė namie leido mažiau laiko nei aš, abu pamažu pasidavėme kvailam kraštutiniam darboholizmui. Liovėmės pykęsi, paprasčiausiai tolome vienas nuo kito. Ji turėjo savo draugus ir interesus, aš — savo. Laimė, mudu išvengėme klaidos — nepasidarėme vaikų.

Apgailestavau, kodėl nesielgiau kitaip. Juk kadaise mudu mylėjome vienas kitą, bet leidome šiam jausmui nunykti.

Atsidūręs tamsiame bute, pirmąsyk per visus tuos metus suvokiau, kaip man Klerės trūksta. Kai susiduri akis į akį su mirtimi, norisi išsikalbėti. Ir norisi, kad kas nors paglostytų, pasakytų, jog esi reikalingas.

Įsimečiau ledo į degtinę ir atsisėdau svetainėje ant sofos. Niršau ir tūžau, nes buvau vienas. Paskui mintimis vėl grįžau į tas šešias su Misteriu praleistas valandas.

Po antros išlenktos taurelės išgirdau laiptinėje jos žingsnius. Atsira kinusi duris ji pašaukė:

— Maiklai.

Neatsiliepiau, nes vis dar tūžau. Ji įžengė į kambarį ir išvydusi mane sustojo.

— Tau nieko blogo? — nuoširdžiai susirūpinusi paklausė.

— Viskas gerai, — tyliai atsakiau.

Numetusi ant grindų rankinę ir paltą, Klerė prisiartino prie sofos ir pasilenkė virš manęs.

— Kur tu buvai?

— Ligoninėje.

— Aišku. — Nugėriau iš taurelės didelį gurkšnį. — Klausyk, šiandien man buvo bjauri diena.

— Aš viską žinau, Maiklai.

— Tikrai?

— Be abejo.

— Tai kur, po velnių, buvai?

— Ligoninėje.

— Šešias valandas mus devynis kažkoks beprotis laikė įkaitais. Aštuonios šeimos atlėkė, nes joms kažkiek rūpėjo. Mums pasisekė, buvome išgelbėti. O mane namo turėjo parvežti sekretorė.

— Aš negalėjau atvykti.

— Žinoma, negalėjai. Kaip aš nesusiprotėjau.

Ji atsisėdo į krėslą šalia sofos. Susiraukę žvelgėme vienas į kitą.

— Mums draudė išeiti iš ligoninės, — itin lediniu tonu prašneko ji. — Pranešė apie padėtį su įkaitais, pasakė, kad gali būti nukentėjusių. Tokiomis aplinkybėmis tai įprasta — pranešama ligoninėms, visi turi būti pasirengę.

Galvodamas, ką pasakyti kandaus, vėl nugėriau gurkšnį.

— Kontoroje nebūčiau galėjusi tau padėti, — toliau kalbėjo ji. — Tad laukiau ligoninėje.

— Ar paskambinai?

— Mėginau. Telefono linijos buvo užimtos. Galiausiai pavyko susisiekti su kažkokiu faru, bet jis padėjo ragelį.

— Viskas baigėsi prieš dvi valandas. Kur tu buvai?

— Operacinėje. Chirurgams nepavyko išgelbėti berniuko, kurį partrenkė automobilis.

— Atleisk. — Aš niekaip nepajėgdavau suprasti, kaip daktarai ištveria, matydami tiek daug mirčių ir skausmo. Misteris buvo tik antras mano kada nors regėtas lavonas.

— Ir tu man atleisk, — tai tarusi, ji nuėjo į virtuvę ir atsinešė stiklą vyno. Kurį laiką sėdėjome bemaž patamsyje ir tylėjome. Nebuvome pratę bendrauti, tad dabar sekėsi sunkiai.