Джон Гришэм - Gatvės advokatas

Trečias šūvis jam virš galvos nuskriejo į lubas ir įsmigo nieko nekliudęs. Nugriaudėjo lyg paleistas iš pabūklo. Fojė madam Devjė ar kažkokia kita moteris sukliko. Rafteris pasilenkė, o kai bandė atsitiesti, mėsinga Amstedo alkūnė trinktelėjo jam tiesiai į krūtinę ir sugrąžino atgal į vietą prie sienos.

— Užsičiaupk, — pro sukąstus dantis patarė Amstedas.

— Nevadink manęs „draugužiu“, — pridūrė žmogus, ir šis kreipinys liko iškart atmestas.

— Kaip norėtumėte, kad jus vadintume? — paklausiau, jausdamasis betampąs įkaitų lyderiu. Ištariau šiuos žodžius labai švelniai, su didele pagarba, ir jis deramai įvertino mano nuolankumą.

— Misteriu, — atsakė. „Misteris“ visiems salėje tiko kuo puikiausiai.

Sučirškė telefonas. Akimirką pamaniau, kad Misteris pykštels ir į jį. Tačiau ne — tik pamojo, ir aš padėjau aparatą ant stalo tiesiai priešais Misterį. Kaire ranka vyriškis pakėlė ragelį, dešiniojoje vis laikydamas ginklą, kuris tebebuvo nutaikytas į Rafterį.

Jeigu devyniems iš mūsų būtų leista balsuoti, Rafteris taptų pirmuoju aukojamuoju avinėliu. Aštuoniais balsais prieš vieną.

— Alio, — atsiliepė Misteris. Trumpai pasiklausęs, padėjo ant svirtelės ragelį. Atbulas atsargiai žengtelėjo prie krėslo galustalėje ir atsisėdo. — Paimk virvę, — paliepė man.

Jis norėjo, kad visus aštuonis suriščiau per riešus, o paskui sujungčiau kartu. Pjoviau virvę, rišau mazgus ir skubindamas jų mirtį stengiausi nežiūrėti savo kolegoms į akis. Visąlaik jutau įremtą sau į nugarą vamzdį. Vyriškis norėjo, kad suriščiau juos kuo tvirčiau, tad demonstravau ryžtą užveržti rankose kraują ir palikti kaip galima mažiau virvės laisvumo.

Rafteris sumurmėjo kažką sau po nosimi, ir man užėjo noras skelti jam antausį. Amstedas sugebėjo įtempti riešus, tad kai baigiau jį rišti, virvė kone nuslydo laisvai nuo plaštakų. Malamudas, išpiltas prakaito, tankiai alsavo. Jis buvo seniausias firmos partneris, dveji metai po pirmo širdies infarkto.

Neiškenčiau nepažvelgęs į akis Bariui Nucui, vieninteliam savo draugui iš šutvės. Mudu buvome to paties amžiaus, trisdešimt dvejų, ir tais pačiais metais pradėjome dirbti firmoje. Jis baigęs Prinstoną, aš — Jeilį. Abiejų mūsų žmonos kilusios iš Providenso. Jo santuoka nusisekė — trejetas vaikučių per ketverius metus. Manoji — pasiekusi paskutinę lėto irimo stadiją.

Mudviejų akys susitiko, abu pagalvojome apie jo vaikučius. Pirmą kartą apsidžiaugiau, kad esu bevaikis.

Nuskardėjo pirmoji iš daugybės sirenų. Misteris man paliepė nuleisti penkių didžiulių langų žaliuzes. Vykdžiau tą darbą itin stropiai, apžvelgdamas automobilių aikštelę apačioje, lyg tai, kad būsiu pamatytas, galėtų kaip nors mane išgelbėti. Ten stovėjo viena tuščia policijos mašina tebemirksinčiais švyturėliais, farai jau buvo pastate.

O čia mes — devyni baltieji vaikinai ir Misteris.

Pagal paskutinius informacinius duomenis, po visą pasaulį išmėtytose firmos „Drake & Sweeney“ kontorose dirba aštuoni šimtai teisininkų. Pusė jų — Kolumbijos apygardoje, pastate, kurį šiuo metu terorizavo Misteris. Jis liepė man paskambinti „bosui“ ir informuoti, kad esąs ginkluotas, apsijuosęs dvylika strypelių dinamito. Paskambinau Rudolfui, vadovaujančiajam mano poskyrio — antimonopolinės teisės — partneriui ir persakiau žinią.

— Tau viskas gerai, Maikai? — paklausė jis. Mudu kalbėjomės Misterio naujuoju telefonu su garsiakalbiu, įjungtu visu stiprumu.

— Kuo puikiausia, — nuraminau. — Būk geras, pasistenk pildyti viską, ko jis reikalauja.

— O ko jis reikalauja?

— Dar nežinau.

Misteris pamojo pistoletu, ir pokalbis baigėsi.

Pagal pistoletą vadovaudamasis, kaip privalau elgtis, atsistojau prie posėdžių stalo, kelios pėdos nuo Misterio, kuris nervino, pradėjęs abejingai čiupinėti laidus, surangytus sau ant krūtinės.

Pažvelgęs žemyn, timptelėjo raudoną laidą.

— Štai šis raudonas, truktelėsiu — ir viskas baigta. — Po šio mažo perspėjimo jo saulės akiniai įsmigo į mane. Jaučiau, kad būtina ką nors pasakyti.

— Kodėl jums to reikėtų? — paklausiau, žūtbūt stengdamasis užmegzti dialogą.

— Aš nenoriu, bet kodėl ne?

Mane nustebino jo kalbėsena — lėta, neskubriai ritminga, pasverta, kiekvienas skiemuo tariamas vienodai. Šiuo metu jis — gatvės valkata, bet būta ir geresnių dienų.

— Kodėl jums reikėtų mus užmušti?

— Neketinu su tavimi diskutuoti, — pareiškė jis. „Daugiau klausimų nebus, jūsų prakilnybe.“

Kadangi esu teisininkas ir gyvenu fiksuodamas valandas, pasižiūrėjau į laikrodį — kad ir kas atsitiktų, viskas turi būti deramai užregistruota, jeigu tik mums pavyks likti gyviems. Dvidešimt minučių po pirmos. Misteris nepageidavo bruzdulio, tad mes iškentėme nervus alinantį tylos tarpsnį, trukusį keturiolika minučių.

Negalėjau patikėti, kad mes pasmerkti mirčiai. Regis, nebuvo jokio motyvo, jokios priežasties mus galabyti. Buvau tikras, kad nė vienas iš mūsų nebuvo anksčiau su juo susidūręs. Prisiminiau, kaip kėlėmės liftu, — juk valkata tartum nebuvo numatęs, kuriame aukšte išlips. Tiesiog tai beprotis, ieškantis įkaitų, ir pagal nūdienos standartus, deja, žmogžudystės atrodo bemaž normalus reiškinys.

Panašios beprasmiškos žudynės per ateinančias dvidešimt keturias valandas užvaldytų laikraščių antraštes ir priverstų žmones stebėtis. O paskui prasidėtų anekdotai apie negyvą advokatą.

Įsivaizdavau antraštes ir mintyse girdėjau reporterius, bet niekaip nenorėjau patikėti, kad taip gali atsitikti.

Fojė išgirdau balsus, gatvėje kaukė sirenos; kažkur koridoriuje blerbė policijos nešiojamoji radijo stotelė.

— Ką valgei priešpiečių? — paklausė Misteris, pertraukdamas tylą. Sekundėlę dvejojau, pernelyg nustebęs, kad galėčiau pameluoti. Galiausiai atsakiau:

— Skrudintą ant grotelių viščiuką su salotomis.

— Vienas?

— Ne, susitikau su draugu. Su bendramoksliu iš teisės fakulteto, jis gyvena Filėje2.

— Kiek abiem kainavo?

— Trisdešimt baksų.

Atsakymas jam nepatiko.

— Trisdešimt baksų, — pakartojo. — Dviem žmonėms. — Palingavęs galvą jis nužvelgė aštuonis bylininkus. Jeigu surengtų jų apklausą, vyliausi, kad kolegos pameluos. Grupelėje buvo smarkių valgytojų, trisdešimt baksų nepakaktų netgi apetitui sužadinti.

— Žinai, ką aš valgiau?

— Ne.

— Sriubą ir krekerius. Prieglaudoje, už dyką. Ir, manau, man pasisekė. Už trisdešimt baksų galėtum pamaitinti šimtą mano draugų, ar žinai?

Rimtai linktelėjau, lyg staiga suvokęs savo nuodėmės svorį.

— Surink visas pinigines, pinigus, laikrodžius, brangenybes, — įsakė jis, vėl pamodamas pistoletu.

— Galiu paklausti kodėl?

— Ne.

Padėjau ant stalo savo piniginę, laikrodį ir smulkiuosius, paskui įnikau naršyti kolegų įkaitų kišenes.

— Viskas bus atiduota artimiesiems, — paaiškino Misteris, ir mes visi aiktelėjome.

Jis nurodė man sudėti grobį į vieną lagaminėlį, užrakinti ir vėl paskambinti „bosui“. Rudolfas atsiliepė išsyk. Įsivaizdavau jo kabinete įsitaisiusį specialiosios paskirties būrio vadą.

— Rudolfai, čia vėl aš, Maikas. Kalbu telefonu su įjungtu garsiakalbiu.

— Taip, Maikai. Ar viskas gerai?

— Tiesiog puiku. Klausyk, šis džentelmenas nori, kad atidaryčiau arčiausias priimamojo duris ir padėčiau koridoriuje juodąjį lagaminėlį. Tuomet duris vėl uždarysiu ir užrakinsiu. Supratai?