Джон Гришэм - Gatvės advokatas

— Nusprendėte pasivaikštinėti po lindynes?

— Ne, — paneigiau atsiimdamas vizitinę kortelę.

— Tai ko norite?

— Atėjau taikiai nusiteikęs. Poną Hardį užmušusi kulka vos nepataikė į mane.

— Buvote šalia jo?

— Taip.

Jis giliai atsiduso, raukšlės kaktoje išsilygino. Mostelėjo į vienintelę kėdę šalia manęs.

— Sėskitės. Bet galite išsipurvinti.

Abu atsisėdome. Keliais rėmiausi į jo rašomąjį stalą, rankas laikiau giliai panardinęs palto kišenėse. Už kabineto šeimininko nugaros tyliai brazdėjo elektrinis radiatorius. Mudu pažvelgėme vienas į kitą, paskui nukreipėme akis į šalį. Buvau svečias ir privalėjau ką nors pasakyti, bet Grinas prašneko pirmas.

— Turbūt prasta išpuolė diena, a? — Šiurkštus jo balsas nuskambėjo tyliau, beveik užjaučiamai.

— Hardžiui prastesnė. Pamačiau jūsų pavardę laikraštyje, todėl ir atėjau.

— Ne visai nutuokiu, ko iš manęs tikitės.

— Kaip manote, ar jo šeima bylinėsis? Jeigu taip, gal man geriau išeiti.

— Nėra jokios šeimos, ne kažin koks ir ieškinys. Galėčiau sukelti šiek tiek triukšmo. Spėju, jį nušovęs faras — baltaodis, tad galėčiau išspausti iš miesto valdžios kelis baksus, tarkime, už tyčinį viešosios tvarkos pažeidimą. Tačiau tai manęs nė kiek nedomina. — Jis mostelėjo į stalą. — Dievas mato, man ir taip gana rūpesčių.

— Aš taip ir nepamačiau to faro. — Tik dabar apie tai susimąsčiau.

— Užmirškite ieškinį. Dėl to čia atėjote?

— Nežinau, kodėl aš čia. Šįryt grįžau prie savo rašomojo stalo, lyg nieko nebūtų atsitikę, bet taip ir nepajėgiau susikaupti darbui. Išėjau pasivažinėti. Ir kažkodėl atsidūriau čia.

Jis lėtai lingavo galvą, tarsi mėgindamas suprasti.

— Norite kavos?

— Ne, dėkui. Turbūt neblogai pažinojote poną Hardį?

— Aha, Devonas nuolat lankydavosi.

— Kur jis dabar?

— Turbūt Kolumbijos apygardos Bendrosios ligoninės morge.

— Jeigu jis neturi šeimos, kas jį palaidos?

— Miestas palaidos kaip nepareikalautą atsiimti. Ataskaitų knygose tai vadinama „skurdžiaus laidotuvėmis“. Netoliese Roberto Kenedžio stadiono yra kapinės, kur visus laidoja. Nustebtumėte sužinojęs, kiek ten tokių užkasa.

— Tikriausiai.

— Beje, nustebintų ne tik ši benamio gyvenimo pusė, — nestipriai įgėlė, bet nebuvau nusiteikęs kivirčytis.

— Gal kartais žinote, ar jis nesirgo AIDS?

Grinas atlošė galvą, įbedė akis į lubas ir kelias sekundes gromuliavo mano žodžius.

— Kodėl klausiate?

— Stovėjau už Hardžio, kai kulka nunešė jam pakaušį. Visą mano veidą aptaškė jo kraujas. Tik tiek.

Ištaręs šį sakinį, iš nenaudėlio virtau įprastu baltuoju.

— Nemanau, kad jis sirgo AIDS.

— Ar jiems mirus patikrina kraują?

— Benamiams?

— Taip.

— Dažniausiai patikrina. Tačiau Devonas numirė kitaip.

— Ar galite sužinoti?

Jis gūžtelėjo pečiais ir dar labiau suminkštėjo.

— Be abejo, — nenorom ištarė ir išsitraukė iš kišenės parkerį. — Tai todėl čia atėjote? Baiminatės dėl AIDS?

— Manau, tai viena iš priežasčių. Ar jūs nesibaimintumėte?

— Žinoma.

Į kamarėlę įžengė Abrahamas — žemas nervingas žmogutis, kokių keturiasdešimties. Išvaizda liudijo, kad jis — viešąjį interesą ginantis advokatas. Tamsi žydiška barzda, raginių rėmų akiniai, suglamžytas sportinis švarkelis, susiraukšlėjusios chaki spalvos kelnės, purvini mokasinai ir reikšminga besistengiančio išgelbėti pasaulį žmogaus aura.

Apsimetė, kad manęs nemato, o Grinas buvo ne iš tokių, kuriam rūpėtų deramos mandagybės.

— Pranašaujama begalė sniego, — pranešė jis Abrahamui. — Privalome pasirūpinti, kad visi įmanomi prieglobsčiai būtų atidaryti.

— Aš tuo jau užsiimu, — nukirto Abrahamas ir staigiai apsisukęs išėjo.

— Suprantu, turite daug darbo, — mėginau atsiprašyti.

— Vadinasi, tik tiek jūs norėjote? Sužinoti, ar patikrintas kraujas?

— Aha, turbūt. Nenumanote, kodėl jis taip pasielgė?

Grinas nusiėmė raudonus akinius, pašluostė juos popierine servetėle, paskui pasitrynė akis.

— Jis buvo psichiškai nesveikas, kaip ir daugelis tų žmonių. Kai metų metus nuolat apkaušęs gyveni gatvėje, svaiginiesi kreku, miegi šaltyje, esi spardomas farų ir pankų, nesunku pamesti protą. Be to, jis griežė dantį.

— Kad buvo iškeldintas.

— Taip. Prieš kelis mėnesius jis įsikėlė į apleistą sandėlį prie Niujorko gatvės ir Floridos aveniu kampo. Kažkas atnešė faneros, padarė pertvaras ir išėjo maži butai. Kaip benamiams, buvo visai neblogai — stogas, keletas tualetų, vanduo. Šimtas baksų per mėnesį. Juos mokėjo buvusiam sąvadautojui, kuris viską įrengė ir pasivadino šeimininku.

— Nejaugi?

— Manau, taip. — Grinas išsitraukė iš vienos ant savo rašomojo stalo gulinčios dokumentų krūvos ploną aplanką. Tiesiog per stebuklą paėmė kaip tik tą, kurio jam ir reikėjo. Kurį laiką studijavo turinį. — Štai čia viskas susikomplikavo. Praeitą mėnesį nuosavybę nusipirko kompanija „RiverOaks“, stambūs prekiautojai nekilnojamuoju turtu.

— Ir „RiverOaks“ visus iškeldino?

— Taip.

— Veikiausiai „RiverOaks“ interesams atstovavo firma, kurioje dirbu.

— Taip, gali būti.

— Kodėl tai komplikuota?

— Girdėjau, kad jų iš anksto neperspėjo, jog turi išsikelti. Žmonės tvirtina tvarkingai mokėję sąvadautojui nuomą, o jeigu taip, tai jie buvo ne vien savavališkai apsigyvenę benamiai. Buvo nuomininkai, taigi juos iškeldinti galima tik pagal įstatymą.

— Savavališkai apsigyvenę benamiai iš anksto perspėjami?

— Ne. Tačiau tai nuolat kartojasi. Benamiai įsikrausto į apleistą pastatą ir dažniausiai nieko neatsitinka. Tuomet jie laiko save šeimininkais. Atsiradęs savininkas gali išmesti juos iš anksto neperspėjęs. Jie neturi jokių teisų.

— Kaip Devonas atsekė mūsiškę firmą?

— Kas žino? Tačiau jis buvo nekvailas. Trenktas, bet nekvailas.

— Ar pažįstate tą sąvadautoją?

— Aha. Visiškai nepatikimas.

— Kur, sakėte, tas sandėlys?

— Jo nebėra. Praeitą savaitę sulygintas su žeme.

Matyt, jau ganėtinai jį sutrukdžiau. Grinas pasižiūrėjo į laikrodį, aš — į savąjį. Mudu apsikeitėme telefono numeriais ir pasižadėjome dar susisiekti.

Mordekajas Grinas buvo šiltas, atjaučiantis žmogus, sunkiai dirbantis, kad galėtų padėti daugybei bevardžių klientų. Norint suprasti jo požiūrį į teisę, reikėjo dvasinių pastangų. Man tai buvo neįprasta.

Išeidamas į Sofiją nepažvelgiau, ji tikriausiai taip pat dėjosi manęs nematanti. Nuklotas sniegu „Lexus“ tebestovėjo.

5

Lėtai riedėjau per miestą. Snigo. Negalėjau prisiminti, kava paskutinį kartą važiavau gatvėmis nesibaimindamas pavėluoti į kokį nors posėdį. Mano didelio prabangaus automobilio salone buvo šilta ir sausa, ir aš paprasčiausiai pasidaviau transporto srautui. Neturėjau konkretaus tikslo.

Apie kontorą kurį laiką nėra ką galvoti — Artūras ant manęs niršta, be tojoje tektų iškęsti šimtą atsitiktinių lankytojų, kurie apsimestinai teirautųsi: „Kaip laikotės?“

Sučirškė automobilio telefonas. Skambino supanikavusi Polė.

— Kur jūs?

— O kam rūpi?

— Daug kam. Pirmiausiai Artūrui, paskui Rudolfui. Teiravosi ir dar vienas reporteris. Laukia keli klientai, norintys patarimo. Taip pat iš ligoninės skambino Klerė.

— Ko ji nori?

— Nerimauja dėl jūsų, kaip ir visi kiti.