Шэрон Оуэнс - Šokių salė magnolijų gatvėje

Šitaip, palaikomas vietos įžymybės statuso ir miglotų ambicijų, Džonis ryžosi ieškoti gyvenimo tikslo. Pradėdavo ir mesdavo įvairius darbus. Jūreivio, įstaigos tarnautojo, barmeno. Jis jautėsi žlugęs, matydamas, kaip slenka minutės senamadiškose parduotuvėse ir įstaigose, pernelyg išlepintas, kad dirbtų statybose. Kariškio gyvenimas jo netraukė, nes būtų turėjęs nusikirpti savo nuostabius plaukus. Džeimsas siūlė jam darbą savo metalo dirbinių krautuvėlėje, bet Džonis norėjo būti pats sau viršininkas. Jis ilgėjosi ko nors žavingo, žaižaruojančio Holivudu. Štai apie ką jis iš tiesų svajojo. Būdamas dvidešimt trejų Džonis įsimylėjo. Vieną saulėtą 1962-ųjų dieną Karališkajame aveniu, laukdamas, kol įsižiebs reikiama šviesoforo šviesa, jis pamatė gražią mergaitę. Ji buvo šviesiai gelsvais plaukais ir šviesiai raudonomis lūpomis. Džonis pamojo jai prieiti prie automobilio, paklausė jos vardo ir paprašė telefono numerio. Ji užrašė numerį ant seno autobuso bilieto ir padavė jam, jis pražiopsojo žalią šviesą, tad kiti vairuotojai jam piktai pypino. Džonis nepaisė. Meirion Evans buvo to verta. Kitą dieną Džonis jai paskambino. Jis paskyrė kelis pasimatymus, dažniausiai eidavo į kiną, kol paskutinėje „Odeono“ eilėje jie beprotiškai vienas kitą įsimylėjo. Meirion buvo liekno liemens ir apvalaus biusto, bėgant mėnesiams ji leido Džoniui tai, ko niekada nepavyko pasiekti kitiems vaikinams. Net pirmam jos mylimajam Edžiui Grinvudui. Paskui ji, žinoma, nerimavo. Bet buvo tikra, kad Džonis ryšis jai pasipiršti. Jis nuolat kalbėdavo apie didelius ateities planus. Ir buvo pakankamai subrendęs vesti, juk taip?

Dvidešimt aštuonerių Džonis buvo išdidus aplūžusios šokių salės Magnolijų gatvėje savininkas, bet Meirion jis vis dar nesipiršo ir ji negalėjo vadintis jo žmona.

Šokių salė buvo vienintelis iš daugybės jo verslo planų, kurį pavyko įgyvendinti. Kadaise buvo pradėjęs importuoti iš Kalifornijos salotų uždarą ir marinuotus agurkus, bet Belfasto žmonės mėgavosi valgydami salotas, sumaišytas su grietine ir druska, tad įmonė žlugo. Jis atidarė boulingo taką miesto centre, bet takas pritraukė storžievių minią, tad pasitaikius pirmai progai savivaldybės taryba jį uždarė.

Džonis norėjo emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas, gyventi tarp modernių žmonių, tokių kaip jis pats, bet senelė nepritarė šiai idėjai. Jai Amerika reiškė tik viena: išblukusią nespalvotą dviejų jos prarastų dėdžių, nufotografuotų greta didžiulės plieninių sijų krūvos su kastuvais ant pečių, nuotrauką — visa, kas jos šeimai liko iš dviejų mylimų sūnų, niekada negrįžusių namo iš laisvės šalies. Džonis galėjo papasakoti Ailinai tūkstantį istorijų apie žmones, kurie išvyko ten pliki kaip tilvikai, bet su svajone širdyje ir užsidirbo milijonus dolerių pardavinėdami gijų rites ar mėsainius, ar chromuotus automobilius. Bet ji neleido jam net išsižioti.

Ailina buvo laiba moteriškė mažomis plokščiomis rankomis, kurios priminė menteles; ji augino Džonį, kai žuvo jo tėvai. Ji lepino jį, ir jis mėgavosi kiekviena tokia akimirka. Jie buvo labai artimi — Džonis ir Ailina, ir kai jo verslas žlugo, ji nusiminė lygiai kaip jis. Ji žiūrėjo, kaip Džonis blaškosi po erdvius jų namo Iglentino gatvėje kambarius, ir nerimavo. Jis buvo visai nusivaręs, viskas jam buvo įgrisę, ir ji bijojo, kad jis neišvyktų iš Airijos suvisam. Džonis jautėsi kaip didelė žuvis mažame tvenkinyje. Bet kartu jam tai tiko. Niujorke ar kokiame kitame dideliame mieste jam būtų buvę per gilu. Ir Ailina tai puikiai suprato. Ji vis suko galvą, kaip išlaikyti Džonį namie. Staiga jai šovė idėja. Magnolijų gatvėje buvo didelis tuščios žemės lopas, nekultivuojamas nuo karo, o dabar parduodamas. Ailina prasivartė kelias bemieges naktis galvodama apie tą žemės lopinėlį. Jame taip tragiškai per karą žuvo Džonio tėvai ir daugybė žmonių. Galiausiai ji nusprendė, kad jie nusipirks tą žemę ir pastatys joje šokių salę. Tarsi atminimą Džonio tėvams, kurie be galo mylėjo vienas kitą. Džoniui ta mintis patiko. Labai.

Jie pasamdė architektą ir pasakė jam, kad viską darytų paprastai — jokių ornamentų ir įmantrybių. Jis turįs pamiršti aksomu apkraštuotus balkonus ir lubų rožes bei krištolo sietynus. Už mažiausią statybos medžiagų kainą jie norėjo pritraukti kuo daugiau žmonių. Architektas linktelėjo. Suprato, kad ateities kartos niekins naujovišką funkcinį stilių, bet jam reikėjo maitinti šeimą. Jis gavo užsakymą ir ėmėsi darbo.

Tai turėtų būti pastatas, kuriame galėtų tilpti penki šimtai žmonių, nors iš išorės ir atrodytų nedidelis. Kadangi daugiau neturėjo ko veikti, Džonis tapo projekto vadybininku ir labai atsargiai elgėsi su pinigais. Kad jis galėtų finansuoti šokių salės statybą, senelė nepagailėjo viso gyvenimo santaupų. Jis patikino Ailiną išmintingai leidžiąs jos pinigus, ir abu meldė, kad ji gyventų dar ilgai ir pamatytų jos ilgalaikio triūso suteiktą naudą. Džonio per daug negraužė sąžinė dėl kitų žmonių, bet senelę jis labai mylėjo.

Jis patepė visus miesto tarybos narius, kurie buvo susirūpinę dėl galimo triukšmo, ir gavo leidimą. Mažoje pridūmytoje Fontano gatvės alinėje pasamdė statybininkus ir griežtą prižiūrėtoją, kad nenuleistų nuo jų akių. Tą dieną, kai pamatai buvo išlieti, Džonis, stovėdamas dumblino sklypo viduryje, į savo geriausius zomšinius batus sudaužė butelį šampano. Tai buvo nelaimingas atsitikimas. Jis ketino jį trenkti į cemento maišiklį, bet lijo ir butelis išslydo iš rankų. Laimė, tik jo seneliai, statybininkai ir šuo ten buvo ir viską matė.

Sienos kilo greitai, projektas buvo labai paprastas. Jas mūrijo iš pilkų šlakbetonio blokų. Šonuose žiojėjo maži langeliai, taupė pinigus, bet Džonis pasirūpino, kad pastato fasade paliktų milžinišką langą, kuriame kiekvieną gruodį jis galėtų papuošti didelę eglę. Šitaip kuo mažiau išlaidaudamas jis dekoruos tiek šokių salės interjerą, tiek išorę. Ir dar galės prie stiklo priklijuoti reklamos skelbimus — taryba dėl to nesiskųs. (Ji buvo paskelbusi karą tiems, kas afišas klijuoja ant sienų.) Holivudas Hoganas nesirinks laivo, kuris gali priburbuliuoti, mėgdavo sakyti jis visiems, kas jo klausėsi.

Stogą uždengė gofruota skarda, trijų skirtingų geltonų atspalvių, ir Džonis įtarė, kad ji atgabenta iš slaptų karinių bandymų aikštelių Arizonos dykumoje, bet to niekada nesiaiškino. Baras, kurį įrengė per visą šokių salės ilgį iš abiejų pusių, buvo iš dažytos medienos drožlių plokštės ir mėlyno plastiko. Daugumą stalų ir kėdžių Džonis įsigijo per aukcioną Rytų Belfaste, ten prekiavo dūmų ir vandens apgadintais baldais. Jam net pavyko gauti veidrodžių partiją pigesne kaina, nes stiklas buvo šiek tiek deformuotas. Jis pats pakabino juos ant sienų, kai statybininkai susirinko savo įrankius ir išėjo. Tada pinigai baigėsi. Šviestuvus, stiklines ir baro inventorių jis pirko kreditan. Dauguma baro personalo buvo Hoganų šeimos draugai. Salė buvo tiesiog beviltiška, atrodė kaip tuščia parduotuvė. Bet kai pritemdydavo šviesas ir paleisdavo muziką, ši vieta magiškai tapdavo romantiška ir puošni.

Džeimsas nuogąstavo dėl šio projekto. Parėmė jį kokiomis tik galėjo medžiagomis iš savo metalo dirbinių verslo, net padėjo iškloti ir nulakuoti grindis, bet vis tiek dėl šokių salės turėjo blogą nuojautą. Jis baiminosi organizuoto nusikalstamumo, gatvės peštynių ir besaikio girtavimo, nerimavo, kad Džonis apsvaigs nuo viso to reikalo. Bet Džonis ir Ailina džiaugėsi savo sumanymu. Ir kadangi jis juos abu labai mylėjo, nieko nesakė, tik tiek, kad lakuoti medines grindis buvo malonus darbas. Kai galiausiai vieną 1967 metų žiemos vakarą šokių salę atidarė visuomenei, ji atrodė tikrai ištaigingai. Ant didžiulės Kalėdų eglės fojė mirgėjo įvairiaspalvės lempelės, besisukantys prožektoriai ant lubų pavertė šokių salę Magnolijų gatvėje povandeniniu mėlynų ir žalių ratilų rojumi. Keletas dujinių šildytuvų veikė kiaurą dieną, guidami iš naujo pastato šaltį. Džiūstančio tinko kvapas buvo vos juntamas. Personalas pasipuošė aksominiais kaklaraiščiais, raudonais marškiniais ir juodomis kelnėmis su atlasine juostele šone. Didžėjus buvo ką tik grįžęs gyventi į Belfastą po labai sėkmingo dvejų metų darbo Batlino atostogų stovykloje, Šiaurės Anglijoje, ir didžiavosi savo gebėjimu išjudinti klientus. Džeimsas manė, kad vyrukui dėl to veikiausiai ir teko palikti Batliną, bet Džonis pasakė, kad diskžokėjas Tonis turi savo plokštelių, garso sistemą ir diskotekos šviesas, todėl ši tarnyba esanti jo, ir kalba baigta. Džeimsas sumurmėjo, kad nereikia pasitikėti žmogumi, kuris jų vardą taria įmantriai, bet suvokė reikalą pralaimėjęs. Džonis prie pagrindinio įėjimo pasakė trumpą kalbą, o Ailina, pasidabinusi juokinga diadema, perkirpo atidarymo ceremonijos kaspiną. Per priešpiečius suplūdo daug žmonių. Vietos spauda skelbė: STEBUKLINGASIS BERNIUKAS BOMBARDAVIMO VIETOJE ATIDARO ŠOKIŲ SALĘ. Džonis pasakė sužavėtai miniai, kad masyvus žėrintis kamuolys, kabantis ant grandinės nuo lubų, yra didžiausias toks Vakarų Europoje. Tai buvo melas.