Джон Гришэм - Gatvės advokatas

— Viskas gerai, Pole. Visiems pasakyk, kad esu pas daktarą.

— Ar iš tikrųjų?

— Ne, bet galėčiau būti. Ką pasakė Artūras?

— Už jį paskambino Rudolfas. Jie laukia jūsų.

— Tegul sau laukia.

Pauzė.

— Gerai, — pagaliau nutęsė ji. — Kada jie galėtų tikėtis, kad pasirodysite?

— Nežinau. Turbūt kai daktaras paleis. O kodėl pati nevažiuoji namo? Pūga jau įsišėlo. Paskambinsiu tau rytoj. — Padėjau ragelį.

Dienos šviesa užlietą butą retai matydavau, tačiau sėdėti priešais židinį ir spoksoti, kaip už lango sninga, ne itin norėjau. Jeigu nuvažiuočiau į barą, tai, ko gero, taip iš jo ir neišeičiau.

Taigi nebuvo kur skubėti. Pasidaviau nešamas transporto srauto, kartu su nuolatiniais keliautojais į darbą ir atgal, jau skubančiais namo į Merilando ir Virdžinijos priemiesčius. Todėl, kai grįžau į miesto centrą, lėkiau kone tuščiomis gatvėmis. Netoli Roberto Kenedžio stadiono susiradau kapines, kuriose laidojami giminių neatsiimti mirusieji. Pravažiavau pro metodistų misiją Septynioliktojoje gatvėje, iš kurios praeitą vakarą atsiuntė pietus, taip ir nesuvalgytus. Aplinkui plytėjo kvartalai, prie kurių anksčiau nebuvau nė priartėjęs ir turbūt niekada jų nebepamatysiu.

Ketvirtą valandą popiet miestas atrodė tartum išmiręs. Dangus temo, pūga smarkėjo. Prieš akis žemę jau buvo užkloję keli coliai sniego. Per radiją pranašavo, kad bus dar daugiau.

Be abejo, neįsismarkavusi pūga negalėjo nutraukti „Drake & Sweeney“ juridinės firmos veiklos. Pažįstu teisininkus, kurie mėgsta dirbti vidurnaktį ir sekmadieniais, kai neskamba telefonai. Įsisiautėjusi stichija leido pailsėti nuo daugybės varginančių posėdžių ir nesiliaujančių telefono skambučių.

Vestibiulyje apsaugininkas mane informavo, kad trečią valandą sekretorės ir dauguma darbuotojų išsiųsti namo. Vėl įėjau į tą patį liftą, kurį buvo pasirinkęs Misteris.

Ant mano rašomojo stalo buvo tvarkingai išdėlioti rausvi rašteliai su telefono žinutėmis, bet nė viena manęs nedomino. Įsijungiau kompiuterį ir pradėjau ieškoti mūsų firmos klientų sąrašo.

„RiverOaks“ buvo Delavero valstijos korporacija, įsteigta 1977-aisiais, su būstine Merilando Hagerstaune. Kadangi korporacija priklausė privačiam asmeniui, informacijos apie ją beveik nepateikta. Jai atstovavo juriskonsultas N. Breidenas Čensas. Ši pavardė nieko man nesakė.

Mūsų didžiulėje duomenų bazėje paieškojau apie jį žinių. Čensas nurodytas kaip mūsų firmos nekilnojamojo turto skyriaus — kažkur ketvirtame aukšte — partneris. Keturiasdešimt ketverių metų amžiaus, vedęs, baigęs teisės fakultetą Djuko universitete6, diplomą apsigynė Getisberge7. Įspūdinga, tačiau iš anksto nuspėjama charakteristika.

Turėdama aštuonis šimtus agresyvių ir kasdien pasirengusių bylinėtis teisininkų, mūsų firma laikė sukaupusi kompiuteriuose trisdešimt šešis tūkstančius aktyvių rinkmenų. Siekdama užtikrinti, kad mūsiškė Niujorko kontora neiškeltų ieškinio kuriam nors mūsų klientui Čikagoje, kiekviena nauja rinkmena būdavo tuojau pat įvedama į duomenų sistemą. Teisininkai, sekretorės ir padėjėjai turėjo asmeninius kompiuterius ir galėjo tuoj pat susirasti reikalingą rinkmeną. Jeigu vienas iš mūsiškių paveldėjimo teisės advokatų Palm Biče tvarkytų turtingo kliento nekilnojamosios nuosavybės reikalus, o aš norėčiau sužinoti pagrindinius dalykus apie tai, kaip mes atstovaujame, tereikėtų nuspausti kelis klavišus.

Apie „RiverOaks“ buvo keturiasdešimt dvi rinkmenos, beveik visos susijusios su nekilnojamojo turto transakcijomis, per kurias kompanija įsigijo nuosavybę. Kiekvienoje rinkmenoje nurodyta, kad sandorius sudarė Čensas. Keturiose rinkmenose buvo numatytos iškeldinimo procedūros, iš kurių trys įvykdytos praeitais metais. Pirmas paieškos etapas ėjosi lengvai.

Sausio 31-ąją „RiverOaks“ nusipirko nuosavybę Floridos aveniu.

Pardavėjas — kažkokia „TAG, Inc.“ bendrovė. Vasario 4-ą dieną mūsų klientas iškeldino kažkiek benamių, savavališkai apsigyvenusių apleistame tos nuosavybės sandėlyje, — vienas iš jų, dabar žinau, buvo ponas Devonas Hardis, kuris iškeldinimą priėmė kaip asmeninę nuoskaudą ir kažkaip prisikasė iki mūsų.

Užsirašiau rinkmenos pavadinimą, numerį ir pakilau į ketvirtą aukštą.

Niekas neįsidarbina stambioje firmoje turėdamas tikslą tapti advokatu, nekilnojamojo turto specialistu. Yra kur kas labiau viliojančių sričių, kuriose galima susikurti puikią reputaciją. Visais laikais labiausiai vertinamos teisminės bylos, ir bylininkai tebebuvo labiausiai gerbiami iš visų Dievo sukurtų advokatų, bent jau mūsiškėje firmoje. Keletas kitų korporacinės veiklos sferų, pritraukiančių didžiausius talentus — tai vis dar labai madingi įmonių susijungimai ir įgijiniai, nuo seno mėgstamos operacijos su vertybiniais popieriais. Mano sritis — antimonopolinė teisė — irgi aukštai kotiruojama. Mokesčių įstatymai labai sudėtingi ir jų specialistais labai žavimasi. Daryti įtaką vyriausybei (lobizmas) kelia pasidygėjimą, bet tas darbas taip gerai apmokamas, jog kiekviena juridinė firma Kolumbijos apygardoje turėjo ištisus teisininkų padalinius, kurie tepdavo lėtai besisukančius valdžios sraigtelius.

Tačiau niekas nėra nusiteikęs tapti nekilnojamojo turto sandorių advokatu. Nežinau kodėl taip yra. Tie specialistai visų šalinasi, su niekuo nebendrauja, be abejo, įnikę į smulkų hipotekos dokumentų šriftą, ir kiti firmos kolegos žiūri į juos šiek tiek iš aukšto.

„Drake & Sweeney“ firmoje kiekvienas teisininkas einamąsias bylas laiko savo kabinete, dažnai paslėptas spintoje ir užrakintas. Tik nebeaktualios bylos buvo prieinamos kitiems darbuotojams. Nė vieno teisininko nebuvo galima priversti parodyti bylą kitam kolegai, nebent to pareikalautų vyresnysis partneris ar firmos vadovų komiteto narys.

Man reikalinga iškeldinimo byla tebebuvo įvardyta kaip einamoji, ir neabejojau, kad po epizodo su Misteriu griežtai saugoma.

Šalia sekretoriato, prie rašomojo stalo, pamačiau kserokopijas peržiūrinėjantį kažkokį teisininko padėjėją. Paklausiau jo, kur galėčiau rasti Breideno Čenso kabinetą. Jaunuolis galva kryptelėjo į atviras duris kitapus erdvaus holo.

Mano nuostabai, Čensas sėdėjo prie rašomojo stalo, keldamas labai apsivertusio darbais teisininko įspūdį. Šitaip įsibraudamas žmogų sutrukdžiau, jis visai pagrįstai galėjo būti nepatenkintas. Pagal žinomas elgesio normas privalėjau iš anksto paskambinti ir susitarti dėl pokalbio. Bet protokolinis etiketas man nerūpėjo.

Jis nepakvietė manęs atsisėsti. Bet aš atsisėdau, ir tai anaiptol nepataisė jam nuotaikos.

— Jūs buvote vienas iš įkaitų, — irzliai konstatavo, kai pagaliau prisiminė mane iš veido.

— Taip, tikrai.

— Turbūt buvo siaubinga.

— Tai jau baigėsi. Tas vyriokas su ginklu, velionis ponas Hardis, vasario 4-ą buvo iškeldintas iš sandėlio. Ar tą iškeldinimą vykdėme mes?

— Taip, — trumpai nukirto jis. Atrodė tarsi gintųsi. Spėjau, jog tą bylą kažkada dienos metu jis jau sklaidė. Veikiausiai atidžiai peržiūrėjo ją kartu su Artūru ir su kita vyresnybe. — O ką?

— Ar ten jis buvo savavališkai apsigyvenęs?

— Po šimts, žinoma! Visi jie ten tokie. Mūsų klientas tik mėgina ten įvesti tvarką.

— Esate tikras, kad jis savavališkai užgrobė patalpas?

Jo smakras atkaro, akys užraudo. Galiausiai jis giliai įkvėpė oro.

— Ko jūs siekiate?

— Galėčiau pamatyti bylą?

— Ne. Čia ne jūsų reikalas.

— Galbūt mano.

— Kas jūsų skyriaus vyresnysis partneris? — Jis pasičiupo parkerį, lyg ketindamas užsirašyti pavardę asmens, kuris mane sudrausmintų.