Джон Гришэм - Gatvės advokatas

Staiga ji subruzdo: laukė sutarti susitikimai, paskaitos, vizitacijos, apskritai jaunos, ambicingos chirurgės-rezidentės gyvenimas. Kol ji nusipraususi po dušu persirengė, aš jau buvau pasirengęs išeiti. Pavėžėjau ją į ligoninę.

Pamažu slinkom sniegu užverstomis gatvėmis. Nesikalbėjome.

— Porai dienų vykstu į Memfį, — dalykiškai pasakiau, kai sustojome prie ligoninės įėjimo iš Rezervuaro gatvės pusės.

— Ak taip? — tarstelėjo ji.

— Noriu aplankyti tėvus. Jau beveik metai, kai jų nemačiau. Manau, dabar tinkamas metas. Nemėgstu sniego ir nesu nusiteikęs dirbti. Juk žinai, krinka nervai.

— Ką gi, paskambinsi man. — Klerė išlipo ant šaligatvio ir užtrenkė automobilio dureles. Nei bučinio, nei atsisveikinimo žodelyčio, nei mažyčio jausmo. Stebėjau ją nuskubančią tolyn ir pradingstančią pastate.

Viskas baigta. Nemalonu bus pasakyti motinai.

Mano gimdytojai, vos perkopę šeštą dešimtį, buvo sveiki ir narsiai stengėsi mėgautis priverstiniu pensininkų poilsiu. Tėtis trisdešimt metų dirbo lėktuvų pilotu, mama anksčiau tarnavo banke vadybininke. Visą gyvenimą jiedu sunkiai dirbo, stropiai taupė ir sugebėjo mums užtikrinti gyvenimą jaukiuose, patogiuose namuose, kokie ir dera viduriniosios klasės viršūnėlei priklausančiai šeimai. Du mano broliai ir aš lankėme pačias geriausias, kokios tik buvo mums žinomos, privačias mokyklas.

Juodu buvo solidūs žmonės — konservatyvūs, patriotiški, neturintys žalingų įpročių, be galo mylintys vienas kitą. Sekmadieniais eidavo į bažnyčią, dalyvaudavo Liepos ketvirtosios paraduose, sykį per savaitę lankydavo „Rotary“ klubo susirinkimus ir kada tik panorėję keliaudavo.

Tėvai iki šiol sielvartavo dėl prieš trejus metus įvykusių mano brolio Vornerio skyrybų. Jis dirbo Atlantoje advokatu, buvo vedęs savo koledžo bendrakursę, merginą iš mums pažįstamos Memfio šeimos. Gimus antram vaikui, santuoka iširo. Jo žmona prisiteisė vaikų globą ir persikėlė gyventi į Portlandą. Jeigu viskas klostydavosi gerai, sykį per metus mano tėvai galėdavo aplankyti anūkus. Pokalbiuose su jais šios temos stengdavausi neliesti.

Memfio oro uoste išsinuomojęs automobilį, pasukau į plačiai nusidriekusius rytinius priemiesčius, kur gyveno baltieji. Kartais juodieji įsikeldavo į kokį kvartalą, ir tuomet baltieji kraustydavosi į kitą, kur nors toliau. Taip rasėms bėgant vienai nuo kitos, Memfis po truputėlį šliaužė į rytus.

Gimdytojai gyveno šalia golfo aikštyno, naujame stikliniame pastate, projektuotame taip, kad pro kiekvieną langą atsiverdavo vaizdas į pagrindinę aikštę. Nemėgau to namo, nes aikštėje nuolatos buvo gyva. Tačiau savo nuomonės niekada garsiai neišsakiau.

Iš oro uosto paskambinau į namus. Kai atvažiavau, mama nekantraudama jau laukė. Tėtis, anot jos, kažkur maklinėja.

— Atrodai pavargęs, — apkabinusi ir išbučiavusi konstatavo motina. Ji visada taip pasveikindavo.

— Dėkui, mama. Užtat tu atrodai puikiai. — Ir taip buvo iš tiesų. Liekna ir bronzinė nuo kasdienio teniso ir deginimosi seansų užmiesčio klube.

Ji paruošė šaltos arbatos su ledu. Gurkšnojame ją vidiniame kiemelyje, stebėdami pensininkus, sukančius po aikštę ratus golfo vežimėliais.

— Kas nors negerai? — nepraėjus nė minutėlei, man dar nesuspėjus nugerti pirmojo gurkšnio paklausė ji.

— Nieko. Viskas gerai.

— Kur Klerė? Žinai, niekada mums nepaskambinate. Per du mėnesius nesyk negirdėjau jos balso.

— Klerė laikosi puikiai, mama. Abu gyvi ir sveiki, tik labai daug dirbame.

— Ar dažnai būnate drauge?

— Ne.

— Bent kiek pabūnate?

— Ne itin daug.

Ji susiraukė ir motiniškai priekaištingai pažvelgė į viršų.

— Nebesutariate? — toliau puolė ji.

— Taip.

— Aš nujaučiau. Nujaučiau. Iš tavo balso per telefoną atspėjau, kad kažkas negerai. Tikriausiai neketinate ir jūs skirtis? Nemėginote pasitarti su psichoanalitiku?

— Ne. Nusiramink, mama.

— Tai kodėl nepamėginus? Klerė — nuostabi moteris, Maiklai. Dėl santuokos aukokite viską.

— Mudu stengiamės, mama. Bet sunkiai sekasi.

— Ryšiai už šeimos ribų? Kvaišalai? Alkoholis? Azartiniai lošimai? Kuri nors iš tų blogybių?

— Ne. Tik du žmonės žengia skirtingais keliais. Aš dirbu aštuoniasdešimt valandų per savaitę. Ji — irgi.

— Tuomet sulėtinkite apsisukimus. Pinigai — dar ne viskas. — Jos balsas šiek tiek virptelėjo, akyse sublizgo ašaros.

— Atleisk, mama. Mudu bent neturime vaikų.

Ji prikando lūpą, mėgindama išlikti stipri, bet širdies gilumoje apmirė. Žinojau, ką ji mąsto: gyvenimas nenusisekė jau dviem sūnums, liko dar vienas. Mano skyrybas ji įvardys kaip savo nesėkmę, taip pat, kai liko sugniuždyta po suirusios mano brolio santuokos. Kažkaip ras dėl ko save kaltinti.

Nenorėjau, kad manęs gailėtųsi. Mėgindamas pakreipti pokalbį apie įdomesnius dalykus, papasakojau apie nutikimą su Misteriu, stengdamasis sumenkinti pavojų, kuriame buvau atsidūręs. Jeigu ta istorija ir buvo patekusi į Memfio laikraštį, tai tėvai jos neperskaitė.

— Ar tu nenukentėjai? — pasibaisėjusi paklausė motina.

— Žinoma. Kulka manęs nekliudė. Juk esu čia.

— . O, ačiū Dievui. Tai yra, norėjau paklausti, ar nepatyrei dvasinio sukrėtimo?

— Ne, mama, aš puikiai laikausi. Nė kiek nepalūžęs. Firma man davė porą laisvų dienų, todėl ir parvažiavau į namus.

— Vargšelis. Klerė, o dabar dar tas nutikimas.

— Viskas tvarka. Vakar pas mus daug snigo, buvo gera išvykti.

— O Klerei nieko bloga?

— Kaip ir visiems Vašingtone. Gyvena ligoninėje, turbūt geriausioje šio miesto vietoje.

— Aš dėl tavęs taip nerimauju. Žinai, matau nusikaltimų statistiką. Tai labai pavojingas miestas.

— Beveik toks pat kaip Memfis.

Pamatėme netoli vidinio kiemelio terasos nukrentantį kamuoliuką ir laukėme pasirodant jo savininko. Golfo vežimėliu atriedėjo apkūni dama, sekundėlę stabtelėjo pasilenkusi ties kamuoliuku, paskui nevykusiai užsimojo į jį lazda.

Motina nuėjo atnešti dar arbatos ir nusišluostyti akis.

Nežinau, katrą gimdytoją labiau sutrikdė mano apsilankymas. Motina troško tvirtų šeimų, daugybės anūkų. Tėvas troško, kad jo berniukai sparčiai koptų karjeros laiptais ir džiaugtųsi sunkiai pelnyta sėkme.

Vėliau, į pavakarę, su tėvu išėjome į devynių duobučių aikštę. Jis žaidė, aš gėriau alų ir vairavau vežimėlį. Golfas manęs dar nebuvo pakerėjęs. Po dviejų butelių šalto alaus liežuvis atsirišo, buvau pasirengęs kalbėti. Pakartojau jau per priešpiečius papasakotą istoriją apie Misterį. Tėvas įsivaizdavo, kad aš tik porą dienų dykinėju, bandau atsigauti, o paskui vėl visa jėga mesiuos į ringą.

— Darbas stambioje firmoje man jau pradeda kažkaip įkyrėti, — pasakiau, kai prisėdome prie trečios duobutės palaukti, kol priekyje pasitrauks kitas žaidžiančiųjų ketvertas. Nervinausi, todėl dar labiau irzau. Pagaliau juk tai mano gyvenimas, ne jo.

— Ką tai turėtų reikšti?

— Kad esu pavargęs nuo savo darbo.

— Sveikas, susidūręs su gyvenimo realybe. Manai, vyriokas dirbantis gamykloje prie staklių nepavargsta? Tu bent turtėji.

Taigi pirmą raundą laimėjo jis, bemaž nokautu. Dar už dviejų duobučių, kai mudu trypinėjome po aukštą žolę ieškodami kamuoliuko, tėvas paklausė:

— Rengiesi keisti darbą?

— Mąstau apie tai.

— Kur eisi?

— Nežinau. Dar per anksti kalbėti. Kol kas kitos vietos nesidairiau.

— Tada iš kur žinai, kad naujoje ganykloje žolė bus sultingesnė, jeigu nesidairei? — Jis surado kamuoliuką ir patraukė tolyn.