Джон Гришэм - Gatvės advokatas

Misteris apsidairė po salę ir pastebėjo ant kavos stalelio stovinčią porcelianinę vazą. Vėl pamojęs pistoletu, įsakė man atrišti Amstedą.

— Štai ten nykštukai, — metė.

Amstedas išėmė iš vazos pamerktas gėles ir atsukęs nugarą ilgai šlapinosi; mes tuo metu tyrinėjome grindis. Kai jis galiausiai baigė, Misteris paliepė mums pristumti posėdžių stalą prie langų. Buvo dvidešimt pėdų ilgio, sunkus, riešutmedžio, kaip dauguma „Drake & Sweeney“ baldų. Aš iš vieno galo, Amstedas — iš kito, abu stenėdami vargais negalais nustūmėme stalą kokias šešias pėdas, kol Misteris pasakė sustoti. Liepė man Malamudą ir Rafterį surišti drauge, o Amstedą paliko laisvą. Niekada nesuprasiu, kodėl jis taip pasielgė.

Paskui kitus septynis įkaitus privertė atsisėsti ant stalo nugaromis į sieną. Nė vienas nedrįso paklausti kodėl, bet pamaniau, kad šitaip jis norėjo prisidengti nuo snaiperių. Vėliau sužinojau, kad policija tikrai buvo pasiuntusi šaulius su optiniais taikikliais ant priešais esančio pastato stogo. Galbūt Misteris juos pastebėjo.

Penkias valandas prastovėję, Rafteris ir kompanija pagaliau sulaukė kojoms palengvinimo. Amstedui ir man nurodęs atsisėsti į krėslus, Misteris užėmė vietą galustalėje. Mes laukėme.

Gyvenimas gatvėje tikriausiai išmoko žmogų kantrybės. Regis, Misteriui buvo visai nesunku ilgą laiką sėdėti slepiant akis po saulės akiniais, nė kiek nejudinant galvos.

— Kas iš jūsų iškeldintojai?

Sutrikę susižvalgėme, nenutuokdami, apie ką jis kalba. Tartum dėbsojo į kažkokią stalviršio dėmę šalia dešinės Kolberno kojos.

— Jūs ne tik spjaunate į benamius, bet ir padedate juos išmesti į gatvę.

Aišku, visi sutartinai linksėjome, visiškai sutikdami su juo. Jeigu žmogui norisi mus įžeidinėti, labai prašom, nieko, iškęsime.

Be kelių minučių septynios atvyko užsakytieji pietūs. Pasigirdo smarkus beldimas į duris. Misteris man liepė paskambinti ir perspėti policiją, kad nudės vieną iš mūsų, jeigu tik ką nors pamatys ar išgirs už durų. Rūpestingai persakiau jo žodžius Rudolfui, pabrėždamas, kad nebūtų mėginama mūsų gelbėti. Vedamos derybos.

Rudolfas atsakė viską supratęs.

Amstedas nuėjo prie durų, atrakino jas ir atsigręžęs į Misterį laukė nurodymų. Misteris stovėjo čia pat, už nugaros, su pistoletu, vos per pėdą nuo Amstedo pakaušio.

— Praverk labai iš lėto, — paliepė Misteris.

Durims atsidarius, stovėjau kelios pėdos už Misterio. Valgis buvo sudėtas ant vežimėlio, kuriuo vienas iš padėjėjų vežiodavo milžiniškus kiekius mūsų prigaminamų popierių. Pastebėjau keturis didelius plastikinius indus su sriuba ir vyniojamojo popieriaus maišelį, pilną duonos. Kažin ar ten buvo ko nors atsigerti. Mes taip ir nesužinojome.

Amstedas žengtelėjo į koridorių, sugriebė vežimėlį ir jau buvo betempiąs šį į pasitarimų salę, kai pokštelėjo šūvis. Amstedas pasilenkė prie vežimėlio ir šalia madam Devjė rašomojo stalo už bufetėlio slėpęsis vienintelis snaiperis suspėjo netrukdomas nusitaikyti. Sekundėlę Misterio galvos niekas nepridengė, ir snaiperis ją suknežino.

Misteris be garso krito atbulas. Mano veidą akimirksniu aptaškė kraujas ir kažkoks skystis. Pamanęs, kad kliudė ir mane, prisimenu, suklikau iš skausmo. Kažkur koridoriuje rėkė Amstedas. Kiti septyni it nuplikyti šunys paknopstom nusirito nuo stalo ir šaukdami suskato ropoti durų link. Viena jų pusė traukė kitą. Susigriebęs už akių aš parpuoliau ant kelių, laukdamas dinamito sprogimo, paskui šokau prie kitų durų, kuo toliau nuo būsimo pragaro. Atrakinau jas, patraukęs į save atplėšiau, ir štai ką paskutinįsyk pamačiau: Misterio konvulsijas ant vieno iš mūsų brangiųjų rytietiškų kilimų. Jo rankos gulėjo geibiai nudribusios prie šonų, taip ir nespėjusios timptelti raudonojo laido.

Staiga koridorius prisipildė specialiosios paskirties būrio vyrukų su grėsmingai atrodančiais šalmais ir storomis neperšaunamomis liemenėmis. Dešimtys jų pasilenkę rengėsi pulti į priekį. Visi išskydo man akyse. Sugriebę mus, nunešė per priimamąjį į liftus.

— Jūs sužeistas? — kažkuris paklausė.

Aš nežinojau. Mano veidas ir marškiniai buvo aptaškyti krauju ir lipniu skysčiu, kurį daktaras vėliau apibūdino kaip „cerebrospinalinį likvorą“.

3

Pirmame aukšte, kaip įmanoma toliau nuo Misterio, laukė šeimos ir draugai. Dešimtys bendradarbių ir kolegų grūdosi kabinetuose ir koridoriuose laukdami, kol būsime išgelbėti. Kai pasirodėme, mus pasitiko garsūs džiaugsmo šūksniai.

Buvau visas kruvinas. Mane nuvedė į nedidelę sporto salę pusrūsyje. Nors jis priklausė mūsų firmai, bet teisininkai praktiškai joje nesilankydavo. Neturėjome laiko mankštintis, o jei kuris nors iš mūsų ir sumanytų rūpintis savo fizine forma, būtų dar labiau užverstas darbu.

Mane iškart apspito daktarai, bet tarp jų nemačiau savo žmonos. Kai juos įtikinau, kad kraujas ne mano, jie nurimo ir įprastai apžiūrėjo. Kraujospūdis buvo pakilęs, pulsas mušė kaip patrakęs. Man davė kažkokią tabletę.

Nors labiausiai man reikėjo dušo, tačiau mane paguldė ant stalo ir dešimt minučių sekė kraujospūdį.

— Man šokas? — paklausiau.

— Turbūt ne.

Bet jaučiausi lyg ištiktas šoko. Kur Klerė? Šešias valandas į mane buvo nukreiptas pistoletas, gyvybė kybojo ant plauko, o žmona nepasivargino ateiti ir laukti kartu su kitų įkaitų šeimynykščiais.

Pagaliau patekau į dušą. Ilgai prausiausi po karšta čiurkšle, tris kartus išsimuilinau galvą tirštu šampūnu, paskui amžinybę stovėjau laukdamas, kol nuvarvės vanduo. Niekas nebuvo svarbu. Esu gyvas, kvėpuoju ir garuoju.

Persivilkau kažkieno kito švariu sportiniu treningų gerokai man per dideliu; ir grįžęs vėl atsiguliau ant stalo gydytojai darsyk patikrino kraujospūdį. Atėjusi mano sekretorė Polė su ašaromis akyse puolė karštai glėbesčiuoti. Man tikrai labai to reikėjo.

— Kur Klerė? — paklausiau.

— Iškviesta prie ligonio. Mėginau prisiskambinti į ligoninę. — Polė žinojo, kad iš santuokos nedaug kas likę. — Ar gerai jaučiatės? — paklausė ji.

— Manau, taip.

Padėkojęs gydytojams, išėjau iš sporto salės. Koridoriuje pasitikęs Rudolfas nerangiai apkabino. Jis vis kartojo „sveikinu“, lyg būčiau kažką nuveikęs.

— Niekas nė nesitiki, kad rytoj pasirodysi darbe, — pasakė jis. Nejau mano, kad laisva diena galėtų išspręsti visas mano problemas?

— Apie tai aš dar negalvojau.

— Tau reikia pailsėti, — pridūrė jis, lyg daktarai to nebūtų man pabrėžę.

Norėjau pasikalbėti su Bariu Nucu, bet visi mano draugai įkaitai jau buvo išėję. Niekas nenukentėjo, neskaitant kelių nuotrynų, likusių nuo virvės ant riešų.

Žudynes pavyko apriboti iki minimumo, gerieji vaikinai sveikučiai ir besišypsantys, tad jaudulys „Drake & Sweeney“ firmoje greitai atlėgo. Daugelis teisininkų ir šiaip personalo darbuotojų nervingai tebelūkuriavo pirmame aukšte, kuo toliau nuo Misterio ir jo sprogmenų. Polė atnešė man paltą. Užsivilkau jį ant laisvoko treningo. Manieji rumbuoti mokasinai atrodė keistai, bet neėmiau į galvą.

— Gatvėje laukia reporteriai, — pranešė Polė.

Ak taip. Žiniasklaida. Kas per istorija! Ne koks nors banalus sušaudymas darbe, bet grupelė teisininkų, gatvės pamišėlio paimtų įkaitais.

Jie juk nesulaukė savosios sensacijos, ar ne? Teisininkai liko sveiki gyvi, blogiukas gavo kulką į kaktą, iš sprogmenų — šnipštas, jų savininkas nuvirto ant grindų. Ak, kas būtų galėję atsitikti! Šūvis, paskui sprogimas, baltos šviesos blyksnis, dūžtantys langai, ant šaligatvio krintančios rankos ir kojos — viskas kaip dera tiesiogiai filmuojamame Devintojo kanalo vakaro žinių svarbiausiam reportažui.