Джон Гришэм - Gatvės advokatas

— Rudolfas Meisas.

Jis plačiai brėždamas užsirašė.

— Turiu labai daug darbo, — pareiškė. — Gal jau malonėtumėte nešdintis?

— Kodėl negaliu pasižiūrėti bylos?

— Nes byla mano, ir aš pasakiau „ne“. Aišku?

— Galbūt to neužtenka.

— Kaip jums, užtenka. Kodėl neišeinate? — Jis atsistojo ir drebančia ranka parodė į duris.

Nusišypsojau ir išėjau.

Čenso padėjėjas hole viską girdėjo. Kai ėjau pro jo stalą, mūsų suglumę žvilgsniai susitiko.

— Kas per šiknius, — labai tyliai, bemaž vien lūpomis ištarė jis.

Vėl nusišypsojau ir pritariamai linktelėjau. Šiknius ir kvailys. Jeigu Čensas maloniai būtų paaiškinęs, kad bylą įsakė įslaptinti Artūras ar kuris nors kitas vyresnybės tūzas, nebūčiau likęs toks įtarus. Bet dabar akivaizdu, kad byloje yra ką slėpti.

Prieiti prie jos bus nelengva.

Mudu su Klere turėjome daugybę mobiliųjų telefonų. Vienas buvo mano kišenėje, kitas — jos rankinuke, taip pat — automobilyje, o ką jau kalbėti apie porą pranešimų gaviklių. Taigi susisiekti atrodė paprasta. Bet mudviejų santuokoje nieko nėra paprasta. Susiskambinome tik apie devynias. Ji jautėsi išsekusi po dar vienos darbo dienos, kuri neišvengiamai buvo sunkesnė nei mano, kad ir ką nuveikčiau. Taip mudu ir žaidėme: mano darbas svarbesnis, nes esu gydytoja/teisininkas.

Žaidimai man pradėjo įkyrėti. Mačiau, kad ji patekinta, jog neišsivaduoju nuo sukrėtimo, kurį patyriau per plauką išvengdamas mirties, patenkinta, jog leidausi klajoti po gatves. Be abejo, jos diena buvo kur kas produktyvesnė už manąją.

Klerė buvo užsibrėžusi tapti garsiausia šalies neurochirurge, smegenų chirurge, į kurią pagalbos kreipsis neurochirurgai vyrai, kai visai bus nebelikę vilties. Puiki studentė, karštai pasiryžusi siekti mokslo aukštumų, apdovanota neišsenkama energija, ji, be abejo, aplenks savo kolegas vyrus, kaip po truputėlį lenkė ir mane — užgrūdintą ilgųjų distancijų po „Drake & Sweeney“ koridorius bėgiką. Lenktynės jau darėsi nuobodžios.

Ji važinėjo sportine mazda „Miata“, varoma ne visais keturiais ratais, todėl nerimavau, kaip per darganą pajėgs įveikti kelią. Darbą turėjo baigti po valandos. Per tiek laiko suspėsiu pasiekti Džordžtauno ligoninę. Pasiimsiu ją, ir mudu pabandysime susirasti kokį restoraną. Jeigu nepasiseks, pakaks maisto į namus iš kinų restoranėlio, kaip darydavome ir anksčiau.

Pradėjau tvarkyti stalą, ypač stengdamasis nematyti tvarkingos krūvelės neatidėliotinų bylų. Tik dešimt jų laikiau ant stalo — šį metodą buvau perėmęs iš Rudolfo — ir kiekvieną dieną truputį prie jų padirbėdavau. Svarbiausia pateikti sąskaitas už sugaištas valandas. Į manąjį dešimtuką visada patekdavo turtingiausi klientai, nesvarbu, kiek skubios jų teisinės problemos. Tai dar viena iš Rudolfo perimta gudrybė.

Iš manęs buvo tikimasi dvidešimt penkių tūkstančių valandinių sąskaitų. Tai sudaro penkiasdešimt valandų per savaitę, penkiasdešimt savaičių per metus. Mano vidutinis honorarų įkainis — trys šimtai dolerių už valandą, taigi turėčiau uždirbti savo mylimai firmai iš viso septynis šimtus keturiasdešimt tūkstančių dolerių. Iš jų algos man mokėjo šimtą dvidešimt tūkstančių ir dar trisdešimt tūkstančių premijinių, be to, du šimtai tūkstančių buvo skiriama pridėtinėms išlaidoms. Visa kita likdavo partneriams, kasmet pasidalijant pagal kažkokią baisiai sudėtingą formulę, neišvengiant ir apsikumščiavimų.

Retai pasitaikydavo, kad kuris nors iš mūsų partnerių uždirbtų mažiau nei milijoną per metus, o kai kurie — ir daugiau, netgi viršydami du. Sykį tapęs partneriu, juo liksi visą gyvenimą. Taigi, jeigu iki trisdešimt penkerių būsiu tiek pasiekęs — o iš visko sprendžiant sparčiai prie to artėju — tai trisdešimtį metų galėsiu tikėtis puikių pajamų, atveriančių kelią į didžiulį turtą.

Štai apie ką kiekvienas iš mūsų svajojo, begalę dienos ir nakties valandų nesitraukdamas nuo savo darbo stalo.

Krevezojau ant popieriaus šiuos skaičius, — taip darydavau nuolatos ir, spėju, tą pat daro kiekvienas mūsų firmos teisininkas, — kai suskambo telefonas. Nukėlęs ragelį išgirdau Mordekajo Grino balsą.

— Ponas Brokas? — mandagiai paklausė jis. Balsas skambėjo aiškiai, nustelbdamas fone girdimą triukšmą.

— Taip. Prašom vadinti mane Maiklu.

— Gerai. Klausykite, aš šen bei ten paskambinau, jums nėra ko nerimauti. Kraujo testas neigiamas.

— Dėkui.

— Nėr už ką. Tiesiog pamaniau, kad norėsite kuo greičiau sužinoti.

— Dėkui, — pakartojau girdėdamas stiprėjantį šurmulį. — Iš kur skambinate?

— Iš benamių prieglaudos. Smarkus sniegas beregint atgena jų tiek daug, jog nespėjame pamaitinti, tad tenka suktis mums visiems. Turiu jau bėgti.

Senas raudonmedžio rašomasis stalas, persiškas kilimas, brangia tamsiai raudona oda apmuštos kėdės, moderniausia technologija. Apžiūrinėdamas savo puikiai įrengtą kabinetą pirmą sykį per daugelį metų susimąsčiau, kiek visa tai kainavo. Ar mes nesivaikome vien pinigų? Kodėl taip sunkiai dirbame? Kad būtų nupirktas brangesnis kilimas, senesnis stalas?

Šiltame ir jaukiame savo kabinete pagalvojau apie Mordekają Griną, šią akimirką savo laiką savanoriškai aukojantį prisigrūdusioje prieglaudoje, dalijantį maistą sušalusiesiems ir alkaniesiems, kiekvienam randantį šiltą šypseną ir malonų žodį.

Abu mes diplomuoti advokatai, abu išlaikę tuos pačius egzaminus, abu sklandžiai gebame žerti teisinius terminus. Iš vienos pusės — mudu to paties lizdo paukščiai. Aš savo klientams padedu praryti konkurentus, kad galėtų prie bendros savo sąskaitos prisidurti dar kelis nulius. Per juos ir pats praturtėsiu. Jis padeda savo klientams pramisti ir rasti šiltą guolį.

Pažvelgiau į krevezonę savo bloknote, — uždarbius ir metus kelyje į gerovę, — ir nuliūdau. Koks akivaizdus ir begėdiškas godulys!

Vėl suskambo telefonas. Krūptelėjau.

— Kodėl tu kontoroje? — kiekvienas pamažu tariamas Klerės žodis dvelkė šalčiu.

Nustebęs pasižiūrėjau į laikrodį.

— Aš... eee... žinai, skambino vienas klientas iš Vakarų pakrantės. Pasirodo, ten nesninga.

Regis, šitaip pameluodavau ir anksčiau. Tačiau bala nematė.

— Aš laukiu, Maiklai. Gal man keliauti pėsčiom?

— Ne. Bematant atsirasiu pas tave.

Ir anksčiau priversdavau ją laukti. Tai irgi buvo žaidimo dalis: abu pernelyg užsiėmę, todėl ir nepunktualūs.

Iš pastato išpuoliau į darganą, po teisybei, ne itin jaudindamasis, kad pražuvo dar vienas vakaras.

6

Pūga galiausiai liovėsi. Prie virtuvės lango mudu su Klere gurkšnojome kavą. Skaisčios rytmečio saulės šviesoje skaičiau laikraštį. Nacionalinis oro uostas veikė.

— Pašokam į Floridą, — pasiūliau. — Dabar pat.

Ji niekinamai mane nužvelgė.

— Į Floridą?

— Gerai, į Bahamus. Galėtume atsidurti ten tuoj po vidudienio.

— Nepavyks.

— Pavyks. Kelias dienas aš nedirbsiu, ir...

— Kodėl nedirbsi?

— Nes man krinka nervai, o pas mus firmoje, jeigu tau krinka nervai, gauni kelias laisvas dienas.

— Taigi tau krinka nervai.

— Žinau. Netgi šiek tiek smagu. Žmonės tampa atidūs, švelnūs, bučiuoja subinę. Kodėl tuo nepasinaudoti?

— Aš negaliu. — Žmonos veidas vėl įsitempė.

Ir tuo viskas baigėsi. Pasielgiau įnoringai, juk žinojau, kad ji turi pernelyg daug įsipareigojimų. Buvo žiauru taip pasiūlyti, tad nusprendžiau vėl įnikti į laikraštį, tačiau sąžinė manęs negraužė. Bet kokiomis aplinkybėmis Klerė vis tiek nebūtų sutikusi keliauti drauge.