Джон Гришэм - Gatvės advokatas

— Nori apie tai pasikalbėti? — paklausė ji.

— Ne. Ne dabar. — Ir iš tiesų nenorėjau. Alkoholis susimaišė su tablete, pasunkėjo kvėpavimas. Prisiminiau, kaip ramiai, taikiai elgėsi Misteris, nors ir mojavo ginklu ir turėjo prisitvirtinęs prie pilvo dinamitą. Ilga tyla jo visiškai neslėgė.

Ir man reikėjo tylos. Pasikalbėsiu su Klere rytoj.

4

Vaistai veikė iki keturių ryto. Pabuvau nuo į šnerves plūstelėjusio aštraus lipnaus Misterio smegenų skysčio dvoko. Mirksnį patamsyje paklaikau. Pasitryniau nosį ir akis, pradėjau blaškytis ant sofos. Išgirdau kažką sujudant. Greta fotelyje miegojo Klerė.

— Viskas gerai, — švelniai nuramino ji. — Susapnavai blogą sapną.

— Gal atneštum man vandens? — paprašiau. Ji nuėjo į virtuvę.

Mudu kalbėjomės kokią valandą. Papasakojau jai viską, ką pajėgiau prisiminti. Klerė, sėdėdama visai arti, glostė man kelį, laikė rankoje stiklinę vandens, atidžiai klausėsi. Per praėjusius kelerius metus mudu tiek mažai kalbėjomės.

Septintą jai reikėjo į vizitaciją, tad kartu pasigaminome pusrytį — vaflius ir kumpį suvalgėme prie virtuvės darbastalio, priešais stovėjo nedidelis televizorius. Šeštos valandos žinios prasidėjo nuo įkaitų dramos. Parodyti kadrai su pastatu krizės metu, minia gatvėje, po visko skubiai išvykstančiais keliais mano nelaisvės draugais. Bent vienas iš sraigtasparnių, kuriuos girdėjome burzgiant, priklausė televizijos žinių stočiai, todėl kamera iš arti parodė ir salės langą. Sekundėlę žiūrintis pro žaliuzių plyšį šmėstelėjo Misteris.

Tai buvo Devonas Hardis, keturiasdešimt penkerių Vietnamo karo veteranas. Policijos archyvuose buvo užregistruoti anksčiau jo padaryti keli nežymūs nusikaltimai. Ekrane už ankstyvųjų ryto žinių pranešėjo nugaros pasirodė fizionomijos nuotrauka iš to karto, kai buvo sulaikytas už įsilaužimą. Atrodė nė kiek nepanašus į dabartinį Misterį — be barzdos, akinių, gerokai jaunesnis. Apibūdintas kaip benamis, nesyk sulaikytas vartojęs kvaišalus. Kas jį pastūmėjo šiam žingsniui, neaišku. Giminės taip ir neatsiliepė.

Iš mūsų firmos komentarų nebuvo, ir pasakojimas išsikvėpė.

Toliau pranešė orų prognozę. Vėlyvą popietę numatoma smarki pūga. Šiandien vasario dvylikta, o jau sumuštas sniego kritulių rekordas.

Klerė pavėžėjo mane į kontorą. Prie jos šeštą keturiasdešimt nė kiek nenustebau išvydęs tarp kitų užsienietiškų automobilių stovintį ir savąjį „Lexus“. Aikštelė niekada nelikdavo tuščia. Kontoroje buvo žmonių, kurie nakvodavo.

Pažadėjau Klerei vėliau rytą paskambinti. Pamėginsime kartu ligoninėje pavalgyti priešpiečius. Ji patarė bent dieną ar dvi pernelyg darbe nepersistengti.

O ką turiu daryti? Gulėti ant sofos ir ryti tabletes? Regis, abu sutarėme, kad man reikėtų pasiimti laisvą dieną. Po jos tikriausiai pajėgčiau grįžti prie savo pareigų ir darbuotis pilnais apsisukimais.

Vestibiulyje pasilabinau su dviem labai budriais apsaugininkais. Trys iš keturių liftų stovėjo atviri, galėjau pasirinkti. Įžengiau į tą patį, kuriuo kėlėmės su Misteriu. Laikas tarsi sulėtėjo.

Apniko daugybė klausimų: kodėl jis pasirinko mūsų pastatą? Mūsų firmą? Kur buvo anksčiau, prieš įžengdamas į vestibiulį? Kur buvo apsaugininkai, paprastai slampinėjantys prie paradinio įėjimo? Kodėl ten turėjau būti aš? Juk kiaurą dieną ateina ir išeina šimtai teisininkų. Kodėl jis nusižiūrėjo šeštą aukštą?

Ir ko jis siekė? Netikėjau, kad Devonas Hardis, apsivyniodamas sprogmenimis ir rizikuodamas gyvybe, varginosi vien tam, kad nubaustų kelis pasiturinčius teisininkus, pristigusius dosnumo. Juk galėjo susirasti turtingesnių žmonių. Ir galbūt godesnių.

Į jo klausimą „kas iš jūsų iškeldintojai?“ taip ir liko neatsakyta. Bet ilgai nebūtų užtrukę.

Liftas sustojo. Išlipau iš kabinos, šįkart niekas įkandin manęs nesekė. Šią valandą madam Devjė kažkur dar miegojo, šeštą aukštą gaubė tyla. Stabtelėjau priešais jos stalą ir pažvelgiau į dvejas posėdžių salės duris. Pamažu pravėriau arčiausias, tas, prie kurių stovėjo Amstedas, kai pro jo ausį prašvilpusi kulka ištaškė Misteriui smegenis. Giliai atsidusęs spragtelėjau šviesos jungiklį“

Salėje lyg nieko nebūtų įvykę. Statas stovėjo savo vietoje, aplinkui — tvarkingai sustatytos kėdės. Rytietiškas kilimas, ant kurio Misteris mirė, pakeistas dar gražesniu. Sienos iš naujo perdažytos. Lubose nebuvo likę netgi virš Rafterio galvos prašvilpusios kulkos žymės.

Praėjusį vakarą firmos vyresnybė nepagailėjo pinigų, kad atrodytų jokio incidento nė nebuvus. Per dieną galėjo atsirasti keletas smalsuolių, kurie minutę ar dvi metę savo darbą įsigeistų žvilgtelėti į salę, bet nebūtų į ką žiopsoti. Mūsų švarutėlėse kontorose neturėjo likti nė menkiausio gatvės pašlemėko pėdsako.

Visi įvykusios tragedijos požymiai šaltakraujiškai panaikinti. Kad ir kaip būtų liūdna, pripažinau, kad pasielgta išmintingai. Juk ir pats priklausau baltųjų turčių kastai. Tad ko tikėjausi? Memorialinės lentos? Misterio draugų atneštų gėlių?

Nežinau ko tikėjausi. Bet nuo šviežių dažų kvapo mane supykino.

Kiekvieną rytą ant savo rašomojo stalo, toje pačioje vietoje, rasdavau The Wall Street Journal ir The Washington Post . Vienu metu žinojau, koks žurnalus atnešančio žmogaus vardas, bet jau seniai pamiršau. Post „Miesto kronikos“ skyriaus pirmo puslapio apačioje buvo įdėta ta pati Devono Hardžio fotografija ir ilgas pasakojimas apie nedidukę vakarykštę krizę.

Greitai akimis permečiau straipsnį, nes tariausi žinąs daugiau smulkmenų nei bet kuris reporteris. Tačiau atradau kelis naujus dalykus. Raudoni strypeliai buvo ne dinamitas. Mirtinai mus išgąsdinęs Misteris buvo pasiėmęs kelis šluotkočius, supjaustęs juos nedidelėmis dalimis ir apvyniojęs grėsminga sidabraspalve lipniąja juosta. Ginklas — 44 kalibro automatinis pistoletas. Vogtas.

Kadangi laikraštis buvo Post , straipsnyje daugiau papasakota apie Devoną Hardį, o ne apie jo aukas, tačiau, su pasitenkinimu turiu pripažinti, kad niekas iš „Drake & Sweeney“ bendradarbių nė žodžiu neprasitarė žurnalistams.

Pasak tokio Mordekajo Grino, Keturioliktosios gatvės juridinės konsultacijos vadovo, Devonas Hardis daug metų dirbo Nacionalinio botanikos sodo sargu. Neteko darbo, kai buvo sumažintos biudžeto lėšos sodui išlaikyti. Už įsilaužimą kelis mėnesius atsėdėjęs kalėjime, atsidūrė gatvėje. Įniko į alkoholį ir kvaišalus, nuolatos buvo policijos sulaikomas už smulkias vagystes parduotuvėse. Kelis kartus Grino juridinė konsultacija atstovavo jo interesams. Jeigu Hardis ir turėjo šeimą, advokatai nieko apie ją nežinojo.

Dėl įvykio motyvų Grinas mažai ką galėjo pasakyti, tik tiek, kad Devonas Hardis neseniai buvo priverstinai iškeldintas iš vieno seno sandėlio, kuriame glaudėsi.

Iškeldinimas — teisinė procedūra, vykdoma pasitelkiant advokatus. Gana gerai numaniau, kuri iš tūkstančių Kolumbijos apygardos firmų išmetė Misterį į gatvę.

Anot Grino, Keturioliktosios gatvės juridinė konsultacija finansuojama iš labdaros surinktų lėšų ir teikia paslaugas tik benamiams. „Anksčiau, kai gaudavome pinigų iš federalinio biudžeto, turėjome septynis advokatus. Dabar jų liko tik du“, — pabrėžė jis.

Nieko nuostabaus, kad Journal apie šią istoriją neužsiminė. Jeigu būtų buvęs užmuštas ar bent lengvai sužeistas kuris nors iš devynių teisininkų, priklausančių penktai pagal didumą šalyje elegantiškai juridinei firmai, tokia sensacija būtų atsidūrusi pirmajame puslapyje.