Джон Гришэм - Gatvės advokatas

Ačiū Dievui, iki to neprieita. Aš sėdžiu prie savo rašomojo stalo, skaitau laikraščius, laukia daugybė darbo. O juk galėjau gulėti morge greta Misterio.

Kelios minutės iki aštuonių atvyko Polė plačiai šypsodamasi ir nešina lėkšte naminių sausainukų. Nenustebo išvydusi mane jau prie rašomojo stalo.

Tiesą sakant, į darbą prisistatė visi devyni įkaitai, daugelis anksčiau nei reikėjo. Likti namie su žmona ir leistis lepinamam reikštų akivaizdų silpnumą.

— Skambina Artūras, — pranešė Polė. Mūsų firmoje — bent dešimtis Artūrų, bet tik vienas šmižinėjantis koridoriais buvo žinomas ir neminint pavardės. Artūras Džeikobsas, vyresnysis partneris, už viską atsakingas, varomoji jėga, žmogus, kuriuo žavėjomės ir kurį labai gerbėme. Tikra firmos širdis ir siela. Per septynerius metus man teko su juo kalbėtis tris kartus.

Pasakiau, kad jaučiuosi gerai. Jis pagyrė mane už ypatingą drąsą ir ištvermę tokiomis sunkiomis aplinkybėmis. Pasijaučiau bemaž didvyris. Įdomu, iš kur jis žino. Veikiausiai pirma pasikalbėjo su Malamu — du ir dabar kalbasi pagal hierarchiją vis su žemesniais. Taigi prasidės šnekos, o paskui ir anekdotai. Be abejo, nemažai linksmumo sukels Amstedas ir jo porcelianinė vaza.

Artūras pageidavo dešimtą valandą posėdžių salėje susitikti su buvusiais įkaitais ir įrašyti mūsų parodymus į vaizdajuostę.

— Kodėl? — paklausiau.

— Vaikinai iš teisminių bylų skyriaus mano, kad tai gera mintis, — savo aštuoniasdešimties metų aštriu it skustuvas balsu paaiškino jis. — Užpuoliko šeimynykščiai veikiausiai iškels farams ieškinį.

— Galimas daiktas, — sutikau.

— Ir jie turbūt įvardys mus atsakovais. Suprantate, žmonės bylinėjasi dėl visko.

„Ir ačiū Dievui“, — vos neišsprūdo man. Iš ko gi mes gyventume, jeigu ne bylos?

Padėkojau jam už rūpestį. Pokalbis baigėsi, Artūras tikriausiai rengėsi skambinti kitam įkaitui.

Procesija prasidėjo prieš devynias, į mano kabinetą plūdo nenutrūkstamas srautas gera linkinčiųjų ir paskalų rinkėjų, neva labai susirūpinusių, bet kartu žūtbūt trokštančių išgauti kuo daugiau smulkmenų. Turėjau daug darbo, bet negalėjau jo imtis. Tylos pertraukėlėmis sėdėjau ir spoksojau į krūvą bylų, kurių reikėjo imtis, bet jaučiausi sustingęs. Rankos niekaip nekilo prie aplankų.

Viskas pasikeitė. Darbas nebebuvo svarbiausia. Mano rašomasis stalas nebereiškė gyvybės ar mirties klausimo. Regėjau mirtį, bemaž ją jutau, buvo naivu manyti, kad galėčiau numoti į viską ir vėl linksmai šokinėti, lyg nieko nebūtų įvykę.

Mąsčiau apie Devoną Hardį ir jo raudonuosius strypelius su įvairiaspalviais laidais, besidriekiančiais į visas puses. Valandų valandas jis gamino sau žaislus ir planavo užpuolimą. Pavogė ginklą, susirado mūsų firmą ir padarė esminę klaidą, kainavusią jam gyvybę, bet niekam, nė vienam mano bendradarbiui tai nė kiek nerūpi.

Galop nebeištvėriau ir išėjau. Mat lankytojų vis daugėjo, mane kalbino žmonės, kurių negalėjau pakęsti, paskambino du reporteriai. Pasakiau Polei, kad turiu svarbių reikalų mieste, ji man priminė apie susitikimą su Artūru. Patraukiau prie savo automobilio. Užvedžiau jį, įjungiau šildytuvą ir ilgai sėdėjau svarstydamas, ar dalyvauti pakartotinėje įvykio inscenizacijoje. Jeigu nenueičiau, Artūras liktų nepatenkintas. Niekam nevalia praleisti susitikimo su Artūru.

Pajudėjau su automobiliu iš aikštelės. Retai pasitaiko proga padaryti kvailystę. Galų gale juk esu traumuotas. Turėjau palikti kontorą. Artūrui ir kitiems firmoje teks su tuo susitaikyti.

Važiavau apytikriai Vžorvžtauno kryptimi, nors iš tikrųjų — niekur. Dangų dengė tamsūs debesys, šaligatviais skubėjo žmonės; sniego valymo brigados rengėsi darbui. L gatvėje, pravažiavęs pro kažkokį elgetą, pagalvojau: ar jis žino apie Devoną Hardį. Kur per pūgą tūno benamiai?

Paskambinau į ligoninę. Sužinojau, kad kelias valandas žmona dirbs skubios chirurginės pagalbos skyriuje. Tad iš mudviejų romantiškų priešpiečių ligoninės kavinukėje — šnipštas.

Pasukau šiaurės vakarų pusėn, pro Logano žiedą, prastesnių miesto rajonų link. Susiradau Keturioliktosios gatvės juridinę konsultaciją. Keturioliktoji gatvė — Q sekcijoje, miesto šiaurės vakarų dalyje. Sustojęs prie šaligatvio išlipau, neabejojau, kad savojo „Lexus“ daugiau nebepamatysiu.

Konsultacija užėmė pusę trijų aukštų raudonų plytų karalienės Viktorijos epochos stiliaus rūmo, kažkada regėjusio ir geresnius laikus. Viršutinio aukšto langai buvo užkalti sena fanera. Kaimyniniame name — purvina automatinė skalbykla. Veikiausiai kažkur netoliese yra ir namai, kuriuose gaminamas krekąs.

Nuo darganos įėjimą dengė šviesiai geltonas tentas. Nežinojau, pasibelsti ar tiesiog įvirsti vidun. Durys nebuvo užrakintos, tad pamažu pasukau rankenos bumbulą ir įžengiau į kitą pasaulį.

Patalpą lyg ir buvo galima pavadinti juridine kontora, bet ji labai skyrėsi nuo „Drake & Sweeney“ firmos, išpuoštos marmuru ir raudonmedžiu. Didžiulėje salėje priešais mane stovėjo keturi metaliniai rašomieji stalai, nukloti kvapą gniaužiančiomis pėdos aukščio bylų krūvomis. Daug bylų ant išsitrynusio kilimo aplinkui stalus buvo bet kaip sudėliotos. Šiukšlių krepšiai perpildyti teisinių popierių, kai kurie suglamžyti lapai iškritę mėtėsi ant grindų. Vieną sieną visiškai dengė įvairių spalvų spintos su dokumentais. Teksto procesoriai ir telefonai — dešimties metų senumo. Medinės knygų lentynos linko nuo svorio. Ant galinės sienos kabojo pakrypusi blunkanti Martino Liuterio Kingo fotografija. Pro kelerias atdaras salės duris buvo galima patekti į mažesnius kabinetus.

Vis dėlto ši darbu užversta ir dulkėta vieta mane sužavėjo.

Kažkokia rūsčios išvaizdos ispanė liovėsi spausdinti mašinėle ir kelias sekundes mane stebėjo.

— Ko nors ieškote? — pagaliau paklausė ne tiek smalsiai, kiek agresyviai. Šitaip klientus pasitikusią „Drake & Sweeney“ priimamojo sekretorę kaipmat išmestų iš darbo.

Iš prisegtos prie stalo krašto kortelės supratau, kad priešais mane — Sofija Mendosa. Netrukus sužinojau, kad ji daugiau nei paprasta priimamojo sekretorė. Iš kažkurio gretimo kambario atskriejo garsus stūgesys, krūptelėjau, bet Sofija nė kiek nesutriko.

— Ieškau Mordekajo Grino, — mandagiai paaiškinau, ir tą pat akimirką staugdamas iš gretimo kabineto į pagrindinę salę įdramblojo tas, kurio ieškojau. Sulig kiekvienu jo žingsniu drebėjo grindys. Griausmingu balsu jis kvietė kažkokį Abrahamą.

Sofija kryptelėjo galva jo link ir daugiau nebekreipdama į mane dėmesio vėl sustuksėjo klavišais. Grinas, stambus juodaodis, mažų mažiausia šešių pėdų ir penkių colių ūgio, buvo nemenko svorio. Vos perkopęs į penkiasdešimtį, žilabarzdis, nešiojantis akinius apvaliais raudonais rėmeliais.

Nuvėręs mane žvilgsniu, netarstelėjo nė žodžio, tik vėl šūktelėjo Abrahamą ir girgždindamas grindimis dingo viename kabinete. Po kelių sekundžių išniro iš ten, bet be Abrahamo.

Vėl žvilgtelėjo į mane.

— Kuo galiu jums padėti?

Žengtelėjęs artyn, prisistačiau.

— Malonu susipažinti, — vien iš mandagumo atsakė jis. — Kas jus domina?

— Devonas Hardis.

Kelias sekundes įdėmiai žvelgęs į mane, Grinas paskersavo į Sofiją, kuri įnikusi spausdino mašinėle, paskui kryptelėjo savo kabineto pusėn. Nusekiau įkandin jo į dvylikos pėdų kamarėlę be langų. Ant grindų visur mėtėsi krūvos aplankų ir aptriušę teisės žinynai.

Įteikiau savo auksinėmis raidėmis spaustą „Drake & Sweeney“ firmos vizitinę kortelę. Rūsčiai suraukęs antakius, Grinas ją ištyrinėjo, paskui sugrąžino man ir tarė: