Джон Гришэм - Gatvės advokatas

— Taip.

Jusdamas sau prie pakaušio vamzdį, pamažu pravėriau duris ir išmečiau į koridorių lagaminėlį. Niekur nepamačiau nė gyvos dvasios.

Keletas dalykų stambios firmos teisininką gali sulaikyti nuo malonumo išrašinėti sąskaitas už atliekamų paslaugų valandas. Vienas iš jų — miegas, nors daugelis iš mūsų miega mažai. Honorarus papildo valgymas, ypač priešpiečiai, kai klientas už viską sumoka. Lėtai slinko minutės, susizgribau mėginąs įsivaizduoti, kaipgi kiti keturi šimtai esančių pastate teisininkų gebės pateikti sąskaitas už tą laiką, kol laukė, kuo baigsis įkaitų drama. Tiesiog regėjau mintyse juos ten, lauko aikštelėje, daugelį sėdinčius savo automobiliuose, kad būtų šilčiau, kažkieno sąskaita besišnekučiuojančius mobiliaisiais telefonais. Firma, nusprendžiau, nepraleis nė mirksnio veltui.

Kai kuriems mūsų šunadvokačiams nerūpi, kuo tai baigsis. Tik kuo greičiau ir viską paskui pamiršti.

Misteris tartum sekundę užsnūdo. Smakras nusviro ant krūtinės, alsavimas pasunkėjo. Rafteris krenkštelėjo, stengdamasis atkreipti mano dėmesį, paskui kryptelėjo galva į šoną, lyg ragintų mane ko nors imtis. Tačiau Misteris dešinėje rankoje laikė pistoletą, ir jeigu žmogus iš tiesų snūduriavo, tai tvirtai kairiąja gniauždamas baisų raudonąjį laidą.

O Rafteris laukė iš manęs herojiško poelgio. Nors ir atkakliausias bei sėkmingiausias bylininkas firmoje, bet partneriu dar netapęs. Nedirba mano skyriuje, o čia juk ne armija. Niekas man neįsakinės.

— Kiek pernai uždirbai? — aiškiu balsu paklausė Misteris, kuris anaiptol nemiegojo.

Netikėtai vėl paklaustas, sutrikau.

— Aš... ee... dievaži, leiskite pagalvoti...

— Tik nemeluok.

— Šimtą dvidešimt tūkstančių.

Ir šis atsakymas jam nepatiko.

— O kiek išdalijai?

— Išdalijau?

— Taip. Labdarai.

— A. Na, po teisybei, neprisimenu. Sąskaitomis ir panašiais dalykais rūpinasi žmona.

Visi aštuoni bylininkai tartum sutartinai pasimuistė.

Atsakymas Misteriui vėl nepatiko, o jis nebuvo linkęs taip lengvai pasiduoti.

— Kas, tarkime, pildo tavo mokesčių deklaracijas?

— Turite omenyje mokesčių inspekciją?

— Aha, būtent.

— Tai tvarko mūsiškis mokesčių skyrius, kuris žemiau, antrame aukšte.

— Čia, šiame pastate?

— Taip.

— Tuomet pristatyk jas. Pristatyk man visų čia esančiųjų mokesčių ataskaitas.

Pažvelgiau į kolegų veidus. Keli tartum bylojo: „Pirmyn, gali mane nušauti.“ Turbūt per ilgai delsiau, nes Misteris riktelėjo:

— Nagi, tuojau pat! — Ir pamojo pistoletu.

Paskambinau Rudolfui, kuris irgi delsė, tad griežtai sušukau jam:

— Paprasčiausiai atsiųsk jas faksu! Tik už praeitus metus! Penkiolika minučių stebeilijome į fakso aparatą, baimindamiesi, kad Misteris nepradėtų egzekucijos, jeigu formos 1040 nesuskubs pasirodyti.

2

Ką tik paskirtas grupės raštų tvarkytoju, sėdėjau, kur Misteris parodė man pistoletu, rankoje laikydamas faksogramas. Mano draugeliai stovėjo nugaromis į sieną jau bemaž dvi valandas, vos galėdami pajudėti. Buvo bepradedantys glėbti, smukti, atrodė suvargę.

Bet jų laukė dar didesnis nepatogumas.

— Pirmiausia tu, — metė man Misteris. — Kaip vadiniesi?

— Maiklas Brokas, — mandagiai atsakiau. „Malonu susipažinti“.

— Kiek praeitais metais uždirbai?

— Jau sakiau. Šimtą dvidešimt tūkstančių. Neatskaičius mokesčių.

— Kiek išdalijai?

Buvau tikras, kad galiu pameluoti. Nors nesu mokesčių specialistas, bet neabejojau, kad galiu išsisukti nuo jo klausimų. Susiradau savąją 1040 formą ir neskubiai pasklaidžiau lapus. Kaip antrųjų metų chirurgijos rezidente, Klerė uždirbo trisdešimt vieną tūkstantį, tad mudviejų bendrosios pajamos atrodė visai neblogos. Bet penkiasdešimt tris tūkstančius sumokėdavome mokesčių, — federalinių pajamų ir daugybę kitų, — o padengus studentiškas paskolas, Klerės mokymosi išlaidas, kas mėnesį mokėdami už labai mielą butuką Džordžtauno rajone, du naujausių modelių automobilius, įsigytus už privalomą išperkamąją nuomą ir aibę kitų išmokų, susijusių su patogia gyvensena, mudu turėjome investavę į obligacijų patikos fondus tik dvidešimt du tūkstančius.

Misteris kantriai laukė. Po teisybei, jo kantrybė buvo bepradedanti mane nervinti. Spėjau, kad specialiosios paskirties būrio vyrukai ropoja ventiliacijos kanalais, ropščiasi kažkur netoliese į medžius, skuodžia gretimų pastatų stogais, žiūrinėja mūsų kontorų planus, — tai yra daro viską, ką matydavau per televiziją, — turėdami tikslą kaip nors įsodinti kulką į jo makaulę, bet Misteris, regis, nė kiek nesijaudino. Susitaikė su likimu ir buvo pasirengęs numirti. Bet ne visi.

Jis vis čiupinėjo raudonąjį laidą, mano pulsas paspartėjo iki daugiau nei šimto tvinksnių per minutę.

— Paaukojau tūkstantį dolerių Jeiliui, — pasakiau. — Ir du tūkstančius vietiniam „Bendrojo kelio“3 skyriui.

— Kiek atidavei vargšams?

Kažin ar Jeiliui paaukoti pinigai nukeliavo skurstantiems studentams maitinti?

— Na, „Bendrasis kelias“ paskirsto pinigus visam miestui, neabejoju, kad dalis jų atiteko vargšams.

— Kiek atidavei alkstantiems?

— Sumokėjau penkiasdešimt tris tūkstančius mokesčių, nemaža jų dalis teko socialinei rūpybai, medicininės pagalbos programai, išlaikomiems vaikams paremti ir panašiems dalykams.

— Ir tai darei gera valia, nusiteikęs duoti?

— Bent nesiskundžiau. — Tokiomis aplinkybėmis taip pameluotų bet kuris iš mano bendrapiliečių.

— Ar kada nors buvai alkanas?

Jis mėgo paprastus atsakymus, mano sąmojus bei sarkazmas niekuo nepadėtų.

— Ne, nebuvau.

— Ar kada nors miegojai sniege?

— Ne.

— Uždirbi daug pinigų ir vis dėlto esi per godus, kad ant šaligatvio man numestum kelis centus. — Jis pamojo pistoletu į kitus prie sienos. — Visi jūs. Praeinate pro šalį, kai sėdžiu prašydamas išmaldos. Daugiau išleidžiate kuo geriausiai kavai nei aš — maistui. Kodėl negalite padėti vargšams, pasiligojusiems, benamiams? Juk turite tiek daug.

Susizgribau kartu su Misteriu žvelgiąs į tuos godžius šunsnukius, ir vaizdas nebuvo itin mielas. Daugelis stovėjo nudelbę akis. Tik Rafteris piktai spitrijo per stalą, mąstydamas taip pat, kaip ir mes visi, kai praeidavome šaligatviu pro tokius Kolumbijos apygardos „misterius“: „Jeigu tau duosiu bent kiek smulkiųjų, tai pirma — tuoj pat nubėgsi į gėrimų parduotuvę, antra — dar labiau elgetausi, trečia — niekada nepaliksi šaligatvio.“

Vėl stojo tyla. Kažkur netoliese skraidė sraigtasparnis, ir aš tik galėjau įsivaizduoti, ką jie tenai, automobilių aikštelėje, planuoja. Vykdydamas Misterio nurodymais, nukėliau telefonų ragelius, tad ryšio su išore nebuvo. Jis nė kiek netroško su kuo nors kalbėtis ar derėtis. Turėjo savo klausytojų posėdžių salėje.

— Kurie iš tų tipų daugiausiai uždirba? — paklausė jis.

Vienintelis firmos partneris buvo Malamudas. Pasklaidžiau popierius, kol suradau jo deklaraciją.

— Turbūt aš, — pasisiūlė Malamudas.

— Pavardė?

— Natas Malamudas.

Perverčiau Nato ataskaitą. Retai gausi pamatyti intymias partnerio sėkmės smulkmenas, bet pasitenkinimo nejaučiau.

— Kiek? — paklausė manęs Misteris.

Ak, tie mokesčių inspekcijos kodo džiaugsmai. Ko pageidautumėte, sere? Bendrų pajamų? Atskaičius neapmokestinamą sumą? Grynąsias? Apmokestinamąsias? Pajamas iš algos ir honorarų? Ar pajamas iš verslo ir investicijų?