Шэрон Оуэнс: Šokių salė magnolijų gatvėje

O Edis buvo labai patenkintas vėl susigrąžinęs savo gyvenimo meilę, net virpuliukai jį varstė, kad pagaliau atmušė ją iš Holivudo Hogano. Vertėjo laukti metų metus, kol jie išsiskirs — ilgus vienišus metus, per kuriuos Edis kūrė savo kepyklos verslą. Kai prabėgo penki pavasariai ir nebuvo girdėti net užuominos apie vestuves, Edis išdrįso viltis, kad Meirion nusibos išvaizdusis draugužis ir ji ryšis grįžti pas jį. Jis seniai žinojo, kad Džonis Hoganas niekada neketino įsipareigoti Meirion. Jis nebuvo šeimos žmogus. Ir kai Edis suvokė gavęs šį šansą, jis nedelsė nė akimirkos — puolė įtikinėti Meirion tekėti už jo. Aišku, aplinkybės nebuvo idealios. Toli gražu. Vestuves rengė labai skubotai. Džonis ir jo seneliai nebuvo pakviesti. Jie visi žinojo, kad taip geriau.

Žinoma, garbingo verslininko žmonai nebūtų tinkamas darbas leisti į bokalus alų, tad Meirion nusprendė siekti karjeros, ir Edis leido jai steigti savo verslą. Tai buvo nedidelė brangių jaunosios drabužių ir reikmenų krautuvėlė per kelias gatves nuo šokių salės, pavadinta „Romantika ir kaspinai“. Po septynių mėnesių Meirion pagimdė sūnų. Juodu su Edžiu lyg susitarę kartojo, kad vaikas gimė per anksti, nes buvo didelis ir tam pasirengęs, ir visi tuo patikėjo. Išskyrus Džeimsą, šis vyras buvo išmintingas ir vos išgirdęs suprato, kad tai pasaka.

Holivudą Hoganą graužė pavydas, kai Meirion gimė sūnus. Jis negalėjo patikėti, kad Meirion jį šitaip išdavė, juk visada nerimavo, kad tik nesusilauktų su juo kūdikio, o dabar stumdė savo vaiką vežimėlyje aplinkui kaip mama iš paveikslėlių knygos. Kaip Dorisė Dei, visa pastelinių spalvų ir motiniška. Marilinos Monro dienos amžiams pradingo. Ji sušvelnino savo makiažą ir vilkėdavo naminį megztinį ant seksualių baltų palaidinių. Niekada neatrodė laiminga.

Dieną naktį jis keikė save, kad laiku nepasipiršo. Nors jos požiūris į gyvenimą buvo maištingas, vis tiek stvėrė pirmą pasitaikiusią progą mūvėti vestuvinį žiedą ant piršto ir migdyti kūdikį dideliame gražiame vežimėlyje. Tipiška moteris. Ir vis dėlto jo jausmai jai neišblėso. Jis klausė Džeimso, ar nevertėtų įkalbėti Meirion bėgti su juo ir pasiimti kartu kūdikį. Bet Džeimsas pasakė, kad jis seniai turėjęs pasipiršti Meirion, dabar esą šaukštai po pietų ir jis turįs duoti jai su Edžiu šansą būti laimingiems. Meirion — jautri moteris, sakė Džeimsas, be to, ji pati pasirinko. Džonis turįs su tuo susitaikyti. Turbūt pirmą kartą gyvenime Džonis paklausė savo senelio.

Vėliau Džonis draugavo su daugybe moterų, bet Meirion taip ir liko jam vienintelė, jis niekaip negalėjo patikėti, kad leido jai pasitraukti. Mintys apie ją užplūsdavo jo sapnus naktį, ir net skaičiuodamas krūvas pinigų kabinete jis ilgėjosi, kad ji atneštų jam arbatos ir atsisėstų ant kelių jo pabučiuoti. Labiausiai ilgėjosi šokių su ja. Kai Meirion ir Džonis šokdavo džaivą pagal „Rokas visą parą“ po žaliais ir mėlynais prožektoriais, jam dingodavosi, kad tai filmas.

Jis jautėsi tarsi pakliuvęs į paralelinę visatą, rodės, jei tik rastų kelią atgal į savo pasaulį, vėl viskas būtų gerai. Jis nesiliovė viena akimi stebėjęs durų, jei kartais Meirion jas pravertų ir su juo pasisveikintų, bet ji pro jas taip ir neįžengė. Paskui Džonis išgirdo, kad Edis su Meirion Derivolgio aveniu nusipirko didelį namą su marmuriniu židiniu ir trimis voniomis, kad surengė didelį įkurtuvių vakarėlį oranžerijoje.

Nuo tada šokių salė neteko Džoniui savo žavesio ir nublanko, visos moterys, kurios jį mylėjo, suteikdavo vien liūdesį — ir viskas dėl tos vienintelės, kuri jį paliko. Bet reikėjo mokėti sąskaitas, užsakinėti įvairiausias populiarias pramogas, dainininkus, ir dvidešimt metų viskas klostėsi normaliai. Kartkartėmis jis patobulindavo šokių salę, viename koridoriaus gale atitvėrė patalpą mažai kavinei, siūlančiai keptas bulvytes ir mėsainius. Jis rengdavo teminius vakarus. Tai buvo jo sritis. Per kiekvienas Kalėdas rengdavo kaukių pokylį. Kasmet Naujųjų metų išvakarėse škotų dūdmaišininkas vidurnaktį pūsdavo dūdmaišį, o padavėjos dalydavo viskį ir saldų pyragą, įdarytą vaisiais ir uogomis.

Jis negalėjo patikėti, kad dabar 1987-ieji. Kur prabėgo laikas? Jam jau keturiasdešimt aštuoneri. Ar jis paseno? Argi žmonės nesako taip, kai jie pasensta? Kur prabėgo visas laikas?

Jis matė keičiantis įvairias madas. Aštuntasis dešimtmetis buvo blogiausias. Jis nekentė platėjančių kelnių ir vyrų ilgais plaukais. Taip netvarkingai atrodo. Devintasis dešimtmetis buvo ne toks blogas, merginos nešiojo plastikinius vėrinius, sijonus klostėtais apsiuvais ir avėjo baltais batais, o vyrai vilkėjo sportinius marškinius su užtrauktukais ir avėjo šviesius batus smailiais galais. Šiaip ar taip, tai tenkino Džonį, priminė jam šeštąjį dešimtmetį. Bet šokių aikštelės etiketas visiškai pasikeitė. Merginos daugiau nebelaukdavo, kol bus pakviestos šokio. Jos burdavosi grupelėmis ir sukosi ratu, visos kartu, neįmantriai sverdėdamos aplink krūvą rankinių, juokdamosi užvertusios galvas. Moterys irgi gėrė alų. Ir pačios sumokėdavo prie baro. O ką darė vaikinai dėl tokių pokyčių? Nieko. Jie nutūpdavo ant grindų grupelėmis ir taikėsi su tuo. Gal kartais atsitrenkdavo į gražią merginą, jų žvilgsniai susidurdavo, jie nusišypsodavo ir baigdavo šokti drauge. Į romantiką žiūrima nebe taip rimtai kaip kadaise, galvojo Džonis. Dabar nereikėjo „kirsti salės“, nors jo kartai tai buvo savaime suprantama: vaikinas lėtai žengia per erdvią šokių aikštelę kviesti merginos, stovinčios kitoje salės pusėje, o visi jo draugai žiūri, ką mergina darys. Jei ji atsisakydavo, vargšelis visą gyvenimą turėdavo kęsti pašaipas.

Dabar, kai karaliavo vangumas, salės ištuštėjo. Kai merginos eidavo į kavines traškučių ar į tualetus pasidažyti lūpų, vaikinai puldavo prie baro ir domėdavosi kainoraščiu ant sienos virš kasos aparatų. Kad ir kaip DJ Tonis sulėtino proceso eigą ir ragino: „Vaikinai ir merginos, atsiduokite romantikai“, regis, oficialus kvietimas šokti išėjo iš mados. Džonis apie tai užsiminė seneliui.

Džeimsas manė, kad Džoniui sunku susitaikyti su dabartimi, kad jis pernelyg įsijautęs į praeitį. Jis guodė Džonį, kad visiems smagu šokti grupelėmis, kaip „Duran Duran“, ir tai svarbiausia. Šokių salė vis dar duoda gražaus pelno, sakė jis. Argi ne to norėjo Džonis? Bet Džonis jau nebebuvo tuo įsitikinęs.

Kartais, jei pro miestą pravažiuodavo kokia įžymybė, ji būdavo įkalbinama pasirodyti, pamojuoti miniai ir įteikti kelis prizus. Džonis matė, kokie žmonės patenkinti, kai lėkštę karštų vynu sumirkusių traškučių, porą neoninės spalvos kokteilių ir plačius trumparankovius marškinėlius įteikia popžvaigždės. Žmonės paprasčiausiai norėdavo savaitgalį pasilinksminti ir trumpam pamiršti savo rūpesčius. Šiaip ar taip, jis teikė bendruomenei vertingas paslaugas. Tad kodėl abejonės vis labiau jį graužė?

Kiekvieną vasarą pastato išorė būdavo perdažoma, prie įėjimo daugėjo lempučių, virš durų kabojo deramas ženklas. Džonio šokių salės nebjaurojo seni plakatai, nedarkė jos ir madon atėję grafitai. Ji išliko tokia pat puiki ir atrodė tvarkingai. Tiesa, šalia dulkes skleidė fabrikas, o kitoje jos pusėje driekėsi labdaringų parduotuvių virtinė, kuri mažumėlę žemino gatvės statusą. Ir pats Džonis atrodė puikiai, neapsieita be daugybės buteliukų plaukų dažų ir kelių mielų kostiumų, siūtų pagal individualų užsakymą. Jo protas tebebuvo aštrus kaip peilio ašmenys. Jis galėjo įvertinti eilę prie paradinių durų, greitai sumesti, kiek bus parduota gėrimų tą vakarą, sumažinti personalui algas ir per kelias sekundes mintyse tiksliai suskaičiuoti pelną.