Шэрон Оуэнс - Šokių salė magnolijų gatvėje

Istorija apie apiplėšimą sklandė po miestą ištisus mėnesius. Timotis Teitas, kuris glaudėsi pas motiną aptriušusiame kambaryje niekingiausiame miesto rajone, buvo vienišius, pasirodo, jis jau septynerius metus nedraugavo su jokia moterimi. Viena iš ankstesnių jo merginų pasiūlė savo atsiminimus vietos laikraščiams. Kilo derybų dėl kainos karas. Kai jis baigėsi ties keliais šimtais, ji, deja, ne kažin ką turėjo pasakyti, nebent tai, kad Timotis Teitas nebuvo mitrus meilužis. Dažniausiai, sakė ji, kai juodu gulėdavo lovoje, jis mieliau žiūrėdavo animacinius filmukus per televiziją ir kimšdavo saldumynus. Tiksliau sakant, geltonus saldainius. Šlamšdamas tuos saldainius irgi elgėsi savanaudiškai. Niekada iš savo popierinio maišelio nė vieno jai nepasiūlęs. Judžino Lolio ir Timočio Teito porelė buvo praminta „Saldainių šutve“.

Per vėlyvo vakaro televizijos programas buvo diskutuojama apie kriminalinių polinkių sąsajas su seksualiniu nevisavertiškumu. Vidurinioji klasė nusitvėrė tos teorijos ir aptarinėjo ją nepaprastai susijaudinusi ir emocingai. Ta teorija juos tiesiog užvaldė, taip jie buvo įpykę, kad į jų namus vis įsilaužiama ir jie nuolat apvagiami. Ar vyrai imasi nusikaltimų, kai neįstengia suvilioti ir patenkinti moterų? Ar jiems reikia dirgiklių, kurių negali suteikti moters meilė? Konservatoriai tiesiog mėgavosi šia teorija. Timotis tapo labai nemėgstamas nusikaltėlių pasaulyje. Jie visi šaipėsi iš jo geltonų saldainių, nevykusio šaudymo ir gyvenimo be meilės. Jie kalbėjo, kad tik dienų klausimas, kada vėl taps madingas Viktorijos laikų įkarštis matuoti nusikaltėliams galvas. Galbūt troško patikrinti, ar abi jų akys užsimerkia drauge. Kalbėjo apie smukimą.

Patį Timotį taip suglumino jo asmeninio gyvenimo aplinkybių atskleidimas laikraščiuose, kad jis atsisakė nusikaltėlio kelio ir pasižadėjo likusį savo gyvenimą skirti artimo meilei. Į jo kamerą atėjo pastorius ir meldėsi kartu su juo. Paskui Timotis pasakė detektyvams nusprendęs kuo nuoširdžiausiai bendradarbiauti tiriant nusikaltimą. Jis pripasakojo jiems visokių dalykų, pakankamai, kad šie užpildytų šimtą trisdešimt septynis puslapius. Pasirašė prisipažinimą ir paprašė dėžutės pieniško šokolado į kamerą, kad atšvęstų — pagaliau nuo jo pečių nuimta žemiškoji našta. Net pasiūlė šokolado savo suėmėjams, kad parodytų jiems esąs pasikeitęs. Kitoje kameroje tūnojo Judžinas Lolis kietai užsisiuvęs burną. Jis atsėdės savo laiką ir išeis laisvėn. Savo pinigus laikys įšaldęs, tad teisėjai iki jų neprisikas. Jie užrašyti Virdžinijos vardu. Jam viskas baigsis gerai.

Abudu vyrus nuteisė ir išsiuntė į kalėjimą. Timočiui paskelbė daug lengvesnį nuosprendį, nes jis padėjo policijai. Bet Džeimsas Hoganas sakė, kad tai dar ne pabaiga, ir, regis, buvo teisus. Jis patarė Džoniui uždaryti šokių salę ir atleido Ailinai, kad nepasakė jam apie gangsterius, bet uždraudė jai joje dirbti.

Tačiau Džonis buvo įsitikinęs, kad joks gangsteris miestelyje daugiau nedrįs vėl perkirsti kelio Holivudui Hoganui, tokia buvo stebuklingo berniuko iš Magnolijų gatvės legendinė drąsa. Ailina mėgo savo darbą prie kasos stalo, jai patiko sveikinti jaunus žmones ir rinkti pinigus už įėjimą. Ji sakė, kad tai padeda jai jaustis jaunai, tad jie abu nepaisė Džeimso, ir šokių salė tik populiarėjo. Žmonės jautėsi tarsi fantastiško nuotykio dalyviai, kai mokėjo pinigus Ailinai ir ėjo šokti po žaliais ir mėlynais prožektoriais. Pirmieji laikraščių puslapiai suteikė šokių salei tiek viešumo, kiek jai reikėjo, kad klestėtų per ateinančius metus. Džonis ėmė vilkėti šviesius, baltus švarkus, kad niekas negalėtų jo apkaltinti slapstantis šešėliuose.

Meirion pasiėmė dvi savaites atostogų, kad atsigautų iš šoko po apiplėšimo, bet į šokių salę grįžo tik trumpam — pasakyti Džoniui daugiau su juo nebedraugausianti. Kad išsiskyrimas abiem būtų ne toks skausmingas, ji atsisakanti darbo prie baro. Ji pagaliau supratusi, kad Džoniui svarbiausia verslas, ir ji nenorinti griežti antruoju smuiku didelėje bjaurioje pašiūrėje, pilnoje dūmų prisigėrusių baldų. Ji grąžino sidabrinę apyrankę, kurią jis buvo dovanojęs per trečią jų pasimatymą, ir švelniai pabučiavo jam į skruostą. Džonis buvo per daug sukrėstas, kad ką nors išspaustų, jis tik įsidėjo apyrankę į kišenę ir žiūrėjo, kaip Meirion išeina. Kelias akimirkas didžiojoje šokių salėje tvyrojo mirtina tyla, buvo girdėti tik Meirion kulniukų kaukšėjimas į medines grindis. Tada paskui ją trinktelėjo užsiverdamos sunkios fojė durys, ir Džonis liko vienas.

Džonis nuskubėjo pas senelį patarimo. Džeimsas manė, kad Džonis turėtų eiti pasišnekėti su Meirion į jos namus, ne šokių salėje aiškintis, kad turėtų jai pasipiršti ir pasiūlyti saugesnį darbą.

— Ir padaryk tai deramai, Džoni. Dar nėra per vėlu. Ji tenori atkreipti tavo dėmesį. Ji vis dar tave myli, tikrai. Nupirk didelį deimantinį žiedą „Juvelyriniuose akmenėliuose“, tegu įdeda į puošnią dėžutę, apsirenk gražiai ir pulk ant kelių. Paprašyk jos tekėti už tavęs rimtu tonu, kad ji žinotų, jog tavo jausmai nuoširdūs. Ir pažadėk jai, kad padarysi viską, ko ji trokšta.

— Bet ji nenori, kad aš turėčiau šokių salę.

— Net jei ir taip, Džoni. Net jei tau reikėtų parduoti tą vietą. Pagaliau verslas yra viso labo būdas užsidirbti pinigų, o geros moters meilei niekas negali prilygti. Be Ailinos šis pasaulis man nieko nereikštų.

Tačiau Džonis buvo per daug išdidus, kad taip pasielgtų. Jis nieko nedarė. Meirion jo ilgėsis, nusprendė jis, ir atsigavusi iš apiplėšimo išgąsčio pas jį sugrįš. Jei ji nebūtų atėjusi į įstaigą tą vakarą ir išgąsdinusi gangsterių, nebūtų nutraukusi su juo draugystės, įtikinėjo jis save. Laikytų jį herojumi, kaip ir visi kiti. Dėl to dramatiško Meirion poelgio buvo kaltas Judžinas Lolis. Šitaip švaistytis ginklu ir mirtinai ją išgąsdinti! Tarsi Holivudas Hoganas galėtų kada atsisakyti savo brangiosios šokių salės. Nei dėl moters, nei dėl nieko kito. Tai buvo vienintelis tikras laimėjimas jo gyvenime. Jis nusprendė net neskambinti Meirion. Paliks ją kelioms dienoms pasigraužti, ir ji vėl stovės prie baro. Ir šoks džaivą su juo po prožektoriais.

Laukimo žaidimas buvo sunkesnis Džoniui, nei jis tikėjosi. Džeimsas kasdien jo klausė, ar jau nupirko žiedą. Ar jam nereikia paskolinti kelių svarų? Ailina sakė, kad jam metas vesti, jai patiktų laisva diena ir nuostabi nauja skrybėlė. Džonis krimtosi dėl išsiskyrimo, bet buvo per daug išdidus, kad tai parodytų. Bet koks pažeidžiamumas kirstųsi su jo nauju herojaus įvaizdžiu.

Jis manė vis dar įžvelgiąs meilę Meirion akyse, kai vieną dieną pastebėjo ją vaikštant po apylinkes, bet kai perėjo kelią, kad pasikalbėtų, ji pareiškė ketinanti tekėti už savo vaikystės mylimojo Edžio. Jie jau susitikinėjantys. Džoniui net keliai sulinko iš silpnumo, toks buvo priblokštas. Jam kažkaip pavyko palinkėti jai sėkmės ir paspausti ranką, o paskui parslinkti į savo kabinetą šokių salėje ir išgerti dvigubą viskio.

Edis Grinvudas. Tas bukas dilba. Su savo sportiniu tvido švarkeliu, ilgomis laisvomis smėlinėmis kelnėmis ir susitaršiusiomis garbanomis. Jis net šokti žmoniškai nemoka. Tik šlepsi vienoje vietoje, tarsi jo batai būtų švininiai. Baisiausias pažeminimas būti atstumtam Meirion dėl tokio vyro. Ką ji sau mano? Ji tikrai negali mylėti Edžio. Yra sakiusi Džoniui daugybę sykių, kad jis vienintelis vyras, privertęs iš susijaudinimo suvirpėti jos širdį, o kūną degti iš geismo. Jis visiškai nieko nesuprato.