Джон Гришэм - Gatvės advokatas

Kol tėvas žingsniavo įkandin savo smūgiuoto kamuoliuko, vienas važiavau siauru žvyruotu takučiu ir mąsčiau, kodėl tas žilaplaukis žmogus mane taip baugina? Jis pastūmėjo visus tris savo sūnus siekti tikslo, atkakliai dirbti, stengtis tapti Dideliu Žmogumi, nusiteikusiu uždirbti daug pinigų ir įgyvendinti Amerikietiškąją Svajonę. Jis tikrai mokėjo už viską, ko mums reikėjo.

Kaip ir mano broliai, gimiau be pareigos jausmo visuomenei. Mes aukojome Bažnyčiai, nes taip pabrėžtinai patariama Biblijoje. Mokėjome mokesčius valstybei, nes to reikalauja įstatymas. Be abejo, šitaip atiduodant, bus padaryta kas nors gera, ir mes būsime prie to prisidėję. Politika priklauso tiems, kurie sutinka žaisti tokį žaidimą, be to, padorūs žmonės neužkala didelių pinigų. Mus mokė nešti naudą, ir kuo didesnę pasieksime sėkmę, tuo daugiau kažkaip laimės visuomenė. Nusistatykite tikslus, sunkiai dirbkite, garbingai elkitės, siekite gerovės.

Tėvas dusyk nepataikė į duobutę ir įsiropštęs į vežimėlį suvertė kaltę savo riedmušai.

— Galbūt aš neieškau sotesnių ganyklų, — pasakiau.

— Kodėl neiškloji visko, ką nori pasakyti?

Kaip visada pasijaučiau silpnas. Nedrįsau atvirai klausti.

— Aš mąstau apie viešojo intereso teisę.

— Kas tai per velnias?

— Darbas visuomenės gerovei, už tai negaunant daug pinigų.

— Kas tu toks? Tapai demokratu? Matyt, per ilgai gyvenai Vašingtone.

— Vašingtone nemažai ir respublikonų. Po teisybei, jie dabar paėmę viršų.

Iki kitos duobutės laukelio važiavome tylėdami. Tėvas gerai žaidė golfą, tačiau jo smūgiai vis prastėjo. Aš trukdžiau jam susikaupti.

Vėl trypinėdamas po aukštą žolę ir ieškodamas kamuoliuko, jis prašneko:

— Taigi kažkokiam prasigėrusiam valkatai šūviu ištaško galvą ir tau kyla noras pakeisti visuomenę. Taip?

— Jis nebuvo prasigėręs valkata. Dalyvavo Vietnamo kare.

Tėtis ankstyvaisiais Vietnamo karo metais skraidė B-52 bombonešiais, todėl tie žodžiai atėmė jam žadą. Tačiau tik sekundėlei. Jis neketino trauktis nė per colį.

— Vienas iš tų, a?

Aš nutylėjau. Kamuoliukas beviltiškai pasimetė, bet tėvas iš tikrųjų jo nė neieškojo. Užsimojo vėl, pataikė prastai, ir mudu pasukome namo.

— Man nepatinka, kad spjauni į gerą karjerą, sūnau, — vėl prašneko jis. — Juk taip sunkiai dirbai. Po kelerių metų tapsi partneriu.

— Galbūt.

— Tau reikia šiek tiek pailsėti, štai ir viskas.

Regis, tai geriausias vaistas visiems.

Nusivežiau gimdytojus papietauti į prašmatnu restoraną.

Labai stengėmės vengti temų apie Klerę, mano karjerą ir anūkus, kuriuos jie retai matydavo. Kalbėjomės apie senus draugus ir kaimynus. Sužinojau naujausias paskalas, kurios manęs nė kiek nedomino.

Atsisveikinau su gimdytojais penktadienio vidudienį, likus keturioms valandoms iki manojo reiso. Išvažiavau į oro uostą — grįžti atgal į sujauktą savo gyvenimą Kolumbijos apygardoje.

7

Žinomą, kai penktadienį vakare grįžau, butą radau tuščią, bet jame buvo kažkas nauja. Ant virtuvės darbastalio gulėjo raštelis. Sekdama mano pavyzdžiu, Klerė dviem dienoms išrūko namo į Providensą. Priežastis nebuvo nurodyta. Tik prašymas grįžus jai paskambinti.

Paskambinau į jos tėvų namus. Sutrukdžiau — jie pietavo. Penkias minutes mudu kankinomės pokalbiu, per kurį išsiaiškinome, kad abu iš tikrųjų laikomės gerai, Memfyje ir Providense taip pat viskas gerai, mūsų šeimos gyvuoja puikiai, ir ji grįšianti sekmadienio pavakarę.

Padėjau ragelį ir išsiviriau kavos. Gėriau spoksodamas pro miegamojo langą į slenkantį mašinų srautą P gatve, vis dar dengiamą sniego. Jeigu ir aptirpo, nebuvo žymu.

Spėjau, kad Klerė savo gimdytojams pasakoja tą pačią slogią istoriją, kuri slėgė ir mano pečius. Liūdna, keista ir vis dėlto kažkaip nieko nuostabaus, kad mes atviraujame savo gimdytojams, patys nepažvelgdami tiesai į akis. Jau buvau nuo to pavargęs, pasiryžau artimiausiu metu, labai greitai, galbūt net sekmadienį, kur nors susėsti, galbūt virtuvėje prie stalo, ir nepabijoti pripažinti, kaip yra. Atskleisime savo jausmus bei būgštavimus ir, visiškai dėl to neabejojau, pradėsime planuoti savo ateitį kiekvienas sau. Žinojau, kad Klerė trokšta išsivaduoti iš santuokos, tik nežinojau, kiek tas noras stiprus.

Žodžius, kuriuos ruošiausi jai pasakyti, repetavau tol, kol jie pradėjo skambėti įtikinamai, paskui išėjau pasivaikščioti. Lauke spaudė dešimties laipsnių8 šaltis, pūtė žvarbus vėjas, kiaurai persmelkdamas puspaltį. Žingsniavau pro dailius pavienius namus ir sublokuotus jaukius daugiabučius, už kurių langų, įsivaizdavau, tikros šeimos valgo, juokiasi ir mėgaujasi šiluma. Įsukau į M gatvę, kuria plūdo nepakenčianti vienumos minia. Net šaltą penktadienio vakarą M gatvėje nenyku: barai sausakimši, prie restoranų eilės, kavinės perpildytos.

Iki čiurnų įsibridęs į sniegą, stovėjau prie kažkokio muzikinio klubo vitrinos, stebėdamas šokančias ir geriančias jaunas poreles. Pirmą sykį gyvenime pasijutau nebejaunas. Man trisdešimt dveji, bet per pastaruosius septynerius metus dirbau tiek, kiek daugelis žmonių nuveikia per dvidešimt. Buvau pavargęs, ne senas, bet jau akivaizdžiai vidutinio amžiaus, ir pripažinau sau, kad nebesu ką tik koledžą baigęs absolventas. Anos dailios mergužėlės jau niekada nebepažvelgs į mane antrąsyk.

Sustirau nuo šalčio, vėl pradėjo snigti. Nusipirkęs sumuštinį, įsidėjau į kišenę ir parklampojau atgal į butą. Įsipyliau stipraus gėrimo, užsikūriau židinyje nedidelę ugnį ir kramsnojau prietemoje, jausdamasis labai vienišas.

Senais gerais laikais, kai savaitgalį Klerės nebūdavo namie, aš taip pat be sąžinės graužaties apsigyvendavau kontoroje. Dabar, sėdint prie židinio, šis prisiminimas kėlė pasidygėjimą. Kai išeisiu iš darbo, „Drake & Sweeney“ ir toliau išdidžiai gyvuos, klientai su savosiomis problemomis bus perduoti pulkams kitų jaunų teisininkų. Firmai mano išėjimas tebus menkas kelio nelygumas ir liks beveik nepastebėtas. Po kelių minučių į mano kabinetą atsisės kas nors kitas.

Kažkiek po devynių suskambėjęs telefonas privertė staiga atsibusti iš ilgų liūdnų svajonių.

— Kuo nors užsiėmęs? — iš ragelio nugriaudėjo Mordekajo Grino balsas. Jis skambino mobiliuoju telefonu.

— Hm, tiesą sakant, ne. Ko nors reikia?

— Velniškas šaltis, vėl sninga, o mums čia trūksta žmonių. Galėtumėte paaukoti kelias valandas?

— Kam?

— Darbui. Mums tikrai reikia pajėgių talkininkų. Prieglaudos ir sriubos valgyklos perpildytos, neturime užtektinai savanorių.

— Nežinau, ar mano pakankama kvalifikacija.

— Mokate ant duonos tepti žemės riešutų kremą?

— Turbūt.

— Tuomet kvalifikacija pakankama.

— Gerai, kur man atvykti?

— Esame už kokių dešimties kvartalų nuo mūsų kontoros. Tryliktosios ir Euklido gatvių sankryžos dešinėje pusėje pamatysite geltoną bažnyčią. „Ebenezerio krikščioniškoji brolija’. Mes pusrūsyje.

Užsirašiau adresą, kiekvieną žodį vis netvirčiau, nes Mordekajas kvietė į kautynių zoną. Vos nepaklausiau, ar pasiimti revolverį. Įdomu, ar pats nešiojasi ginklą? Bet jis juodaodis, o aš — ne. O kaip mano automobilis, prabangusis „Lexus“?

— Supratote? — po trumpos pauzės suniurnėjo Grinas.

— Aha. Po dvidešimties minučių atvažiuosiu, — narsiai pažadėjau. Širdis sutuksėjo tankiau.

Persirengiau: džinsai, nertinis. Apsiaviau firminius žygio batus. Iš piniginės išsiėmiau kreditines korteles ir beveik visus grynuosius. Viršutiniame drabužių spintos skyriuje susiradau studentiškų laikų relikviją — seną, vilnoniu pamušalu denimo striukę, dėmėtą nuo kavos ir dažų. Apžiūrėjau save veidrodyje vildamasis, kad neatrodau pernelyg pasiturintis. Iš tiesų ne. Jeigu taip vilkėtų koks nors jaunas aktorius ant Vanity Fair viršelio, iškart ateitų tokia mada.