Шэрон Оуэнс - Šokių salė magnolijų gatvėje

Paskui plūstančios minios negalima buvo sulaikyti. Ji grūdosi vidun, metė pinigus į pinigų kasą ir lėkė į šokių salę užsiimti geriausių vietų. Didžėjus Tonis paleido savo fluorescencinį mėlyną šviesų kokteilį žemyn ant garsiakalbio ir išėmė kelias plokšteles iš popierinių vokų. Garsiai bambsėdama pasklido muzika. Tonis pasveikino „visas mielas ponias ir mielus ponus, atvykusius į ypatingą Hogano šokių salę“, ir keli profesionalūs šokėjai, Džonio pasamdyti tam vakarui, pasileido suktis ratu. Prie baro nuolat šurmuliavo. Niekas nepastebėjo, kad vodka ne per geriausios kokybės, dėžė kažkokios nežinomos rūšies, apie kurią Džonis nebuvo girdėjęs. Ailina reikalavo, kad baro personalas naudotų mažas sidabrines žnyples, o ne pirštais dėtų ledo kubelius į stiklines. Pamatę, kiek dėmesio skiriama higienai, žmonės įsitikino, kad Hogano šokių salė tikrai pirmaklasė įstaiga. Tvarkdariai buvo perspėti nešnekinti klienčių, kitaip būsią atleisti. Medinės grindys puikiai atlaikė šimtus porų kojų, kurios žingsniavo, striksėjo ir strakaliojo ant jų tą vakarą, ir Džeimsas liko patenkintas. Jis buvo teisus reikalaudamas aukščiausios kokybės medienos. Džonis matė jį šypsantis. Atėjo vidunaktis, o jokių didesnių keblumų neiškilo. Visi buvo laimingi, ir Džonis suprato pagaliau atradęs savo nišą.

2 Džonis — herojus

Prabėgus kelioms savaitėms po didžiojo atidarymo, kaip Džeimsas ir numatė, į šokių salę atėjo pora gangsterių reikalauti duoklės už siūlomą saugumą. Vietos policija buvo įspėjusi Džonį, kad taip gali nutikti — tuomet jis turįs iškart susisiekti su jais. „Tiesiog laikykis ramiai, — patarė jie, — ir paskui pranešk mums, o mes jau juos čiupsime be jokių skrupulų. Mes juos visus pažįstame kaip nuluptus.“

Tad Džonis neišsigando, kai pažvelgęs žemyn iš privačios zonos, kuri buvo neprieinama publikai, pamatė juos šlaistantis fojė. Bet jis supyko, ir labai. Vos spėjo išdžiūti jo naujos įstaigos dažai, o grifai jau suka ratus. Ką gi, Džonis Hoganas neketina nuolankiai jų sutikti ir leisti laužyti jam kaulus. Ne, ponai. Jis sunėrė rankas ir laukė. „Svečiai“ buvo du, jie taip pat buvo žydrojo ekrano mėgėjai, sprendžiant iš to, kaip kalbėjosi cigarams karant iš bumų kampučių. Vienas atrodė klastingas, o kitas — labai kvailas. Jie patraukė pro storą mėlyną virvę ir ženklą TIK PERSONALUI ir ramiai lipo kilimu išklotais laiptais. Užspaudė Džonį ir Ailiną kampe ir pareikalavo mėnesinio mokesčio mainais už saugumą. Gatvėse pavojinga sutemus, sakė jie. Net nežinai žmogus, kas tyko tamsoje. Džonis nenorėjo klausti, ar gangsteriai nepriklausomi, ar susiję su kokia didesne organizuota grupe, bet, šiaip ar taip, buvo apsisprendęs nieko jiems neduoti. Niekas negrasins Džoniui Hoganui, tiesiog čia, gatvėje, kurioje jis gimęs. Arba jo šešiasdešimt ketverių metų senelei.

Kvailokai atrodantis tipelis sugniaužė ir atleido krumplius, tarsi trokštų sudarkyti dailią Džonio išvaizdą Džonis prisispyręs stebeilijo į jį, bet plieninis prievartautojo žvilgsnis nė kiek nesušvelnėjo, nesuvirpėjo nė vienas jo veido raumuo. Liesasis kalbėjo tyliai, ir Ailinos kraujas užkaito. Jie nustatė savo verslo sandėrio terminus ir paaiškino Džoniui, kad jei šis nemokės pirmąjį kiekvieno mėnesio šeštadienio vakarą, Magnolijų gatvės šokių salėje lauk bėdos.

Džonis tuokart sutiko, nenorėdamas statyti į pavojų senelės, bet jam reikėjo plano gangsteriams pergudrauti. Nenorėjo reikalo palikti policininkams. Troško susitvarkyti pats. Kaip ir jo filmų herojai žinojo, kad visi gangsteriai godūs ir kvaili, tereikia kūrybiškai mąstyti. Jie prievartavo silpnus ir išsigandusius žmones ir neišmanė, kaip veikti sutikus pasipriešinimą. Jis davė jiems kodinius vardus: Krumpliai ir Klastūnas. Taip būtų padaręs Džeimsas Kegnis.

Džeimsas Hoganas būtų iškart susisiekęs su policija ir perkėlęs savo šeimą į saugią vietą, kol valdžia sutvarkys reikalą, bet jam apie susidūrimą nebuvo teiktasi pranešti. Džonis privertė Ailiną pasižadėti, kad nieko jam nepasakos ir pati kelias savaites laikysis atokiau nuo šokių salės. Jis viskuo pasirūpinsiąs. Jis nebijo. Žingsniavo aplink šokių salę traukdamas cigaretę ir nepaisydamas savo merginos Meirion, kurios gražusis veidelis tuo metu keistai išbalo. Po keturių dienų jis jau turėjo planą.

Jam reikės išskirti gangsterius ir užklupti juos nepasirengusius. Gerais keliais smūgiais paguldys mažąjį klastūną ant grindų, o paskui lygioje kovoje kausis su didžiuoju. Jis abiem duos pylos Holivudo stiliumi, jie supras, kad bergždžia šantažuoti Džonį Hoganą. Jie sulįs atgal į landynių tamsą kaimynystėje, kur jiems ir vieta. Holivudas Hoganas niekam neatiduos savo sunkiai uždirbtų pinigų.

Šeštadienio vakarą sutartą valandą gangsteriai atsėlino laiptais į Džonio kabinetą ir pasibeldė į duris. Jis drąsiai pakvietė juos užeiti. Įėję į kambarį jie baimingai apsidairė, ar kartais nėra išduoti. Bet vyrukų mėlynais drabužiais nebuvo matyti. (Šiuo atveju, juk kalbame apie Šiaurės Airiją, — vyrukų žaliais drabužiais.) Džonis sėdėjo prie stalo atsainiai traukdamas cigaretę. Vilkėjo savo geriausiu kostiumu su liemene. Dvelkė prabangiu losjonu po skutimosi.

— Užeikite, vyručiai. Jauskitės kaip namie, — pasakė Džonis šiek tiek niujorkietišku akcentu.

Abu vyrai spoksojo į jį. Paprastai skaičiuodamos grynuosius jų aukos būna nervingos ir susijaudinusios.

— Ar pasirengęs sutvarkyti reikalą? — paklausė žemesnysis nusikaltėlis.

— Ar norėtum, kad truputį įtikintum? — pridūrė didysis. — Nesinorėtų gadinti tavo geros išvaizdos. — Jo ketinimai buvo rimti.

— Aš pasirengęs, — pasakė Džonis. — Lįskite atgal į savo narvelį. Baikime tai, kol niekas neatėjo.

— Išmintingas sprendimas. Gerai, duok, ką turi, mes vyrai užsiėmę.

— Spintelėje, — Džonis parodė cigarete. — Išimsiu. — Jis lėtai atsistojo nenuleisdamas akių nuo įsibrovėlių.

— Tik nereikia staigių judesių. Neskubėk, Hoganai, — pasakė pramintasis Klastūnu. — Nenorime jokių pokštų. Pasiimsim pinigus patys.

Krumpliai nudrožė prie spintelės ir mėgino atidaryti.

— Ji užrakinta, — supyko jis.

— Raktas spynoje, tu, didele beždžione, — pasakė Džonis. — Tau tereikia jį pasukti.

— Nevadink manęs beždžione, — sušnypštė Krumpliai, jo veidas paraudo.

— Užsičiaupk ir paskubėk, — ragino Klastūnas.

Kai Krumpliai pasuko raktą, Džonis ryžtingai persibraukė plaukus, tas gestas, regis, sunervino Klastūną. Žabangas jis galėjo užuosti per mylią.

— Luktelėk truputį. Duok man revolverį, — paliepė jis Krumpliams.

Džonis apmirė. To jis nebuvo numatęs. Negalvojo, kad jie ateis apsiginklavę. Spintelėje nebuvo pinigų, tik elektros lemputės, vokai ir peleninės. Krumpliai pasirausė lietpalčio kišenėse ginklo ir gana lėtai padavė savo bendrui. Klastūno pirštai, geltoni nuo nikotino, atsigniaužė jo paimti. Džonis sulaikė kvapą ir svarstė, ar galėtų prišokti prie durų greičiau nei per dvi sekundes. Juos abu užrakintų ir iškviestų policiją. Kai jis įsitempė ir pasiryžo šuoliui, pabeldusi į duris įėjo Meirion, nešdama padėklą arbatos su sausainiais. Krumpliai greitai atitraukė ginklą ir įsigrūdo į kišenę.

— Atleisk, Džoni. Nežinojau, kad turi svečių, — pasakė ji ir padėjo padėklą ant stalo. — Norėjau su tavimi apie šį tą pasikalbėti.

Ji švelniai pakosčiojo ir pamosavo ranka blaškydama cigaretės dūmus.

— Dėl Dievo meilės, kokią čia sumanei operaciją, Hoganai, leisdamas moterims laisvai visur vaikščioti? — paklausė Klastūnas.